rodiklisrodiklis  CalendarCalendar  DUKDUK  IeškotiIeškoti  Narių sąrašasNarių sąrašas  Vartotojų grupėsVartotojų grupės  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Neurologijos skyrius

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : 1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Neurologijos skyrius   Antr. 03 14, 2017 9:09 pm



Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Antr. 03 14, 2017 9:53 pm

Kaip ir kiekvieną mielą rytą, Manu buvo priverstas į darbą važiuoti autobusu, nes vienintelį judviejų automobilį pasigriebė anksčiau atsikėlęs ir greičiau susiruošęs Kevin, net ir po vienerių metų kartu vis dar primygtinai bandantis visiems bendradarbiams įrodyti, jog tikrai yra heteroseksualus, kad kasnakt tikrai nemiega Manuel glėby ir kad tikrai jis laisvomis minutėmis darbo metu netrokšta jo bučinių. Bet Manu nenorėjo iškelti didžiausios dramos ir netyčia susipykti, todėl, kaip ir visada, tiesiog sukando dantis, įlipo į autobusą, vos ne vos pasižymėjo bilietėlį ir pusę kelio iki ligoninės stovėjo sutraiškytas tarp žmonių, neįstengdamas net rankos kilstelėti, kad įsikibtų į turėklą. Kai autobusas sustojo prie poliklinikos, nemaža dalis žmonių išlipo, netgi ir vietų atsirado, taigi Manuel iškart vieną jų užsigriebė ir pabaigė savo kelionę iki paskutinės maršruto stotelės. Išlipęs vaikinas kiek nervingai sugrūdo rankas į vilkėto džemperio kišenes ir nutrepsėjo į ligoninę. Manuel pačiu laiku įsprūdo į beužsidarantį liftą ir greitai užkilo į penktą aukštą, neurologijos skyrių. Vaikinas neskubėdamas perėjo ilgu koridoriumi iki slaugytojų poilsio kambario, jį atsirakino ir įžengęs vidun tuoj pat patraukė prie spintos. Joje susirado savo pižamą ir, vis įsispoksodamas pro langą priešais, pamažu pradėjo persirenginėti. Manuel iš lėto įsprūdo į salotines kelnes, apsiavė batus, greitai atsisegė džemperį, per galvą nutraukė baltus marškinėlius ir, žinoma, tuo momentu būtinai turėjo ateiti kolegė.
- Oi, ant ko pataikiau, - iškart džiugiai kvarktelėjo ji. - Labas rytas! - pridūrė mergina ir, nusviedusi rankinę ant sofos, taip pat nuslinko iki spintos savo pižamos susirasti.
- Aš maniau, kad tu rytoj parą dirbi, - prašneko Manuel, nežymiai suraukdamas kaktą ir pažvelgdamas į Laurel. Mergina iškart šyptelėjo, atsisuko į jį ir (ką Manu visgi pastebėjo) vogčia žvilgtelėjo į jo krūtinę.
- Apsikeičiau su Natalie. Rytoj šiek tiek reikalų mieste turėsiu tai nusprendžiau pasilikti daugiau laiko, -  paaiškino ji, pamažu pradėdama persirenginėti. Kadangi tai Manuel nė kiek nedomino, jis vėl atsisuko į langą ir pagaliau apsivilko viršutinę savo salotinės pižamos dalį. Tuomet dar greitai patikrino, ar kišenėje turi tušinuką bei žirkles, o po to, atsargiai apėjęs aplink Laurel, vėl išsprūdo į koridorių ir tiesiu taikymu nupėdino į procedūrinį kišenių prisipildyti. Kol Manuel knisosi, ieškodamas pleistrų, adatų, ir daugiau slaugytojų atėjo į darbą, pakeliui stabtelėdamos pasisveikinti. Iš viso šiame skyriuje buvo penkios slaugytojos, ir tik vienintelis Manu buvo vyriškos lyties, bet, na, jam nebuvo liūdna. Kur tau. Tik ne tuomet, kai skyriuje dirbo ir jo (kartais labai užknisanti) gyvenimo meilė Kevin. O daktarų skyriuje taip pat buvo penki, iš kurių, vėlgi, tik vienas Kevin buvo vyriškos lyties. O ką tai reiškė? Kad, po galais, kasdien visos bobos lipdavo Trapp ant kaklo. Ir taip akivaizdžiai, taip šlykščiai... O Manuel turėjo apsimetinėti, kad nepavydi, kad tai jo netrikdo, nes, po perkūnais, Kevin nenorėjo, kad kas nors sužinotų apie jo orientaciją. Tiesą sakant, ir pats Manu nesiskelbė, tačiau jei jau kokia panelė pakviesdavo susitikti, iškart jai pasakydavo, jog yra gėjus, sudaužydamas visas viltis. Iki šiol tai veikė. Tačiau tuomet pasirodė Laurel - vienintelė mergina, kreipianti ne į Trapp, bet į Neuer dėmesį. Ji tiesiogiai dar niekur vaikino nekvietė, o ir Manu neturėjo progos pasisakyti, todėl taip toliau ir tverdavo jos erzinančius žvilgčiojimus ir nevykusius flirtavimus.
- Ei, gražuoliai, - tarpdury sustojusi Margaret garsiai kreipėsi į juos, - naktinės jau nori išeiti, greičiau išsiklausinėkit, - perspėjo vyriausioji slaugytoja ir greitai nukiurnėjo į savo kabinetą šalia. Manuel tik skambiai atsiduso (čia buvo katastrofiškiausia dienos dalis) ir, kai jau buvo prikimšęs į kišenes įvairiausių reikmenų, išėjo iš procedūrinio ir nužingsniavo į postą, kur jau buvo prikrauta įvairiausių siuntimų į tyrimus, paskyrimų ar šiaip dokumentų. Manuel greitai juos perbėgo akimis ir iškart apsidairė, ieškodamas Solveigos. Ilgai netrukus ji irgi į postą atėjo ir pradėjo pasakoti apie Manu priklausančius pacientus. Iš esmės, nieko naujo nepasakė - keli skundėsi tais pačiais skausmais, kai kuriems šiaip užmigti nesisekė. Visgi Manu tik dėkingas linktelėjo ir nulydėjo Solveigą akimis, kai ji išėjo Laurel ieškoti, kad galėtų ir jai atraportuoti viską, kas per budėjimą įvyko su jos pacientais. Neuer tuo tarpu įbedė nosį į paskyrimus, tikrindamas, ar tikrai niekas nepasikeitė, kol jo nebuvo. Ir kaip tik tuo momentu pro šalį pratipeno Kevin, tad Manuel, žinoma, neatsispyrė pagundai pliaukštelėti jam per užpakalį.
- Kada pradedi vizitaciją? - iškart dalykiškai pasiteiravo Neuer, stebėdamas, kaip Kevin nervingai dairosi, tikrindamas, ar niekas nematė šitokių Manu veiksmų. - Manau, pasistengsiu eiti kartu. Noriu girdėti, kuo pacientai skųsis, - jis trumpam nutilo, - dabar, kaip po savaitgalio, reikės vėl inventorių pildyti, tai, jei greitai nesusisuksim, galėsi šiek tiek luktelėti?.. - toliau tarškėjo vaikinas, iš paskutiniųjų vaidindamas, kad jam Kevin
nieko nereiškia, kad jiedu viso labo tik kolegos.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Antr. 03 14, 2017 10:47 pm

Pirmadienis visada būdavo sunkiausia savaitės diena, mat po savaitgalio ne vien sunku būdavo iš Manuel glėbio keltis ir eiti į darbą, bet per kelias dienas pacientai buvo prisigalvoję sau naujų ligų, tad reikdavo juos visus išklausyti. Ir šitas pirmadienis nebuvo koks kitoks, Kevin visai nenoriai nuspaudė žadintuvą telefone ir apsivertė ant kito šono. Tada pakėlė ir Manu, kad ir jis eitų ruoštis į darbą. Trapp pirmas palindo po dušu, o po to padarė pusryčius kiek sau, tiek savo vaikinui. Nors jis vis tiek gauna pavalgyti maisto, kas lieka skyriuje, Kevin neturėjo tokios galimybės, tai jam reikdavo pačiam viską pasidaryti ir bent jau pusę dalį dienos nesiskųsti, kad nori valgyti. Išgėręs kavą jis tik apsirengė juodas kelnes, užsidėjo marškinius, o tada atsisveikinęs su Neuer, išvažiavo su automobiliu į darbą. Ir jam tikrai buvo labai gaila dėl to, kad jis negalėjo kartu ir savo vaikino nusivežti, bet... Jis dar negalėjo pasisakyti, kad iš tikro myli vyrus ir visada buvo jiems neabejingas. Jam neleido tai, kad jis labai anksti pradėjo eiti į mokyklą, ten praleido kelias klases, o paskui įstojo į universitetą mokytis medicinos būdamas visai jaunas. Visada jo amžius trukdė gyventi vaikinui, niekas į jį rimtai nežiūrėdavo, nei kai mokėsi mokykloje, nei kai universitete, nei čia, toje pačioje ligoninėje, kai įsidarbino. Juk retai sutiksi dvidešimt šešerių metų gydytoją, kuris turėjo tokią galvą ir taip viską pasakydavo, kad kiti jam tik galėdavo pavydėti. Ir kai atėjo čia dirbti tikrai visi į jį žiūrėjo skeptiškai. Ypač rezidentai, kurie netgi būdavo už jį vyresni, o čia atėjęs kažkoks ale gydytojas aiškina. Gerai, kad Kevin bent jau paskutinius metus iš išvaizdos pradėjo atrodyti vyresnis, tai dabar mažiau nesusipratimų kildavo, bet iš pradžių.. Tikrai būdavo sunku. Ir išlįsti iš spintos jis nėra pasiruošęs, mat kas rimtai žiūrės į gėjų gydytoją? Kol kas Kevin nei vieno jų nepažinojo, todėl net nežinotų ką daryti. Tad geriau slėpti ir kiekvieną kartą atsiprašinėti Manu, kad taip yra. Kaip ir šiandien. Bet galbūt vieną dieną viskas pasikeis. Bet ši diena tikrai nebuvo šiandien.
Nuvažiavęs iki ligoninės Kevin automobilį pasistatė darbuotojams skirtoje aikštelėje, o tada nuėjo iki ligoninės. Ten eidamas link savo skyriaus pasisveikino su kiekviena dirbančia darbuotoja (jos pasisveikindavo pirmos, tai Kevin mandagiai atsakydavo), o paskui jis užlipęs laiptais į penktą aukštą, iš karto nuėjo iki savo kabineto. Išsitraukęs raktus iš portfelio, Trapp atsirakino duris ir užėjo. Po savaitgalio viskas buvo taip, kaip jis ir paliko. Nuėjęs prie spintos, vokietis atsidarė ją ir padėjo portfelį ten, ant pakabos kabėjo jo chalatas su kortele, tad pasiėmė jį ir užsidėjo. Gerai, darbo diena prasideda. Vaikinas uždarė spintą ir tada palikęs savo kabinetą, nuėjo pažiūrėti, kas pasikeitė per savaitgalį. Žinoma, užkėlė pas vedėją, kuri sėdėjo savo kabinete. Ji tik išsišiepė pamačiusi Kevin, bet nieko naujo nepasakė. Tik tai, kad vienam ligoniui pakilo temperatūra ir jis jau galvoja, kad tuoj mirs. Ir tokių kliedesių Kevin turėdavo klausytis ir klausytis, ypač jeigu žmogus būdavo senesnis. Bet jis jau priprato prie visko, tad dabar iš vedėjos nuėjo tiesiai į postą, kur pačiam reikėjo sužinoti, kas vyksta ir kokias diagnozes patys pacientai sau nusistatė, nes jie mėgsta viską perdėti. Ir poste buvo tik Manuel, tad jis nesistengė į jį kreipti dėmesio, nuėjo pažiūrėti tyrimo rezultatų, kuriuos penktadienį po pietų gavo į skyrių, bet tada Kevin jau nebebuvo, mat visi penktadieniais darbą baigia anksčiau ir išlekia namo. Ir jis tikrai nesitikėjo gauti į užpakalį, tad net krūptelėjo ir apsidairė, taip vos neišmesdamas kelių lapelių sau iš rankų.
- Tai tuoj, kelis dalykus susižiūrėsiu ir eisiu pasilabinti, - Su Manu jie turėdavo žaidimą "kokia šiandien liga vyraus skyriuje?". Dažniausiai pacientai sekmadienio vakarais pasišneka kartus prie televizoriaus, tai paskui pas visus tas pats ir eina - jeigu skauda šoną, tai dėl inkstų sutrikusios veiklos, nors kai jie sutrinka, tai ne juos būtent skauda, paskui jeigu kas nors su širdimi, tai būtinai bus insultas, žodžiu, ko neprisigalvoja ir retas kas pataiko. Tai ir dabar ryte jau jie nusprendė, kad šiandien visi prisikabinės su temperatūra. Įdomu, ar tikrai taip bus. Kevin dar pažvelgė į tyrimus, jų rezultatus, suprato, kad reiktų pakeisti vaistus, reikės tą ir padaryti. Tada išgirdęs apie inventoriaus pildymą, Trapp pažvelgęs į Manu tik šyptelėjo, o paskui, kai kažkas nusprendė užeiti, tik nuleido akis į lapelį ir apsimetė, kas skaitė toliau.
- Labas rytas,- pasisveikino su juo Laurel, Kevin taip pat pasisveikino, o tada nusprendė nueiti dar iki savo kabineto. Sutvarkęs kelis reikalus ten, Kevin jau buvo pasiruošęs eiti pas pacientus, sustojo prie punkto ir pažvelgė į Manu, taip tik parodydamas, kad jau eina pro palatas. Vaikinas grietai nulėkė prie jo, o paskui Trapp susitiko kitą gydytoją, kuri nemėgo vaikino. Jai buvo virš penkiasdešimt, visada susiraukusi, nelaiminga, matosi, ko negauna. Ji tik pažvelgė į gydytoją su pašaipėle veide.
- Tavo tempas visiškai lėtas. Aš jau savo pacientus apėjau,- pasakė ji pavartydama akis ir nueidama link savo kabineto.
- Gero ryto ir jums ponia Dollores,- pasisveikino Kevin, giliai įkvėpė ir nuėjo į pirmą palatą, kur gulėjo trys moterys. Ir vos tik atėjo du gražūs vyrai į palatą, iš karto visos nušvito,- labas rytas ponios,- mandagiai pasisveikino jis. Ir galbūt gydytojai jo nemėgo, bet pacientai tikrai išgirdavo jį visada, mat Kevin būdavo ir mandagus, ir visus išklausydavo, ir patardavo ne sveikatos atžvelgiu, bet kaip geriau sodinti pomidorus. Žodžiu, jis tikrai buvo geras gydytojas, galbūt dėl to kiti jo ir nemėgo. Bet dabar buvo laikas išklausyti kiekvienos moters skundus, o jų tikriausiai bus nemažai.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Tr. 03 15, 2017 11:35 am

Kaip Manuel ir buvo suplanavęs, pirmiausią dieną pradėjo nuo dėžių nešiojimo. Per savaitgalį itin daug reikmenų susinaudojo, todėl dabar reikėjo ir vaistų atnešti, ir infuzijų, ir bintų, ir švirkštų, ir daugybę kitų smulkmenų. Ir nors slaugytojų lakstė penki iš vyriausiosios kabineto į procedūrinį su dėžėmis, vis tiek jie užtruko pakankamai ilgokai, kol viską išdėliojo į savas vietas. Kai jau viskas buvo sutvarkyta, Manu surinko tuščias dėžes ir sustatė jas koridoriuje, kad pro šalį einanti kurjerė ar valytoja pagriebtų ir išneštų, o pats, visoms keturioms kolegėms pasakęs, jog šįryt kavos kartu negers, iškart nutipeno į 514-ąją palatą, kur su gulinčiomis moterimis jau šnekėjo Kevin. Aišku, tokį gydytoją pamačius, jų akys tiesiog užsidegė, o veiduose sušvito kaip niekad plačios šypsenos, bet kai į palatą įžengė Manuel, jos prisivertė šiek tiek susitvardyti. Na, Neuer žinojo, kad turi tiesiog vizualiai piktą veidą - net kai jis būdavo itin geros nuotaikos (o tai būdavo pakankamai retai), vaikinas neįstengdavo atrodyti meilus ir švelnus. Ir tą pacientai pastebėdavo. Nors Manu besąlygiškai su visais elgdavosi gražiai ir mandagiai, toji įtampa išlikdavo. O gal čia tiesiog dar kybo tas įsitikinimas, kad vyrai slaugytojais negali būti - juk tokia praktika dar palyginus visai neseniai pradėta.
Kol Kevin šnekučiavosi su pernelyg linksma moterėle (ją šiandien turėtų iš ligoninės išrašyti, tad kaip nesidžiaugsi), Manuel nutipeno į kitą palatos galą, išgirdęs keistas pacientės aimanas.
- Ar viskas gerai? Kaip jaučiatės? - iškart pasiteiravo jis, palinkdamas arčiau. Buvo akivaizdu, kad moteris visiškai sukaustyta skausmo - matyt, pernakt kaip nors sujudėjo, kažką trūktelėjo ir, jei iki šiol turėtos stuburo išvaržos dar būtų buvę negana, dabar ji, tiesiogine ta žodžio prasme, negalėjo net krustelėti, norėdama išvengti kančių. Manu jau norėjo pakviesti Kevin ir pranešti apie situaciją, bet jis, regis, labai įsijautęs šnekučiavosi su kita paciente, todėl tik numojo ranka ir trumpam išlėkė į procedūrinį. Jis paskubomis susiruošė vėžimelį injekcijoms, reikmenis sukrovė į atitinkamus stalčiukus ir  skubiai nutįsė jį per koridorius į palatą. Nors pakankamai skambiai įsiveržė, niekas net galvos nekilstelėjo. Manuel, daugiau nieko netaręs, į švirkštus prisitraukė dvigubą dozę nuskausminamųjų ir, prieš tai pacientę perspėjęs, greitai suleido, vildamasis, jog bent tai išvaduos moterį iš kančių. Po to Trapp perėjo prie kitos moters ir pamažu pradėjo aptarinėti jos problemas. Pacientė pasiskundė, jog kažko įsiskaudo galvą, tad Manu tyliai įsiterpė, siūlydamas ibuprofeno tabletę. Su tuo tiek gydytojas, tiek pacientė sutiko, tad Neuer pasikniso kišenėje ir atradęs nuskausminamųjų lapelį, tuoj pat vieną tabletę ištiesė moteriai. Šioje palatoje kaip ir viskas buvo išspręsta - paskyrimų keisti nereikėjo, tik Manuel paprašė padidinti pacientės, su stuburo išvarža, nuskausminamųjų dozę. Po to vyrukai nužygiavo į 515-ą, vyrų palatą. Ten sėdėjo keturi linksmuoliai ir jau karštai kažką diskutavo, iškart kviesdami tiek gydytoją, tiek slaugytoją prisidėti.
- Žinot, gal vėliau, - nusišypsojo Manuel. - Dabar vizitacija, paskui vėl lėksiu per palatas ir darysiu injekcijas. Taip kad, jei norit į kokius tualetus, eikit dabar, nes kai prie lašalinės pririšiu, valandą nepajudėsit! - iškart perspėjo vaikinas ir vienas vyrukas išskubėjo iš palatos, prajuokindamas likusius. Manu stebėjo Trapp pokalbius su vyriškiais, įdėmiai klausėsi, ar jie nepateiks kažkokių naujų skundų, tačiau neskaitant galvos skausmo ar kilstelėjusios temperatūros, jie didelių tragedijų nematė. Na, bet tuomet atėjo laikas užeiti į 516-ą palatą, kurioje kol kas tegulėjo viena moteris ir primygtinai prašė likusių trijų lovų neužpildyti (tarytum, jos kas klausys), bet Manu tikrai suprato, kodėl: šioji boba buvo tokia rakštis subinėje, kokių reta. Kad ir kaip Kevin stengėsi su ja gražiai kalbėti, ragana vis tiek jį iškoliojo, aprėkė, pasiskundė, kodėl jis toks jaunas ir jau atseit gydytojas, o ne mokykloj sėdi, paskui užsipuolė ir Manuel, kam jis "nevyrišką" specialybę pasirinko, bet, na, jie, kaip medikai, prie tokių akibrokštų jau buvo pratę. Ramiais veidais pasiteiravo, kuo boba skundžiasi, o ji iškart išdėstė viską smulkiausiai - kaip ji alkūnę į spintelę trinktelėjo (ir dėl to gydytojas kaltas), kaip jai galvą skauda, nes Manu prieš tris dienas per garsiai kalbėjo, kaip ji naktį peršalo, nes naktinė langų neuždarė (nors jie net neatsidaro), žodžiu, išdėstė viską, kas į galvą šovė. Bet, nepaisant visko, į tai nebuvo galima neatsižvelgti. Kadangi anksčiau moteriai buvo leidžiamas tik magnis ir duodama sauja tablečių nuo hipertenzijos, dabar Kevin vogčia dar išrašė ir raminamųjų nemažą dozę, už ką Manu buvo labai dėkingas ir pažadėjo sau, kad už tai dar būtinai
atitinkamai atsidėkos. O pabaigai jie nulindo į 517-ą palatą, kurioje gulėjo keturios moteriškės, bet jos buvo pakankamai draugiškos, švelnios ir meilios - neprisigalvojo, ko nereikia. Tik viena pasiskundė, jog prasčiau jaučiasi, todėl Manu iškart pasiūlė suleisti vaistus nuo skausmo. Moterėlė sutiko, tad Neuer vėl nuskubėjo atgal į 514-ą palatą, kur buvo palikęs savo vėžimėlį, ir greitai prisitraukė diklofenako į švirkštą ir, nepamiršęs pasiimti vatos, tuoj grįžo pas pacientę ir vaistus suleido. Ilgai netrukus pokalbiai buvo baigti, vaikinai vėl išėjo į koridorių, ir, nors Kevin, turbūt, norėjo grįžti į gydytojų kabinetą apsitarti, Manuel dar jį sustabdė, švelniai sugriebdamas už žasto:
- Žiūrėk, kada šiandien eisi pietauti? - iškart mestelėjo Manu. Jam tai visgi buvo svarbu, nes gydytojai ir slaugytojai paprastai nepietauja tuo pačiu metu, tad Neuer neretai tenka derintis (dėl ko jis šiaip visiškai nesiskundžia, nes už pastangas būna
atsilyginta), - Aš klausiu, kad galėčiau iki tol darbus pasidaryt, - nors, nepaisant visko, jų paskui vis tiek stebuklingai vėl prisiranda. Tuo momentu pro šalį prašliaužė Dollores, kurią pamatęs Manu kone instinktyviai dar per žingsnį nuo Kevin atsitraukė. Toji boba visgi buvo ypatingai senų pažiūrų: ji buvo įsitikinusi, kad slaugytojai neturi teisės kištis į gydymą, tiesiog, kaip kokie robotukai, nieko neklausinėja, tik eina, suleidžia vaistus, padaro tai, ką gydytojas surašė, ir viskas. Turbūt, jos akimis žiūrint, Manuel buvo visai bevertis. - Žodžiu, pašnekėsim vėliau, - galiausiai tarstelėjo  Neuer ir skubiai apsidairė, įsitikindamas, kad tikrai nieko aplink nėra, - palauk dar - vis tiek nusitempsiu tave šiandien į kokį kambariuką, - nusišypsodamas sukuždėjo Manuel ir greitai priėjęs dar pakšelėjo Trapp į skruostą, vienu staigiu judesiu iš jo rankų išplėšė segtuvą su paskyrimais ir, šiuos skaitinėdamas, grįžo į 514-ąją palatą pradėti ruoštis injekcijoms.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Tr. 03 15, 2017 5:19 pm

Pirmiausia Kevin priėjo prie vienos moters, kurią šiandien jau turėjo važiuoti namo. Ir tai labai puikiai matėsi, mes moteris tiesiog švytėjo. Gydytojas nusišypsojo, taip paklausdamas, kaip ji jaučiasi, ar tikrai jau nori važiuoti namo ir daugiau nieko nesiskundžia. Ir iš pradžių ji pasakojo, kad tikrai jau viskas gerai, paskui pradėjo girti gydytoją, kaip jai padėjo ir kokia ji dėkinga, o galiausiai pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją, kad ir pati turėjo vyrą, koks jis buvo panašaus į Trapp ir kaip jį mylėjo. Ir toje vietoje vaikinas turėjo ją sustabdyti, taip atsiprašydamas ir pasakydamas, kad jis tikrai turi išklausyti ir kitus, tad palinkėjo moteriai sėkmės ir išrašė lapelį, kur buvo parašyta, kad ji jau gali palikti skyrių. Kitus dokumentus sutvarkys slaugės. Paskui Kevin priėjo prie antros pacientės, kuri skundėsi, kad jai skauda galvą, tad pačiu metu Manuel priėjo ir pasiūlė išgerti vaistų. Kevin tik linktelėjo, tai puikiai tiko, o tada priėjo prie trečiosios pacientės. Ir Neuer pasakė, kad ji skundėsi skausmai ir buvo suleisti vaistai, geriau būtų padidinti jų dozę. Kevin dar perskaitė viską apie moterį, o paskui linktelėjo, taip sutikdamas ir užsirašydamas pas save, ką reikės padaryti. Po to jie nuėjo į šalia esančią palatą, kurioje gulėjo tik vyrai. Ir vyrukai visada puikiai sutardavo, kad ir kokius paguldytų šalia, vis tiek jie kalbėdavo, pasakodavo nešvankius anekdotus ir kalbėdavo apie sportą. Ir kaip tik dabar Manuel su Kevin pataikė ant vieno iš jų anekdotų, tad išklausė jo, Trapp tik nusišypsojo, taip linktelėdamas, kad tikrai buvo juokinga, nors iš tikro, nelabai pagavo visko esmės. Tada buvo prieita prie nusiskundimų, kurių sąrašas nebuvo labai ilgas - kam kilstelėjo temperatūra, kam toliau galvą skaudą, o kas normaliai negalėjo užmigti. Tad vokietis visus išklausė, kam liepė išgerti kokią tabletę, o kam tiesiog gulėti lovoje ir niekur nesikelti, bet didelių problemų čia nebuvo. Ir tada jie pajudėjo prie kitos palatos. O ten tai gulėjo kažkokia princesė ant žirnio - moteriai niekas niekada neįtiko, ji prisikabinėdavo tiek prie jo, tiek prie Manuel, vis aprėkdavo kitas slaugytojas, tiek ir prie pacientų kabinėdavosi. Ir šis kartas nebuvo kitoks, malonus Kevin tonas nepadėjo, ji vis tiek putojosi, tad galiausiai jis dar išrašė raminamųjų, kad bent jau kitiems proto neknistų, bet jis puikiai supranta tiek darbuotojus, tiek pacientus, kurie su tokia moterimi visiškai nenori prasidėti. Ir dar jam priklausė viena palata, kad nuėjo ir iki jos, kur gulėjo keturios moteris, kurios vos tik pamatė Kevin, visos išsišiepė. Ir jos neturėjo daug ką pasakyti, visoms (išskyrus vienai) tiko vaistai, nebuvo labai pastebimų šalutinių poveikių ir panašiai, bet vaikinas vis dar kiekvienos paklausė, kaip sekasi, o tada kai baigė vizitaciją, išėjo į koridorių, taip viską sau žymėdamasis, nes paskui ne tik užmirš, bet ir reikės pasidalinti su kitais gydytojais. Ir jis norėjo eiti iki pagrindinio kabineto, kur jie visi ir būna kiaurą dieną, bet Manuel dar neleido to padaryti.
- Mhm,- net nespėjo pagalvoti Kevin, kai pamatė Dollores ir vienas nuo kito atsitraukė per kelis žingsnius. Su ta moterimi buvo labai sunku dirbti, nes ji visada norėdavo paprieštarauti vyrui, nesvarbu, jis būdavo teisus ar ne (o Kevin dažniausiai tikrai būdavo teisus). Jų nuomonės amžinai susikirsdavo ir nerietai kildavo konfliktai. Ir kartą jie abu netgi ėjo pas socialinė darbuotoją, kuris dirbo skyriuje, kad jis bandytų išspręsti problemą, bet galiausiai dar ir jo kabinete jie susiginčijo ir tik skyriaus vedėja galėjo nuraminti Dollores - juk ji karčiausiai rėkė, Kevin bandė mandagiai atsakyti, bet jo niekas neklausydavo. Tad dabar kai ji praėjo, Trapp pažvelgė į Manu ir jam nusišypsojo, o paskui linktelėjo sutikdamas su tokiomis sąlygomis. Ir jie abu pajudėjo į tą pačią pusę. Ir tada į jų aukštą atėjo kažkokios studentės - buvo tikrai matyti, kad pirmakursės, kad prisibijo kažkur eiti. Ir vos tik jos abi pamatė tokius vyrukus, sulėtino žingsnį ir stebėjo juos abu. Kevin tik šyptelėjo ir dar paskutinį kartą pažvelgęs į Manuel, nuėjo iki kabineto, kur ten sėdėjo kita gydytoja, Noella, kuriai jau buvo virš penkiasdešimt, bet ji vertino jaunus žmones ir jai Kevin patiko.
- Labas rytas,- pasisveikino jis su moterimi, ji kažką rašė, tad net akių nepakėlė ir atsakė tokiu pat pasisveikinimu. Kevin taip pat atsisėdo į savo kėdę ir ėmė pildyti tai, ką pakeitė ir ką sužinojo. Neužilgo jam į galvą toptelėjo, kad Manu taip ir nepasakė, kada susitinka, tad pasiėmęs lapelį, užrašė laiką "12:15" ir tada patraukė link slaugytojų punkto. Ten jis vėl pamatė tas studentes, kurios kaip ir laukė kokio darbo, o jis tik pamačiusios Kevin, pasisveikino su juo, tad ir jis pasakė labas rytas. Manu čia nebuvo, tikriausiai jis kažkurioje palatoje, tad pasiėmęs vieną siuntimą kažkokiam tyrumui, susirado vaikiną, padavė jam tą ale siuntimą kartu su laiku, o tada nieko netaręs grįžo iki gydytojų kabineto ir ten praleido iki paskirto laiko. Apie dvyliktą valandą visi po truputi pradėjo eiti valgytu pietų, Kevin neskubėjo, pabaigė rašyti istoriją ir išėjęs iš kabineto, patraukė žemyn, į rūsį. Ten buvo labai patogus sandėliukas, kuris būdavo beveik nenaudojamas. Ten jie ir susitikdavo. Tad dabar gydytojas pamatė, kad vėluoja netgi minute, tad vos tik užėjo į tą sandėliuką, Manu jau ten laukė. Trapp išsišiepė ir prisitraukęs jo veidą, įsisiurbė jam į lūpas, taip prispausdamas vyrą prie sienos. Neuer buvo šiek tiek aukštesnis už jį, bet to skirtumo nesijautė, kai jie abu ir taip buvo bokštai, o pajusti jo lūpas, ypač kai visą savaitgalį jie buvo kartu, tikrai buvo nuostabu.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Kv. 03 16, 2017 12:29 pm

Kaip ir buvo įprasta, Manuel savo darbo dieną pradėjo nuo vaistų. Pirmiausia jis greitai perbėgo per palatas, patikrindamas, ar tikrai naktinės visiems išnešiojo rytines tabletes, o kai įsitikino, kad tikrai taip, vėl grįžo prie savo vėžimėlio ir pradėjo ruoštis injekcijoms. Pirmojoje palatoje vienai moteriai reikėjo pastatyti infuziją, todėl vaikinas greitai ją suruošė, dar paklausė, ar tikrai pacientė nesiruošia kur nors išeiti - ji patikino, kad jokių procedūrų artimiausią valandą neturi - o tuomet su visu stovu privažiavo artyn ir palinko prie moters rankos, ieškodamas ryškios venos. Į šią Manuel meistriškai, iš pirmo karto pataikė ir tuoj pat prijungė lašinę. Vaikinas tuomet dar kartą peržvelgė paskyrimus, atžymėjo, ką jau padarė, o tuomet perėjo prie kitų pacienčių. Po kelių minučių jau su vėžimėliu riedėjo į gretimą palatą, kur visiems vyrukams pastatė lašalines, o vėliau reikėjo prasidėti su ta niekam tikusia boba. Jai Manu turėjo į veną suleisti magnį, o tai iš esmės reiškė, kad vaikinas bus priverstas šalia moters sėdėti kur kas ilgiau nei norėtų. Aišku, jam vėl teko iškęsti bobos komentarus, skundus. Po to ji išvis pradėjo šūkauti, kad Manu ją nužudyti ketina, nes jai staiga pasidarė karšta nuo vaistų (nors taip ir turėjo būti), ir Neuer tikrai norėjo leptelėti kokią repliką, tačiau tik prikando liežuvį, suspaudė lūpas ir nieko netaręs nupėdino į paskutinę palatą, kur dviejoms merginoms reikėjo taip pat suleisti magnį, vienai - infuziją pastatyti, o ketvirta išvengė nemalonių dūrių. Pagaliau viską atlikęs Manuel iškart tai atžymėjo paskyrimuose ir kartu su visu vėžimėliu parvažiavo atgal į procedūrinį, pakeliui segtuvą palikdamas poste. Manuel, kaip ir pridera, iškart pradėjo tvarkytis, visas panaudotas medžiagas mesti lauk, ir tik tuomet pastebėjo nepažįstamus naujus žmones, sėdinčius ant kėdžių ir smalsiai spoksančius į jį.
- Tai kas jūs tokios būsit? - iškart draugiškai kreipėsi Manu, o studentės išsišiepė.
- Mes pirmo kurso slaugos studentės, čia atliksim praktiką, - skubiai paaiškino viena jų, o Manuel iš lėto linktelėjo, nors iš tikro viduje ėmė klykti
trūko man šitoj ligoninėj netikėlių, po galais, dar ir šitas mokyti reikės...
- Tai labai šaunu, kad pagalbininkių atsirado. Kiek laiko jūs čia būsit? Su vyriausiąja jau šnekėjot? - prašneko Neuer, bet kaip tik tuo momentu Margaret ir įžengė į procedūrinį kartu su Nicole.
- Gerai, kad jus abu pagavau. Štai - jums dvi studentės. Susipažinkit, mylėkit ir jas prižiūrėkit. Jūs būsit už jas atsakingi, pasistenkit kaip galima daugiau apmokyti, - tuoj pat išdėstė vyriausioji, o Manu tik gailiai atsiduso. Jam tai jau tikrai nereikėjo papildomo vargo, tačiau, regis, Nicole kaip niekad nudžiugo.
- Taigi, kuri nori dirbti su manimi? Einam, dabar kaip tik statau visiems infuzijas, - džiugiai pareiškė kolegė ir pagriebusi vieną iš studenčių tuoj pat išlėkė į palatas. Kol jokių skundų nesulaukė, ir Margaret suskubo pasišalinti, taigi Manu liko vienas su studente, kuri dabar jau nedrąsiai priėjo arčiau ir žvilgtelėjo į Neuer kortelę, prisegtą prie pižamos. Lygiai tą patį padarė ir vaikinas.
Lively. Na, gal prisiminsiu.
- Na, tiesą sakant, dabar nelabai turiu tau darbo, mat, ką tik pats injekcijas suleidau, bet... - Manu suspaudė lūpas. - Gali vis užeiti į 14-ą, 15-ą, 17-ą palatas, pažiūrėti, ar lašinės nesibaigusios. Jei kam nors bus pasibaigus - nuimk ir parvežk čia, paskui parodysiu, kaip sutvarkyti. Juk... moki infuzijas nuimti, tiesa? - nežymiai susiraukė jis, o Lively tik palinksėjo. - Labai gerai, - regis, visai be entuziazmo leptelėjo Manu ir apsisukęs išėjo iš procedūrinio. Ir kaip tik pakeliui sutiko Kevin, kuris jam į delną įspraudė kažkokį tyrimų lapelį, bet su tuo ir laiką judviejų sekančiam susitikimui. Manuel iškart išsišiepė, tačiau dar įstengė džiaugsmą nuslėpti. Vietoj to jis tik nušlepsėjo į postą ir tyrimų lapą padėjo šalia kitų krūvos - kada jau kurjerės turės laiko, tada pacientus ir išvežios jų atlikti. O pats Manu, tuo tarpu, grįžo į palatas, ketindamas prižiūrėti, ar Lively išties dirba gerai ir yra patikima.
Maždaug apie dvyliktą valandą Manuel kaip tik grįžo į procedūrinį su visu padėkliuku, pilnu mėgintuvėlių. Jis dar reikšmingai žvilgtelėjo į laikrodį, nenorėdamas pavėluoti, tačiau darbo nebaigti irgi negalėjo, todėl visus ką tik paimtus kraujo mėginius užregistravo į bendrą knygą, po to viską tik paduodamas studentei ir paliepdamas nunešti iki laboratorijos. Iš akių matė, jog mergina nelabai nutuokia, kur tai yra, tačiau Manu neturėjo kada jai aiškinti - vylėsi, kad Lively ir pati susivoks kieno nors kito tiesiog paklausti - o pats, tuo tarpu, nubildėjo iki judviejų su Kevin pamėgto sandėliuko, kuriame kone kasdien prieš pietus susitinka. Pasirodo, Neuer dar jį aplenkė. Turėjo kelias minutes luktelėti, iki kol pagaliau durys prasivėrė ir vidun įžengė kaip niekad išsišiepęs Kevin. Manu iškart jį prisitraukė į savo glėbį ir karštai įsisiurbė į lūpas. Po akimirkos Neuer jau buvo prispaustos prie sienos, kas jį tikrai privertė nusišypsoti.
- Ah, tai šiandien šitaip bus? - dar per bučinį tyliai sušvokštė jis, tvirčiau Trapp apglėbdamas. - Hmm, man atrodo, aš tau dar šiek tiek skolingas... - sumurkė Manu, neužmiršdamas to, jog šiandien Kevin išrašė irzliąjai bobai raminamųjų. Na, o Neuer buvo pažadėjęs sau, kad už tai atsidėkos. Todėl dabar jis greitai stumtelėjo Trapp, apsikeitė su juo vietomis, tvirtai prispaudė prie sienos, dar įsisiurbė į lūpas, bet paskui jau slystelėjo kiek žemiau bučiniais nuberdamas kaklą, o galiausiai tiesiog atsitūpė priešais, greitai prasegė vaikino kelnes, jas, kartu su apatiniais, trūktelėjo žemyn ir nieko nelaukęs atsargiai apžiojo varpą. Kadangi jiedu laiko neturėjo, reikėjo paskubėti, todėl Manu stengėsi viską paskatinti rankų pagalba. Vaikinas nepailsdamas kurį laiką Kevin malonino, iki kol pagaliau pajuto jį išraiškingai sudrebant. Tai Manuel priimė kaip ženklą, jog metas atsitraukti, ir visgi vaikinui padėjo orgazmą pasiekti baigdamas jį tenkinti vien rankomis. Kai Trapp galiausiai išsiliejo, Manu tik išraiškingai išsišiepė, dar palinko arčiau, švelniai išbučiavo Kevin kaklą, o paskui per kelis žingsnius atsitraukė.
- Jau negaliu sulaukti, kada grįžę namo viską pratęsim, - mestelėjo jis ir stebėjo, kaip Trapp (stebėtinai erotiškai) pamažu susitvarko ir mėgina atsigauti. - Dabar turiu bėgti atgal pas studentę, kol ji netyčia ko nors nenužudė, - pajuokaudamas pridūrė Manu ir, kol nespėjo apsigalvoti bei išsireikalauti tokio pat dosnaus atsako iš Kevin, skubiai movė lauk iš sandėliuko ir grįžo į skyrių. Ten jį pasitiko išsišiepusi Lively.
- Nunešiau kraujus, - pasigyrė ji. - Ką dar galiu padaryti? - smalsavo mergina, o Manu tik kažką sumurmėjo sau po nosim.
- Dabar - nieko. Eik pavalgyti, ar ką, - pareiškė jis ir, žinoma, grįžęs į procedūrinį pirmiausia kruopščiai nusiplovė rankas bei greitai išsiskalavo burną. Ilgai netrukus į patalpą įžengė ir Nicole, kuri tik reikšmingai Manu nužvelgė.
- Ką jau tokio užvalgei, kad dabar šitaip spjaudais? - galbūt ji ir rimtai klausė, tačiau Neuer vis tiek tik nusikvatojo. Ir iškart sulaukė keistos Nicole reakcijos.
- Hmm, nebijok, tau neteks paragaut, - galiausiai gudriai kvarktelėjo jis, džiugiai išsišiepė ir, kadangi jau sau kaip reikiant pasikėlė nuotaiką, nebebuvo taip jau baisu ir pas tą netikusią bobą užeiti raminamųjų suleisti.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Kv. 03 16, 2017 7:00 pm

Kevin tikrai norėjo būti drąsesnis. Norėjo būti toks, kuris galėtų išlįsti iš spintos ir sau ramiu veidu vaikščioti, taip negalvodamas, ką kiti apie jį mano, plius galėtų visiems girtis, kokį puikų vaikiną turi ir kaip jį myli. Deja, Trapp dar toks nebuvo. Į jį visą gyvenimą niekas nežiūrėjo rimtai, kad ir dabar, kai kurios nėra patenkintos, kad jis, toks jaunas, dirba skyriuje, kad iš viso, dar ne universiteto suole sėdi, tad tokia baimė išsivystė ir pasakyti bet kam, kad jis myli ne ką kitą, o vyrus, buvo labai sunku. Beje, kai pradėjo dirbti ligoninėje, Manuel iš karto nusprendė, kad Kevin yra gėjus ir akivaizdžiai pradėjo ne tik su juo flirtuoti, bet ir kviesti į pasimatymus. Ir kiek Kevin bandė bėgioti nuo jo, kartoti, kad jis nėra toks ir kad su juo viskas gerai, bet galiausiai pasidavė, nuėjo į pasimatymą ir užteko pabendrauti kelias valandas vieniems, ir Kevin suprato, kad Manu tikrai vertas dėmesio ir kad iš tikro gali jį pamilti. Taip ir nutiko. Jau per antrą pasimatymą jie pasibučiavo, o trečią praleido laaaabai audringai. Ir viskas priėjo prie to, kad po aštuonių mėnesių draugystės jie nusprendė, kad laikas kartu ir gyventi, tad Kevin butas buvo didesnis, tad Manuel ir įsikėlė gyventi kartu su juo, ir jau metus laiko jie gyvena kartu, o ligoninėje niekas net to neįtaria, mat jie susitinka slapta, kaip ir dabar, o iš jų nelabai kas tikisi, kad gydytojas su slaugytoju sutars (nors tai yra nesąmonė). Bet laiko atžvilgiu, jie tikrai neturėjo jo daug, mat kažkas vėliau ar anksčiau pastebės, kad tiek Manuel, tiek Kevin nėra, ir pradės galvoti, kur jie. Ir Trapp norėjo pasiimti kuo daugiau, todėl vos tik uždaręs sandėliuko duris, įsisiurbė jam į lūpas. Vis dėlto, Manu turėjo kitą idėją.
- Skolingas? - pakėlė antakį Kevin, o po poros akimirkų būtent jis buvo pristumtas prie sienos. Ir Manuel labai nedelsė, galbūt ir apibėrė bučiniais jo kaklą, o paskui priėjo prie smagesnės dalies, taip numaudamas gydytojo kelnes kartu su apatiniais ir apžiodamas jo varpą. Vokietis tik prisispaudė prie sienos ir užsimerkė, taip mėgaudamasis kiekvienu vaikino judesiu, o kai pajautė, kad tuoj baigs, Manu šiek tiek atsitraukė ir viską pabaigė rankomis. Orgazmo perlietas Kevin tik atsiduso, šyptelėjo Manuel ir ėmė tvarkytis, mat laiko neturėjo daug.
- Sėkmės, pasistengti ant jos labai nerėkti, jeigu kas,- patarė Kevin, o kai Neuer pirmas išlėkė iš sandėliuko, jis atsigavo, susitvarkė ir apsižiūrėjo, ar tikrai viskas atrodo taip, kaip ir priklauso. Ir tada išlindo iš ten, taip pasukdamas link tunelių ir nueidamas iki valgyklos, kur norėjo pavalgyti. Ir jis užtruko maždaug pusvalandį, kol nuėjo, atstovėjo eilėje, pavalgė ir grįžo atgal. Atėjęs į savo postą Trapp rado sėdinti kitą gydytoją, kuris kalbėjosi su Noella. Tai buvo moters vyras, kuris buvo urologas. Kevin pasisveikindamas padavė jam ranką ir tada atsisėdo į savo vietą ir toliau ėmė pildyti tai, ką pradėjo dar prieš pietus. Po to baigęs vėl buvo pasitarimas. Vokietis jau prieš kalbant pasakė, kas tam pacientui yra, o Dollores būtinai reikėjo paprieštarauti ir bandyti įrodyti savo, blogą, versiją. Kevin atkirto, tai ne taip, kad viskas taip, tai galiausiai Noella jam pritarė, tai jie nusprendė, kokį gydymą taikys tam pacientui. Tada buvo pasitarimas kitame aukšte, reikėjo ir ten nubėgti. Tada Kevin susitiko vieną iš savo grupiokų, kuris tik dabar pradėjo rezidentūrą, tad jie smagiai pašnekėjo. Jis vis tiek negalėjo patikėti, kad Kevin jau du metus yra gydytojas, o jie gimę tais pačiais metais. Pats vokietis tai pat nežinojo, iš kur pas jį tokia galva ir kodėl ji taip puikiai veikia. Tad penkiolika minučių jie pakalbėjo, o tada grįžo į savo aukštą. Jau buvo apie pusę trijų, tad studentės nusprendė eiti namo. Jos atsisveikino su gydytoju, Trapp su jomis taip pat atsisveikino, o tada nuėjo iki punkto, kur sėdėjo Manuel su Nicole.
- Tai kaip tos studentės? - paklausė jis taip paimdamas kelis tyrimų rezultatus ir pažvelgdamas į juos. Užteko užmesti akį į viską ir jau buvo aišku, kas vyksta,- beje, moteris iš 16-ioliktos palatos aprimo? Ar dozė nebuvo pakankama? - paklausė jis labiau kreipdamasis į Manuel, mat būtent jis matė, kokius vaistus išrašė Trapp. Bet jiems nebuvo leista pasikalbėti normaliai, mat Dollores nusprendė pažiūrėti, ką veikia jaunasis gydytojas.
- Trapp, tu iš vis kada nors dirbi ar tik su Neuer plepi visą laiką? - paklausė ji taip pažvelgdama į juos, o vokietis tik atsiduso, taip pažvelgė į Manu, pavartė akis ir apsisukęs išėjo, taip tyčia atsitrenkdamas į moterį, nors paskui atsiprašė, ale viskas buvo netyčia. Grįžęs į punktą jis toliau tęsė savo darbo dieną, o buvo likus valanda, tai daug ko nepadarė. Ir truputi užsisėdėjo kabinete, kai išėjo, laikrodis jau rodė 15:36. Jis nuėjo iki kabineto, kur buvo sudėti jo daiktai, tai ten pasikabino savo chalatą, pasiėmė savo portfelį, ten įsimetė to, ko reikės, o paskui atsisveikino su Noella ir patraukė iki laiptų. Nusileido žemyn, perėjo per pirmą aukštą iki kiemo aikštelės. Ir galbūt Manu važiuodavo autobusu į darbą, mat jis pradėdavo dirbti anksčiau, bet grįžti jie tikrai kartu, tik jam reikdavo nueiti iki kitos gatvės ir palaukti, kol Kevin atvažiuos jo pasiimti. Ir šiandien buvo lygiai tokia pat diena, Trapp nuėjo iki savo mašinos, sėdo į ją ir patraukė pasiimti vaikino. Ir jis vėl kantriai laukė jo, vokietis sustojo ir Manu atsisėdo šalia jo.
- Namo ar nori kur nors nuvažiuoti? Iki parduotuvės nereikia? - paklausė vaikinas šyptelėdamas ir pajudėdamas iš vietos, mat stovėti ten nebuvo galima, o jis ir taip sustojo pasiimti pakeleivį.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Kv. 03 16, 2017 7:43 pm

Ji geras penkias minutes spyriojosi ir mėgino nustumti Manu šalin, vis aiškindama tą patį per tą patį - kad slaugytojas tikrai kėsinąsi ją nužudyti. Galiausiai vaikinas neištvėrė ir pasikvietė Laurel į pagalbą. Ji šiek tiek bobą apramino, pavertė, o Manuel pagaliau įstengė apnuoginti jos sėdmens viršų ir greitai raminamuosius suleisti. Dabar beliko sulaukti, kol jie pradės veikti. Vaikinas pats pirmas išlėkė iš palatos ir stabtelėjo koridoriuje.
- Ar ji visada tokia? - pasiteiravo Laurel, vos užvėrė duris paskui save.
- Ooo, taip, - Manu suspaudė lūpas. - Gal nori keistis? Šitą vieną mano į keturias taviškes, - bergždžiai pasiūlė jis, bet Laurel tik nusikvatojo. Manuel irgi šyptelėjo bei numojęs ranka tik nutipeno į postą. Ten vėl susirado paskyrimų lapus ir pažymėjo, jog raminamuosius tikrai suleido.
- Aaatsiprašau, - kažkas kreipėsi į vaikiną, tad Manu kilstelėjo galvą ir pažvelgė į nepažįstamą žmogelį priešais. - Mano mama čia jau pusvalandį laukia, kol bus paguldyta, aš nelabai žinau, į ką kreiptis... Gal jūs, gydytojau, galit ją užregistruoti? - pasiteiravo moteris ir ištiesė savo motinos istoriją. Manuel ją paėmė, tačiau negalėjo nepridurti:
- Aš esu slaugytojas. Visi gydytojai šiuo metu pietauja. Bet, gerai, aš tuoj ją užregistruosiu ir pakviesiu kurjerę, kad nuvestų iki palatos, - tuoj pat išdėstė Manuel, stebėdamas, kaip, iš pirmo žvilgsnio visai maloni mergina, pamažu atsitraukia nuo jo, nutėkšdama ne itin žavią veido išraišką. Suprantama,
ir jai nepatiko, kad slaugytojas yra vyrukas. Manu tik piktai kelis kartus suspragsėjo tušinuku, bet visgi prisivertė naują pacientę prirašyti ir, tarytum specialiai, priskyrė ją į 16-ą palatą. Tą likusią vietą 14-oj pasitaupys kam nors malonesniam. Kaip tik tuo momentu pro šalį pralėkė Lively, tad Manu ją susistabdė ir paliepė naują pacientę į palatą nuvesti. Mergina, žinoma, pakluso, o Manuel, nueidamas šalin, tik tyliai sukrizeno, jau įsivaizduodamas, koks karas kils, kai toji boba naują palatos draugę pamatys. Na, nebent raminamieji jau bus suveikę. Ir, regis, taip ir buvo, nes jokių skandalų nekilo, niekas nepradėjo klykti, o kai Manu paklausė, Lively patikino, jog toji boba ramiai miegojo. Neuer patenkintas tik vyptelėjo ir vėl nukiurnėjo į procedūrinį. Iš paskos atėjusi Lively kiek nedrąsiai pasiteiravo:
- Gal galiu dar ką nors padaryti? - Manuel iškart į ją atsisuko ir pasikasė pakaušį.
- Eeerm... Va, gali man padėti vaistus išdėlioti, - pareiškė vaikinas ir atsidarė spintutę. Nuo vienos lentynos greitai nukėlė dėklą su plastikinėmis dėžutėmis ir pasidėjo jį patogesnėje vietoje. - Žiūrėk. Į dėžutes specialiai yra įdėti lapukai su vaistų pavadinimais, kad būtų lengviau ir nereiktų kaskart gydytojų hieroglifų skaityti. Tai tiesiog griebk dėžutę ir sudėk atitinkamus vaistus į atitinkamas jos dalis. Jei ko nežinosi - klausk, - greitai paaiškino Manu ir pats pagriebęs dėžutę iš lėto nutraukė dangtelį ir greitai perskaitė vaistus, reikalingus rytinei dozei. Jis kadangi jau mintinai žinojo, kur kokia vaistų dėžutė stovi, kone žaibo greičiu dėžutę užpildė ir jau padėjo į vietą, o Lively per tą laiką buvo tik tris vaistus atradusi. Bet, na, kažkaip visgi reikėjo įsivažiuoti. Galės tuomet ir kitų slaugytojų vaistus sudėti - bent jau darbo turės kokiai valandai.
- O galiu paklausti? - vėl nedrąsiai prabilo Lively, kilstelėdama akis į Manu. - Man tiesiog labai neįprasta matyti slaugytoją
vyrą - nenorėjot tapti kokiu gydytoju?.. - aišku, mergaitė tikrai nenorėjo nieko blogo, tačiau sugebėjo užkliudyti skaudžią žaizdą. Nuo Neuer veido iškart nuslydo šypsena, beliko tik ta neutrali, tačiau vis tiek pyktį išduodanti išraiška, kuri, regis, studentę kiek išgąsdino.
- Norėjau, - galiausiai burbtelėjo jis ir sukrovęs dar vieną dėžutę padėjo ją į vietą. - Matyt, tam per kvailas buvau. Neįstojau, - kiek pikčiau pareiškė Manu ir pamažu atsitraukė nuo spintelės. - Pabaik viena, gerai? Užpildyk visus keturis dėklus... - pridūrė jis ir nutipeno prie kriauklės.
- Visus
keturis? Ten tų dėžučių gal po penkiolika, - dar pasiskundė Lively, bet Manu tik pervėrė ją griežtesniu žvilgsniu.
- Nesiskųsk, o dirbk, - galiausiai leptelėjo jis. - Greičiau išmoksi, greičiau naudos iš tavęs bus, - šaltai pridūrė Manuel ir, kadangi jam šiaip ar taip jau artėjo pietų metas, nušlepsėjo į poilsio kambarį. Jame jau sėdėjo Laurel su Nicole ir gurgšnojo kavą. Manu, tuo tarpu, atsisėdo kiek tolėliau ir nudelbė žvilgsnį į telefoną.
Po pietų vaikinas dar pasidarė kelis darbus, paplepėjo su Trapp, o be to, kadangi Lively dar nebuvo baigusi vaistų dėlioti, Manuel (stebėtinai paslaugiai) ją sustabdė ir paliepė tiesiog eiti namo. Dėlioti pabaigė jis pats, o paskui pietines dozes išnešešiojo po savo palatas (pats įsitikino, jog toji boba tikrai miega), ir iškart žvilgtelėjo į laikrodį. Jo darbas jau kaip ir baigėsi. Kitu atveju būtų reikėję laukti pietinės pamainos, bet kadangi dabar viskas taip susiklostė, jog Laurel dirba parą, Neuer nešvaistė savo laiko (tačiau įprastai tikrai reikėdavo sėdėti ir laukti, kol pietinės pasirodys, o paskui joms reikėdavo papasakoti, kas su pacientais per dieną įvyko, kas Manuel tikrai erzindavo. Galbūt gerai, kad Alice susirgo, ir dabar, įprastai naktimis dirbančios slaugytojos, tokios kaip Laurel, yra priverstos arti visą parą) ir tiesiog persirengęs, susirinkęs savo daiktus išlėkė į kiemą. Manuel, kaip ir kiekvieną dieną, perbėgo į kitą gatvės pusę ir apsimetė, kad autobuso laukia, nors iš tikro tiesiog luktelėjo, kol Kevin atvažiuos jo pasiimti. Vaikinas skubiai įsėdo į automobilį, pasisveikindamas pakštelėjo Trapp į lūpas, o paskui tik skambiai atsiduso, sudribo sėdynėje ir susiraukė, lyg citriną palaižęs.
- Aš tik namo noriu, - suburbuliavo jis. - Bet, man atrodo, reikia į parduotuvę. Šiandien ryte paskutinį batono gabaliuką suvalgiau. Ir kumpio nebebuvo, - išdėstė Manuel ir, akivaizdžiai parodydamas, jog nenori leistis į kalbas, tiesiog nusisuko ir įsistebeilijo pro langą. Kevin visgi  parvežė jį tiesiai į butą, o pats vėl išlėkė dar iki parduotuvės. Per tą laiką, kol Trapp prekinosi, Manuel šiek tiek nusiramino ir, tarytum atsiprašydamas, nusprendė ką nors gražaus padaryti. Taigi vaikinas iš šaldiklio išsitraukė ledų dėžutę, iš spintutės paėmė du dailius dubenėlius, iškart į juos gražiai įdėjo po du rutuliukus ledų, o paskui slampinėjo po miegamąjį, mėgindamas prisiminti, kur paskutinį kartą pats nuo savęs paslėpė šokoladą. Kai pagaliau jį atrado, nesunkiai ištirpdė ant vyryklės, juo apipylė ledus, bei žinoma, dėl grožio, uždėjo po mėtos lapelį bei po vyšnią, kurių visuomet galėdavai rasti šaldiklyje užkištų. Tiksliai tuo momentu, kai Trapp su maišu prekių įžengė pro duris, Neuer išsišiepė ir kilstelėjo savo pagamintus desertus:
- Tu šiandien dar ketini mane bučiuoti? Man dėti riešutų ant tavo porcijos, ar ne? - linksmai paklausė vaikinas, dėl viso pikto išsitraukdamas jų maišiuką iš stalčiaus, tačiau, žinoma, vildamasis, kad Kevin jų atsisakys. Kad ir kaip buvo liūdna, Manu buvo be galo alergiškas bet kokiems riešutams, tad net menkiausias kontaktas (įskaitant ir ant Kevin lūpų liekančius tik pėdsakus) galėdavo sukelti sunkų anafilaksinį šoką. - Beje, atsiprašau dėl savo elgesio, - murmtelėjo Manu. - Tiesiog... sunervino darbe, - tarytum pasiteisino jis ir į savo ledų šedevrus įsmeigė šaukštelius. - Skanaus, - vyptelėjo jis, prisitraukdamas savo porciją ir, tuo pačiu, nueidamas pažiūrėti, ką gero Kevin pripirko.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pen. 03 17, 2017 3:38 pm

Vos tik Manuel įlipo į automobilį, Kevin pajautė, kad kažkas ne taip, todėl buvo priverstas suprasti, kad bent jau iki namų, joks pokalbis tikrai nesiriš. Tad jis tik pagarsino muziką, taip įjungdamas mėgstamą Manu radijo stotį ir nuvažiavo Los Andželo gatvėmis link savo buto, kuriame gyveno nuo to laiko, kai pradėjo dirbti ligoninėje. Jis nebuvo labai didelis, dviejų kambarių, su miegamuoju ir svetaine, bet jiems ir dviese tikrai vietos užteko. Tad dabar jie gana greitai grįžo namo, o tiksliau, Kevin paleido Manuel prie laiptinės, o pats išlėkė iki parduotuvės, kuri buvo taip pat netoli. Ir labai ilgai jis nebuvo joje, mat puikiai žinojo, kur yra kokios prekės, tad kaip buvo sakęs vokietis, paėmė batono, kumpio, dešros, pieno, kurio visada reikia, tada dar ir daržovių, salotų paėmė, obuolių pusę kilogramo, tada dar taip nesąmonių, o tada nuėjo prie kasos. Ten jį pasitiko mergina su šypsena, tad Kevin taip pat jai nusišypsojo, ji visas prekes nuskaitė ir paprašė sumokėti. Grynujų vaikinas neturėjo, tad atsiskaitė kortele, tada viską susidėjo į maišelį ir nusinešė jį iki automobilio. Padėjo ant galinės sėdynės ir vėl sėdęs už vairo, grįžo namo. Rado pastatyti automobilį prie langų, o kai gyveno antrame aukšte, jis puikiai matėsi iš virtuvės. Tad dabar Kevin greitai užlipo laiptais aukštyn ir grįžo namo. Nusimovė batus, užsidėjo šlepetes ir nuėjo į virtuvę, kur rado Manuel paruošus jam ledų. Trapp iš karto nusišypsojo ir padėjo pirkinius ant stalo.
- Na, tai priklauso nuo tavo nuotaikos ir ar norėsi mane bučiuoti,- pasakė vaikinas taip bandydamas įžvelgti, kaip jaučiasi Manu, bet kaip buvo galima suprasti, jo nuotaika pasitaisė,- viskas gerai,- pasakė jis pasiimdamas savo indelį ir nueidamas prisėsti ant kėdės,- mane irgi nervina. Ypač Dollores. Tą bobą išmesti pro langą norėčiau,- pasiskundė vaikinas ir pradėjo valgyti savo ledus. Žinoma, galbūt geriausia būtų pasidaryti kažką normalaus, o tik po to valgyti kažką saldesnio, bet jis mielai kirto tuos ledus, taip žiūrėdamas, kaip Manuel visus produktus iškrausto ir ima dėtis į jiems skirtas vietas, - beje, nežinai, kada tau atostogas duos? Nes man kaip ir planuoja po kelių savaičių duoti pailsėti, tai galbūt išeitų ir tau pasiimti jas..? Galėtume kur nors išvažiuoti,- šyptelėjo Kevin, jie visada kalbėdavo, kad pakeliauti kartu tikrai norėtų, bet niekada dar to nepadarė. Ir dabar jis tikrai norėjo, kad Neuer sutiktų ir jie tikrai galėtų praleisti laiką kartu, nesislepiant nuo žmonių ir jiems visiems parodant, kad jie iš tikro vienas kitą myli. Apie tai pagalvojęs, Kevin atsistojo ir priėjo prie vokiečio, taip pažvelgdamas į jį, paimdamas iš jo rankų dešrą, kurią laiką, ir padėdamas ant stalo,- tu žinai, kad aš tikrai tave myliu? - galbūt tai neatrodo, kai jiems riekia slėptis ir niekam nepasakoti apie savo santykius, bet Trapp tai vis primindavo, kad paskui Manu nuo jo nesugalvotų pabėgti, nes, tiesą pasakius, jis gali to ir neišgyventi. Dabar vokietis nusišypsojo ir įsisiurbė Manu į lūpas, taip atsiremdamas į stalą. Ir žinoma, taip jų bučinys nesibaigė, reikėjo normaliai pasiglamžyti, numesti vienas kito viršutinius drabužius ir rankomis perbrauti per preso raumenis. Ir jeigu ne skambutis į duris, jie tikriausiai viską būtų padarę virtuvei ant stalo.
- Po velnių, kas ten... - sumurmėjo Kevin, taip pasiimdamas savo marškinius nuo žemės ir vėl juos apsirengdamas. Dar ir kelnėse draugą reikėjo nuraminti, tai kelias akimirkas galvojo apie viską, tik ne apie Manu, o duris atidarė po geros minutės. Ir vos nenugriuvo pamatęs, kas už jų stovi.
- Kevin! - mama pati pirma prilėkė prie sūnaus ir jį apsikabino, o tėtis tik stovėjo išsišiepęs. Trapp savo tėvų nematė jau beveik tris metus. Kai buvo kažkurią vasarą nuvažiavęs, tai po to taip ir nebegrįžo į Vokietiją. Ir dabar jie atvažiavo taip netikėtai, tikrai nustebino vaikiną.
- Su mama galvojom, būsi namie ar ne, bet pataikėm, - pasakė tėtis praeidamas į vidų. Ir žinoma, Manuel atlėkė pažiūrėti, kas čia, o paskui supratęs, kad čia Kevin tėvai, tiesiog sustingo.
- O kas šitas jaunuolis? - mama maloniai nusišypsojo. Ir ką dabar daryti? Pasakyti ar patylėti? Kevin tikrai nemanė, kad reikės tėvams sakyti apie viską, juk jų beveik nemato. Bet vaikinas buvo įsitikinęs, kad jie tikrai bus tolerantiški ir viską supras. Tad dabar jis pažvelgė į Manu ir linktelėjo.
- Čia yra Manuel. Jis gyvena kartu su manimi,- pasakė Kevin ir jau išsigandęs laukė mamos reakcijos. O ji tik linktelėjo.
- Kambariokas, tiesa? - žinoma, tiek pasakius gali kilti ir tokia idėja.
- Ne, mama.. Mes miegam kartu,- galiausiai prisipažino vyras ir žiūrėjo į tėvus. Jiems prireikė kelių sekundžių suprasti, kokia čia situacija, o paskui abu išpūtė akis. Sutuoktinių pora susižvalgė, o paskui išsišiepė.
- Ir negalėjai pasakyti, kad turi vaikiną? - mama priėjusi prie sūnaus tik trinktelėjo jam į ranką,- Kevin, visada toks slapukas buvai,- sukikeno jo, o tėvas nuėjo prie Manu ir kaip prideda, paspaudė jam ranką, taip pasakydamas, kad labai malonu susipažinti jiems,- pas mane darbe yra viena miela gėjų porelė, tai kažkaip netgi pagalvojau, kaip mielai tu atrodytum su vaikinu! Ir žiūrėk tu man,- išsišiepė mama, lyg pati būtų norėjusi sūnaus, kuris buvo gėjus. Ir Kevin stovėjo tikrai, nuoširdžiai nustebęs, kad taip viskas pasisuko. Jis pažvelgė į Manuel, kuris taip pat atrodė tikrai apstulbęs, o paskui pakvietė visus į virtuvę, kavos gerti. Kevin nuėjo su visais kartu, bet dar net nežinojo, ką pasakyti, todėl tik atsirėmė į spintelę ir žiūrėjo, kaip Manu su jo tėvais bendrauja, gerai, kad ir vokiškai mokėjo puikiai.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pen. 03 17, 2017 7:46 pm

Manuel, kaip smalsaujantis ir kantrybės neturintis vaikas, pasikniso po maišą, pusę pirkinių išvartė, išdrabstė, iki kol pagaliau, kažkur pačiam dugne, atrado "milką". Ją pagriebęs iškart išsišiepė ir patenkintas grįžo prie stalo savo ledų valgyti. Jie jau nuo karšto šokolado buvo gerokai aptirpę, tad, kuo ilgiau Manu delsė, tuo labiau desertas savo dailią formą prarado.
- Man atrodo, tą bobą pusė ligoninės pro langą išmestų, - kvarktelėjo jis ir sukikeno. - Bet rimtai, kodėl ji išvis dar čia? Neturėtų jau būt į kokią pensiją išėjus? Ar čia vienas tų atvejų, kai ji dirba kokia puse etato
ir gauna pensiją, vietoj to, kad tiesiog savo vietą jaunimui užleistų? - murmtelėjo Manu ir suraukė nosį. - Nors, iš tikro, gali būti... Tu negirdėjai, kaip ji keikėsi, kai vedėjas pasakė, jog tave į darbą priėmė vietoj jos šlykštynės draugelės - iki tol jos abi pusę skyriaus terorizuodavo, bet, kai viena prisidirbo (ačiū dievui), pagaliau šis tas pasikeitė, - pareiškė vaikinas ir palinkęs arčiau pažvelgė į Kevin. - O aš, tiesą sakant, tais pokyčiais nė kiek nesiskundžiu, - pridūrė jis ir, trumpam atėmęs iš Trapp šaukštelį, pats pakabino vaikino ledų ir paragavo (nesvarbu, kad jo paties porcija buvo lygiai tokia pati - čia jau reikėjo paerzinti).
- Aš esu 99% procentais įsitikinęs, kad
dabar nieko iš mūsų tikrai neišleis atostogauti, - papurtė galvą Manu. - Ir žinai kodėl? Nes ta karvė Alice jau buvo išėjusi atostogų, bet atseit susirgo, ir dabar su biuleteniu namie toliau sėdi, ir per ją dabar reikia keisti darbo grafikus - Laurel su Natalie, va, turi dabar parom dirbti, nors jos paprastai budinčios... Tai ta višta pagaliau grįš, vis tiek reikės laiko ir tom pačiom Laurel su Nat pailsėti, tad... net neįsivaizduoju, kada būtų geriau pradėti reikalauti atostogų, - pareiškė vaikinas ir, kadangi vėl suirzo, tik pakabliavo daugiau ledų ir iškart viską susigrūdo į burną, akimirksniu pasigailėdamas - jau gerklė atšalo ir buvo kone įsitikinęs, kad ryt ją dar ir skaudės. Vietoj to, kad toliau skųstųsi, Manuel tiesiog vėl grįžo prie maišo, šįkart ketindamas jau padoriai jį iškrauti. Vaikinas pradėjo nešioti ir dėlioti prekes į jiems skirtas vietas, kai jį visgi pertraukė arčiau priėjęs Kevin.
- Žinau, - tyliai tarė jis ir šyptelėjo. - Ir aš
tikrai tave myliu. Tik... kartais norisi, kad ir kiti tai žinotų, - pridūrė Manu ir tik žvilgtelėjo į Trapp į akis. Žinoma, vaikinas turėjo idėją, kaip visgi Manuel pakelti nuotaiką. Pajutęs jo lūpas ant savųjų, Neuer iškart išsišiepė, delnais apglėbė Kevin veiduką ir prisitraukė jį arčiau. Po akimirkos Trapp klubai jau įsirėmė į stalo briauną. Būtent tuo momentu Manu šiek tiek ir sudvejojo. Juk jiedu būdavo laukiniai. Išties. Krūšdavosi su tokia jėga, kad šitas senstelėjęs staliukas gali ir neatlaikyti. Bet Neuer mintys greitai buvo pertrauktos, vos prieš jį Kevin išsirengė ir Manu turėjo progą nužvelgti įspūdingus vaikino pilvo raumenis. Po akimirkos jau ir jo marškinėliai nuskrido ant grindų, ir ilgai netrukus Manu įkaitusi oda prisiglaudė prie Kevin. Praėjo kelios sekundės ir Neuer jau buvo viena ranka gašliai suspaudęs vaikino užpakalį, o kita - tvirtai įsikibęs į jo plaukus, vis kilstelėdamas Trapp galvą aukštyn, kad galėtų lengvai priglausti lūpas prie kaklo. Sekantis žingsnis, žinoma - Manu jau taikėsi Kevin apsukti ir palenkti virš stalo, bet, kad jį kur perkūnai, per namus nuaidėjo skambutis į duris. Vienu momentu vaikiną visiškai persmelkė panika, mąstant, kuris gi čia bendradarbis dabar užeis, juodu pamatys ir kitą dieną visiems išduos, tačiau, kai išvydo, jog atvažiavo Kevin tėvai, tikrai nė kiek ramiau nepasidarė. Manu net kvėpavimą sulaikė, laukdamas jų reakcijos į Kevin taip greitai nutėkštas naujienas, tačiau jie, regis, buvo labai tolerantiški ir supratingi. tuoj priėjo tėvas arčiau, pasisveikino, susipažino, ranką paspaudė (Manu nebuvo įsitikinęs, ar per visą tą laiką įstengė prabilti, ar tiesiog didžiulėmis akimis stebeilijosi į vyrą). Visgi ilgainiui Neuer pavyko atsipalaiduoti ir įsilieti į jaukų pokalbį su tėvais:
- Na, tai pasakok, Manuel - oi, koks gražus vardas - kaipgi jūs čia susipažinot? - iškart pasiteiravo moteris, Neuer nespėjus net ant kėdės prisėsti. Jis iš pradžių dar reikšmingai žvilgtelėjo į Kevin, tarsi klausdamas, ar jam galima viską sakyti taip, kaip yra, tačiau jokio ryškaus atsakymo nesulaukė, todėl tiesiog prašneko:
- Žinot, kaip būna... Kevin nusivažiavo gyvenime, prasigėrė, radau jį tokį prie konteinerio... - linksmai sau pradėjo pasakoti jis, bet nuo Trapp tik per galvą gavo, tad skambiai nusijuokė. - Gerai jau. Jis gavo darbą ligoninėje, tame pačiame skyriuje ir... kai jį pamačiau, iškart pagalvojau "va, šito tai man jau
tikrai lovoje reikia", - drąsiai leptelėjo Manu ir, kai sutiko priekaištaujantį Kevin žvilgsnį, tik išsišiepė.
- Aha, o kiek jūs jau laiko kartu? - dar smalsavo moteris, jau nebeįstengdama nuslėpti šypsenos.
- Taigi va, jau du metai kaip mes susituokę, - vėl smagiai tėškė Neuer, stebėdamas, kaip ištįsta moters veidas. - Juokauju! Jetau, nepriimkit mano žodžių už gryną pinigą - aš mėgstu žmones paerzinti. Iš tikro, mes kokius... metus jau kartu, - vyptelėjo, o Trapp motina supratingai linktelėjo. Tuo momentu vaikinas kaip tik pripylė į puodelius vandens ir išdalino visiems. Manuel prisitraukė savąjį arčiau, tačiau tik mąsliai nužvelgė, neįstengdamas apsispręsti, ar
nori kavos.
- O kokie vėjai jus atpūtė į Los Andželą? - pasiteiravo Manuel ir žvilgtelėjo į Trapp tėvus.
- Na, žinoma, atvažiavom savo sūnelio aplankyti! Jau šitiek laiko nesimatėm, matai, net nežinojom, ką jis ir veikia. Bijojom, kad tik nebūtų vienišas ir liūdnas... Bet dabar jau matau, kad turi tave ir yra labai laimingas! - džiugiai pareiškė moterėlė ir patampė Manuel už skruosto. Jis nors ir išsišiepė, mintyse jau kokius tris kartus skirtingais būdais buvo šią tetulę nužudęs, bet, na, kol kas pasistengė patylėti. Žinojo, kad, jei jau susipyks su Kevin tėvais, gyvenimas iškart taps šimtą kartų sunkesnis.
- O jūs čia pas kokius draugus apsistoję ar viešbutį pigų radot?.. - tarytum mestelėjo užuominą Neuer, tačiau nė vienas iš tėvų jos nepagavo ir tiesiog nudrėbė:
- Pas jus juk butas su dviem miegamaisiais, tiesa? O jei jums vieno tereikia, mes kažkaip spėjom... kad kitu galėtume trumpam pasinaudoti, - išsišiepė moteris, ir tuo momentu pagaliau kažkokį garsą ir tėvas išleido, regis, pritardamas. Manuel, nors dar bandė mandagiai šypsotis, vis tiek jau sunkiai slėpė siaubą bei pyktį, todėl galiausiai atsiprašė, sugriebė Kevin už rankos ir nutįsė per koridorių į judviejų miegamąjį.
- Gerai, - murmtelėjo Neuer ir pažvelgė į Trapp. - Pasakyk, kad ne man vienam pasirodė, jog jie kažką
žiauriai prisidirbę staiga į Ameriką pabėgo, - Manu trumpam nutilo. - Jie net nesusiplanavo, kur apsistos! O kas, jei mudu būtume išsikraustę kur nors? Arba išvažiavę? Jie visiškai nieko nepranešę staiga pasirodė ir dabar tikisi, kad mes juos priimsim? Gyventi visiškai šalia?! Čia, už sienos?! - Manuel išraiškingai mostelėjo į du miegamuosius jungiančią sieną ir suspaudė lūpas. - Tikrai nori, kad jie girdėtų, kaip mes krūšamės? Juk pats žinai - gražu ir tylu niekaip nebus, - tarytum mėgindamas palenkti vaikiną į savo pusę, pridūrė Neuer ir nežymiai šyptelėjo. - Turi liepti jiems išeiti, - dar spėjo pridurti jis, kai pasigirdo tylus beldimas į duris ir greitai į kambarį galvą įkišo motina.
- Eeei, apie ką šnabždatės? - sukrizeno ji, o Manu tik sukryžiavo rankas ant krūtinės. - Kevinuk, mažuti, jūs juk nieko prieš, kad mes čia šitaip pasilikti norim, ar ne? Žinau, kad labai jau netikėtai čia viskas nutiko, bet... - ji reikšmingai nutilo, tarytum apgalvodama savo kitus žodžius, ir Manuel jau sulaikė kvapą, tačiau moteris galiausiai šyptelėjo ir pridūrė:
- Bet taip jau nutinka, kai spontaniškai į keliones išvažiuoji! - ir ji iškart reikšmingai įsistebeilijo į vaikinus. Ar, tiksliau, į Kevin, nes jau, ko gero, pajuto iš Neuer sklindančią agresiją, kuria vaikinas, tiesą sakant, išties pasižymėjo.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pir. 03 20, 2017 7:58 pm

Kevin dar nebuvo tikras, kodėl jo tėvai sureagavo būtent taip, ir jis nujautė, kad čia tikrai kažkur yra šuo pakastas. Taip, jie buvo tolerantiški žmonės, bet mama mėgsta sakyti gyvenimo pamokslus, tai būtinai reikėjo jai tokį pasakyti, o čia taip lengvai jis išsisuko. O galbūt jo tėvai pasikeitė? Ne, to tikrai negali būti. Tad dabar nors jis ir šypsojosi, galvoje virė įvairiausios idėjos, kodėl vokiečiai atsibeldė iki Los Andžele nieko nepranešę. Jie linksmai sau bendravo su Manuel, o Kevin tuo tarpu pasiėmė puodelį su karštu vandeniu ir į jį įsidėjo arbatos, taip pat padėdamas dėžutę ant stalo, gal kas nors kitas norės. Ir kažkaip šitas pokalbis tikrai atrodė kažkoks keistas, o ypač kai tėvai pasakė, kad neturi kur apsistoti ir liks pas juos. Trapp jau norėjo žiotis ir kažką sakyti, bet galiausiai patylėjo, galbūt šį kartą savo nuomonę pasiliks sau. Dažnai taip darydavo, nes nusprendė, kad geriau patylėti. Visai kitoks buvo Neuer - jis geriau pasakys savo tiesą ir paskui ginčytis, negu pripažins, kad yra neteisus. Galbūt tai buvo kitoks atvejis, bet Kevin vėl gražiai patylėjo, bet Manu vis tiek išsivedė jį iš virtuvės iki jų miegamojo. Trapp net nespėjo padėti arbatos puodelio, tad stovėjo su juo, taip kartais atsigerdamas šiltos aviečių arbatos.
- Katine, man irgi atrodo, kad jie kažkaip labai įtartinai čia atsibeldė, tikrai jie nėra tokie, kurie meta viską ir neplanuodami atvažiuoja. Ir jeigu tai būtų padarę, tai tikrai būtų viešbučio kambarį užsisakę ar ką.. Tikrai čia kažkas ne taip,- pasakė vaikinas, o kai Manu pasakė, kad jo tėvai turi išeiti, Kevin susiraukė,- ir kur jiems eiti? Palauk, man reikia viską išsiaiškinti... - gydytojas norėjo eiti, bet kaip tik mama atėjo į jų miegamąjį. Ir ji tikrai mielai kalbėjo. Ir jeigu ne Neuer, Kevin tikrai būtų leidęs tėvams likti čia ir gyventi, bet dabar ne jis vienas priėmė tokius sprendimus.
- Mama, kodėl jūs čia? Spontaniškos kelionės tikrai ne jums. Kas nutiko? - paklausė rimtai vaikinas, o mamos šypsena iš lėto nublėso, o ji tik linktelėjo, taip vėl grįždama į virtuvę. Kevin atsisuko į Manuel su tokia išraiška "aš sakiau, kad čia kažkas ne taip", o tada abu vokiečiai nuėjo iki virtuvės. Tėtis taip pat atrodė nusiminęs. Tad tikrai kažkas buvo rimta.
- Romeo,- užteko pasakyti vieną žodį, kas privertė Kevin susinervinti.
- Ką jis vėl padarė? - paklausė vyras padėdamas savo arbatos puodelį ant spintelės ir pažiūrėdamas į tėvus. Bet iš Manuel žvilgsnio buvo galima suprasti, kad jis net nenutuokė, kas tai per žmogus, ir kaip žinos, jeigu Kevin apie jį nieko nepranešė,- Romeo yra mano netikras brolis. Tėčio sūnus iš pirmos santuokos,- paaiškino vokietis.
- Geriau jau tokio neturėčiau,- pasiskundė tėvas, o tada pažvelgė į savo žmoną, taip suimdamas ją už rankos,- jis išmetė mane iš darbo ir iš namų,- paaiškino tėtis, o Trapp tik išpūtė akis, taip užsimerkdamas ir giliai įkvėpdamas.
- Kaip suprasti išmetė? - paklausė jis.
- Taip ir suprasti! Juk dabar jis garsus verslininkas Vokietijoje, aš buvau vadybininkas, bet atsirado už mane geresnių, tai jis mane atleido. Kai jis grįžo namo, pasakiau apie tai, kad negalima taip daryti, kad vis dėlto esu jo tėvas, o Romeo tai buvo nė motais, pasakė, kad atsibodau ir aš, ir Klara,- kalbėdamas apie mamą užsiminė tėvas,- tad mes kaip gyvenimo viename name, jis pasakė, kad turiu išsikraustyti, kitaip jis kvies policiją. Na, ir mūsų visi daiktai dabar yra sodo garaže, o tas namelis nėra pritaikytas gyventi, tad nusprendėme kažką daryti... Ir atvažiavo čia, - pasakė tėtis išsišiepdamas. Bet Kevin tai vis tiek nepatiko.
- O tai negalėjot paskambinti? Pranešti, kas nutiko? Bučiau pervedęs pinigų, būtumėte išsinuomavę kokį būstą ar ką.. - gydytojas nepatenkintas žiūrėjo į savo tėtus.
- Mažuti, nepyk labai, mes tikrai neturėjo kur eiti,- jau ašarodama pasakė mama, taip nueidamas prie sūnaus ir apsikabindama jį. Jis motiną prisitraukė prie savęs ir bandė ją nuraminti.
- Gerai gerai, kelias dienas galite čia būti. Aš viską sutvarkysiu. Po velnių, aš jam galvą nurausiu,- sumurmėjo Kevin taip išeidamas į kitą kambarį ieškoti savo kompiuterio, kur buvo visi kontaktai įbrolio, kuris taip žiauriai pasielgė su savo tėvu ir jo žmona. Žinoma, iki miegamojo atėjo ir Neuer tad Kevin pakėlė galvą nuo besikraunančio kompiuterio, kuris gulėjo ant lovos,- tikiuosi, kelios dienos neprailgs. Ir atleisk, turėjau papasakoti apie savo įbrolį, bet jis man ne šeimos narys, todėl ir nieko nesakiau,- šyptelėjo Trapp, o paskui įvedė slaptažodį ir žiūrėjo, kaip jo apple kompiuteris budinasi iš miego.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Antr. 03 21, 2017 10:22 pm

Manuel nesitikėjo, kad Kevin pritars jo žodžiams, todėl, kai vaikinas patikino, kad tikrai čia kažkas įtartina, vokietis pasijuto maloniai nustebintas. Jo rankos, vis dar tvirtai sukrautos ant krūtinės, net nekrustelėjo, tačiau Neuer leido sau kilstelėti antakius, šiokią tokią nuostabą atspindėdamas. Galbūt viskas dar baigsis gražiuoju? Dabar jie tik išsiaiškins, kas per velnias Trapp tėvus ištiko, o paskui galės jiems parūpinti vietą kokiam viešbuty - juk Manuel dar nebuvo toks beširdis, nesiruošė vargšų žmonių tiesiog į gatvę išspirti.
Tempdama laiką, Kevin motina, dar iš lėto grįžo į virtuvę, įsipatogino, sudribo kėdėje šalia savo vyro ir po stulbinamai ilgo laiko pagaliau prašneko, išaiškindama savo košmarišką finansinę situaciją. Visgi kas Neuer buvo naujiena, tai iš kažkur staiga išniręs įbrolis, apie kurį, dievaži, Kevin net puse žodžio nebuvo užsiminęs. Manu iškart įsistebeilijo į mylimąjį, tarytum jau liepdamas pasiaiškinti, kas čia per paslaptingi giminaičiai (juk, jei apie tokį būtų žinojęs, būtų galėjęs kartu pastumti ar ką - vis smagiau būtų), tačiau dabar vaikinas pasijuto tik įžeistas, kad, kaip visada, jam ne viskas būdavo pasakojama. Tokio mėšlo jam jau ir darbe užtekdavo, kuomet nosis užrietę daktarai nesiteikdavo paaiškinti, kodėl išrašė per mažas ar per dideles dozes, tačiau kai jau Manu jų klaidas ištaisydavo, tuomet visi iškart pasipūsdavo ir puldavo kudakuoti, reikšdami didžiausius nepasitenkinimus, kaipgi čia
eilinis slaugytojas drįsta abejoti jų paskyrimais (nesvarbu, kad Manuel, pasikliaudamas savo žiniomis, neretai išgelbėdavo pacientus nuo perdozavimo arba galimo tolimesnio ligos plitimo).
Manuel, klausydamas Kevin tėvų aiškinimo, sulig kiekviena akimirka vis labiau ir labiau nervinosi bei tempėsi, delne tvirčiau suspausdamas arbatos puodelį.
Dar kelios sekundės ir, prisiekiu, sprogsiu karčiai pamanė jis ir, bent trumpam, nukreipė dėmesį kitur. Geriau jau neklausyti, ką čia tie žmogeliai tarška. Greičiau jau jie užtils, Manu galės juos iki viešbutuko pavežėti ir viskas, daugiau (reikia tikėtis) jie nesusitiks, nes, jei jau atvirai, Neuer siaubingai nepatikdavo, kai kas nors nepažįstamas staiga įsiverždavo į jo asmeninę erdvę. O dabar čia buvo net du nepažįstamieji, kurie, garantuotai, galvos turintįs ir kažkokią kvailą teisę, pavyzdžiui, knistis po jo daiktus, dangstydamiesi tik vienu kvailu pasiteisinimu: "galvojau, kad čia mano sūnaus...". Tačiau viskas baigėsi ne taip, kaip jis tikėjosi. Kevin staiga pareiškė, jog tėvai gali čia apsistoti, o Manu, nustebintas tokio verdikto, tik skėstelėjo rankomis ir priblokštas įsistebeilijo į mylimąjį, nežinodamas, ką ir bepridurti. Ilgai netrukus Trapp jau išėjo į miegamąjį, tad Neuer, nenorėdamas pasilikti vienoje patalpoje su svečiais, tuoj pat nukiurnėjo iš paskos ir skambiai uždarė duris.
- Ne, ne,
žinoma neprailgs, - pasišaipė Manuel, nužygiuodamas per kambarį prie spintos. - Gyvenk tu jais nors ir mėnesį. O dar ir kažkoks įbrolis yra? Pasikviesk ir jį! Kuo daugiau, tuo smagiau juk, tiesa? - toliau burbuliavo Neuer, triukšmingai išsitraukdamas iš spintos sportinį krepšį ir į jį greitai sumesdamas kelis drabužius, elektronikos prietaisus bei higienos priemones. Tiek to. Užteks. - Elkis tu kaip nori. Vis tiek, kaip matau, čia mano nuomonė jau ir nebesvarbi, - pyktelėjo vaikinas ir visgi išžygiavo iš miegamojo. Žinojo, kad elgiasi neteisingai - kokią teisę jis turi Kevin uždrausti rūpintis savo tėvais - tačiau tas viską užgožiantis noras būti viską kontroliuojančiu, Manu tiesiog žlugdė. Jis dar nemokėjo tam pasipriešinti... Vaikinas, pritūpęs koridoriuje greitai apsimovė batus ir, kai jau švystelėjo krepšį ant peties, žinoma, pasirodė ir visiškai priblokštas Kevin:
- Nesijaudink, saulute, aš susitvarkysiu ir vienas, - pašaipiai šyptelėdamas tarė jis ir reikšmingai žvilgtelėjo į pro virtuvės duris galvas kaišiojančius Trapp tėvus. - Pranešk, kai jau
problemas išspręsi. Oh, ir perduok linkėjimus savo įbroliui! - nepraleido progos įkasti Manu ir greitai šovė pro duris, nudardėdamas laiptais žemyn. Žinojo, kad vos po kelių valandų savo tokio elgesio jau pasigailės, tačiau dabar kitos išeities nematė. Manuel norėjo pabūti vienas, norėjo leisti sau pykti, o viso to tikrai negalėtų padaryti, jei aplink slankios Trapp šeimynėlė. Neuer tiesiog būtų priverstas be perstojo šypsotis ir mandagiai sutikti kiekvieną šnekinantį. O jie dar ir šnekėti norėtų... Ir turbūt nuo pačio ryto! Siaubas.
Atsiribodamas nuo visų savo problemų, Manuel tiesiog pasinaudojo savo paties idėja, tik, vietoj to, kad ten nukištų ką nors kitą, pats nuvažiavo iki viešbučio ir įsirašė į vieną iš kambarių. Jis buvo dvivietis (mat paprastai vienviečių niekas ir nerengia), tačiau Manu puikiausiai tiko - didelė, plati lova tik jam vienam. Pasaka. Neuer greitai įspraudė po kelis dolerius viešbučio darbuotojams, o vos jie pasišalino, pirmiausia nugriuvo ant lovos, iš krepšio išsitraukė savo planšetę ir, žinoma, vos prisijungęs prie wi-fi, sulaukė krūvos žinučių į Messengerį nuo Kevin. Na, Manuel jas visas perskaitė, tačiau net nesiruošė atsakyti. Pabus jis šiandien atsijungęs nuo pasaulio. Taip bus visiems geriau. Tiek kiti turės progos pagalvoti, kas ne taip, tiek jis galės savo įtemptus nervus pailsinti...


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Kv. 03 23, 2017 7:42 pm

Kevin sau ramiai sėdėjo ant lovos atsidaręs kompiuterį ir laukė, kol jis pasikraus. Bet Romeo visi kontaktai turėjo būti. Nors pagal viską, vyras tikrai turėjo viską ištrinti, bet dėl viso pikto, pasiliko juos. Tad ir dabar bandys prisiskambinti jam ir klausti, kodėl jis išmetė savo tėvą iš namų ir dar iš darbo. Situacija iš tikro buvo sunku, mat jeigu jie atvažiavo prašyti pagalbos pas sūnų, kuris kitame pasaulio gale gyvena. Ir įdomu, jie būtų pasakę, kokia situacija, ar taip ir viską būtų nutylėję? Na, bet dabar ne esmė, gerai, kad Manuel tai pastebėjo ir galima bus pradėti. Ir Trapp tikėjosi, kad šitą situaciją išspręs ir tėvai vėl galės važiuoti namo, pabuvę pas jį kelias dienas. Ir Kevin tikrai nemanė, kad tai sukels kokių nors problemų. Bet jo vaikinas atrodo, kur jos gali būti. Nuo kompiuterio atitraukęs akis ir pažvelgęs į vokietį, gydytojas susiraukė.
- Negi dabar supyksi dėl to, kad mano tėvai kelias dienas pabus??? Ypač kai mes dirbam ir jų ar taip ar taip nematysim,- pasakė ramiai vaikinas, bet Manu toliau krovėsi daiktus į krepšį, taip parodydamas, kad tikrai išeis ir paliks vieną Kevin. Neuer buvo toks karštakošis, kad Kevin kartais būdavo labai sunku su kuo susikalbėti, šitas kartais nebuvo kažkuo išskirtinis,- Manuel... - atsiduso vaikinas ir nužvelgė, kai jo mylimasis išeina iš miegamojo. Trapp greitai surinko kompiuterio slaptažodį, o tada nulėkė sulaikyti draugą, bet jis tikrai nesiruošė čia likti. Jis tik palinkėjo susitvarkyti su problemomis ir perduoti įbroliui linkėjimus. Kevin stovėjo priblokštas ir žiūrėjo į duris, kurios skambiai užsidarė prieš jo nosį. Po velnių, kodėl jis drįsta taip su juo šnekėti? Bet argi jis ką nors pasakys? Žinoma, kad ne, Kevin nebuvo toks, kad ką nors sakytų. Tad dabar jis tik apsisuko ir pamatė tėvus, kurie žiūrėjo į jį taip pat išpūstomis akimis.
- Susipykot? Dėl mūsų? - paklausė mama, o sūnus tik nuignoravo ją ir nuėjo atgal į miegamąjį. Ir žinoma, pirmiausia įsijungė messengerį ir ten nusiuntė kelias žinutes Manu, taip atsiprašydamas ir paaiškindamas, kad tokia situacija ir jis tikrai bandys viską išspręsti. Bet nors ir išsiuntė tas žinutes, Kevin šiandien atsakymo tikrai nesitikėjo. Tad uždarė programą ir nuėjo ieškoti įbrolio kontaktų. Juos buvo užsirašęs, tad numerį susivedė į telefoną ir bandė paskambinti. Ir jis neatsiliepė. Paskui vėl bandė. Nieko. Trečią kartą iš viso atmetė skambutį. Na gerai, gal negali kalbėti, paskambins vėliau. Tad dabar Kevin nuėjo kažką pasidaryti valgyti, žinoma, mama sugalvojo išvirti kažko, tad pati pirma ėmėsi darbo, vos tik išgirdo, kas sūnus alkanas. Vaikinas tik atsisėdo virtuvėje ant kėdės ir atsiduso. Ir jis buvo liūdnas ne dėl to, kad Manuel išėjo (žinoma, liūdna buvo ir dėl to, bet jis buvo pripratęs prie tokio jo elgesio), bet baisiausia Kevin buvo dėl to, nes reikės vėl bendrauti su Romeo. Jis buvo tas, kurio Kevin likusį gyvenimą vengs, ir tam yra aiški priežastis. Niekas daugiau apie tai nežino, tik jis, Romeo ir ta pati gauja, kuri dalyvavo. Neaišku, kur dabar jie visi yra, bet kas nutiko tą naktį buvo tarp jo vaikystės namų sienų. Ir tada, kai tėvai nusprendė išsikraustyti, Kevin labai apsidžiaugė, nes jis negalėjo būti tame kambaryje, kuriame jis buvo išprievartautas ir dar ne vieną kartą. Tai buvo tas gyvenimas etapas, kas labai paveikė jo gyvenimą. Jau tada, dešimtmetis berniukas nujautė, kad yra kitoks, kad merginos nekrenta jam į akis ir į vaikinus jis žiūri kitaip. Ir tai Romeo pastebėjo ir norėjo parodyti, kas mylėti vyrus yra blogai. Ir tikrai įrodė. Tada Kevin net negalėjo pagalvoti, kas galės mylėti vaikiną, nors žinojo, kad būtent toks ir yra - homoseksualus. Ir kiek merginų jis turėjo.. Gal kokias 7. Bet nei su viena nieko neišeidavo, nes jam jos nebūdavo patrauklios. Ir Manuel buvo pirmasis, kuris privertė jį nueiti į pasimatymą su vaikinu ir užmegzti bent kokį santykį. Dėl to Kevin jį labai mylėjo, o jis dabar pajautė labai skaudžią temą, ir jį paliko vieną, o jam labiausiai dabar paramos ir reikia, nesvarbu, kad apie vaikystės traumą niekas nieko nežino.
Kai mama paruošė vakarienę, jie pavalgė, tada Kevin toliau bandė paskambinti įbroliui, bet jis vis tiek nesiteikė atsiliepti, tad viską paliko rytui. Bandė paskambinti ir Neuer, bet ir jis neatsiliepė, tad suprato, kad rytoj darbe laukė nemalonus pokalbis. Ir vakaras praėjo visai neįdomiai, Kevin netgi anksčiau nuėjo miegoti. Tada pilnai išsimiegojęs atsikėlė ir vėl pabandė paskambinti Romeo. Skambutis vėl buvo numestas. Negi jis nešnekės su juo? Negi reikės skristi į Vokietiją? Nes jeigu taip, tai laukia ilga kelionė ir pasiimti atostogų būtų visai neblogai. Ir dabar jį turėtų išleisti. Tad tikriausiai reikės pakalbėti su valdžia, tad dabar Kevin susiruošė į darbą ir atsisveikinęs su tėvais, nuvažiavo iki ligoninės. Ten, kaip ir visada, nuėjo iki kambariuko, užsidėjo baltą chalatą, pasiruošė darbui, o tada nuėjo iki gydytojų kambario, kur sėdėjo Dollores. Ji pamačiusi vokietį tik susiraukė, bet vis tiek pasisveikino. Na, moteriai tikrai negėda parodyti savo emocijas, bet Kevin į jas nereagavo, jis nuėjo iki punkto, kur buvo kelios darbuotojo, žinoma, ir Neuer. Vaikinas net nepažiūrėjo į jį, dabar nusprendė pabūti kaip tipinis gydytojas, kelis paliepimus susakė, o tada nuėjo iki savo palatų ir apžiūrėjo, kaip ten visi laikosi. Realiai, situacija nebuvo pasikeitusi, tik vienai moteriai reikėjo suleisti vaistų nuo skausmo, tad tą ir paliepė padaryti vienai iš slaugų. Tada jis vėl nuėjo iki punkto, kur buvo likęs tik Manuel ir kažkokia slaugos studentė. Kevin nuėjęs žiūrėjo, kokie tyrimų rezultatai, ką vakar paprašė padaryti, taip net nekreipdamas dėmesį į tai, kad jo mylimasis stovi visai šalia.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Kv. 03 23, 2017 8:45 pm

Manu, turbūt, net ir norėdamas nebūtų taip lengvai užmigęs. Tačiau šįkart jis išvis miego vengė, nes puikiai žinojo, jog užmerkus akis akimirksniu pasijus pirmieji sąžinės priekaištai. Todėl Neuer tempė tiek, kiek įstengė, leisdamas laiką, žaisdamas telefonu, planšete, iki kol tiesiog nulūžo ir pats to nepajuto. Gerai, kad per šitiek metų jo biologinis laikrodis jau buvo atitinkamai susireguliavęs - Manu net ir be žadintuvo pabudo kone tiksliai pusę septynių ir pamažu išvirto iš lovos, ketindamas ruoštis darbui. Per dešimt minučių jis palindo po dušu, greitai persirengė, susišukavo, dar šiek tiek pramėtė daiktus, norėdamas vertingesnius nuslėpti nuo kambarinių, o po to tik pagriebė telefoną, piniginę ir nukiurnėjo iki artimiausios autobusų stotelės. Jo didžiai laimei, nė vienas autobusas, pro viešbutį važiavęs, iki ligoninės maršruto neturėjo, todėl Neuer turėjo vykti su persėdimais ir tik vos vos suspėjo prieš aštuonias atsidurti darbe. Vaikinas skubiai šmurkštelėjo į poilsio kambarį ir suskubo persirenginėti. Vos įsprūdęs į savo pižamą, Manu jau norėjo eiti į procedūrinį, bet kaip tik tuo metu į kambarį sugužėjo kitos slaugytojos su Laurel priešaky. Ji anąnakt buvo dirbusi parą, taigi šiandien praneš, kas pakito, ir ramių ramiausiai išeis namo miegoti, o jos sunkiąją vietą užims Natalie,  kuri jau nedrąsiai tipeno aplink ir išraiškingai stebeilijosi į Manuel. Vos vaikinas sutiko jos žvilgsnį, Nat mirktelėjo. Neuer lyg ir turėjo mandagiai šyptelėti, tačiau jo akmeninis veidas net nekrustelėjo. Vaikinas tiesiog įsistebeilijo į Laurel ir išklausė jos pasakojimą, na, o iškart po to kibo į darbą. Procedūriniame susirinko reikmenis, susigrūdo juos į kišenes, o, kol slaugės dalino pusryčius, Manuel išnešiojo vaistus po palatas. Dabar kol kas turėtų būti ramu. Kitos slaugytojos jau pėdino kavos gerti, o Neuer nuslinko į postą, kuriame tuoj pat pradėjo žiūrinėti istorijas, skaitinėti, kas naujo, kokie tyrimai paskirti, ir taip toliau. Po kelių minučių prie jo priėjo ne kas kitas, kaip Lively:
- Labas rytas, - iškart sukrykštė ji. - Gal dabar yra kokio darbo? - prie reikalo ėjo ji, o Manu tik pavartė akis.
- Kol kas nieko. Po pusryčių bus injekcijos, galėsi eiti kartu, - pranešė vaikinas, o Lively pernelyg apsidžiaugė. - Kur tavo draugė? - pasiteiravo Manu, mat, nors jau ir buvo užmiršęs kitos panelės vardą, žinojo, jog antra dar kažkur turėtų slampinėti.
- Mmm, ji šiandien neateis, - Lively tik suspaudė lūpas, o Manuel kiek piktai ją nužvelgė:
- Na, tik tu nesumąstyk vidury savaitės sau atostogų pasidaryt, - iškart perspėjo jis, o studentės veidas iškart ištįso. - Aš pas vyriausiąją pasižiūrėsiu, kad tau pagal grafiką priklauso čia būti ir, prisiekiu, nepasirašysiu už jokią dieną, kurią pražiopsosi, - griežtai pareiškė Manu, o Lively kone net perbalo, bet tai Neuer jau tikrai nerūpėjo. Jo dėmesį jau buvo patraukęs Kevin. O jis... na, visiškai Manu ignoravo.
Na gerai, aš to nusipelniau karčiai pamanė jis, tačiau net neketino pirmasis šias sienas griauti. Vietoj to Manuel tik pagriebė kraujo tyrimų knygą ir vėl nušliaužė į procedūrinį. Kraują jau buvo Laurel paėmusi, tad beliko juos į knygą surašyti, o Neuer ilgai neužtruko. Po to vėl viską suvertė studentei į glėbį ir paliepė nunešti iki laboratorijos, o pats tiesiog betiksliškai pradėjo slankioti po koridorius, lyg ir laukdamas šiokio tokio darbo (t.y. kol pacientai pabaigs valgyti ir jis galės pradėti su švirkštais aplink šokinėti). Aplink, žinoma, šmirinėjo gydytojai, laukdami progos vizituoti, ir, svarbiausia, koridoriais pėdino Kevin, vis dar net neketinantis į Manuel žvilgtelėti. Ir tai, žinoma, varė Neuer iš proto. Kaipgi Kevin drįsta jį ignoruoti?! Na, bet Manu irgi neketino nusileisti, todėl vietoj to, kad iš padilbių stebėtų mylimąjį, tiesiog nuėjo su studente pasišnekučiuoti, vos ji iš laboratorijos grįžo:
- Gerai, tai kiek jūs čia ketinat būti? - pirmiausia pasiteiravo jis, kas, regis, Lively visiškai šokiravo.
- Errmm... Na, šiek tiek daugiau nei vieną mėnesį, - tyliai atsakė ji, o Manu tik atsiduso.
- Neturėtum manęs šitaip bijoti, - beveik gailiai pareiškė jis. - Aš tiesiog... mėgstu, kai yra tvarka, -
ar, tiksliau, kai visi tiesiog man paklūsta. - Ir labai norėčiau, kad greičiau čia pradėtum gaudytis, kad būtų įmanoma su tavim, kaip su rimta būsima slaugytoja, dirbti, - pareiškė Neuer ir beveik šyptelėjo.
- Neee, viskas gerai, tik... - Lively nežymiai trūktelėjo pečiais, - jūs labai griežtas, - beveik juokaudama pareiškė ji, bet Manu vis tiek susiraukė:
- Aš ne
griežtas, o piktas. Šiandien visai be nuotaikos, tad pasistenk nesusimauti ir man jos dar labiau nesugadinti, - pabaigai drėbė vaikinas ir skubiai pasišalino iš procedūrinio. Dar kelios minutės ir jis pagaliau galėjo eiti per palatas infuzijų leisti. Ir, žinoma, Manu užtruko dvigubai ilgiau, nes Lively nesugebėjo net padoriai vaistų iš ampulės į švirkštą pritraukti. Na, bet į pabaigą ji daugmaž išsiaiškino, jog reikia neužmiršti švirkštų nuorinti, antraip stebėtinai greitai pacientą nusiųsi myriop. Po to Manu tik paliepė vėžimėlį nustumti atgal į procedūrinį, jį sutvarkyti, o pats stabtelėjo poste užpildyti paskyrimų lapų. Ir būtent tuo momentu į jį atsitrenkė Natalie, atseit netyčia:
- Oi, atsiprašau, - iškart kvarktelėjo ji, pernelyg kaitinamai perbraukdama pirštais Manu per ranką. - Ar neužgavau? - dar pridūrė ji, nesąmoningai pradėdama vynioti šviesių plaukų sruogą ant piršto. Vaikinas sutiko jos žvilgsnį, kiek paniūro, bet visgi atsakė:
- Viskas gerai, nesirūpink. Gali eiti dirbti, - ir jis vėl nudelbė žvilgsnį, tačiau Natalie tikrai neplanavo atsiknisti.
- Klausyk, Manu, girdėjau, nori viena boba atsikratyti? Na, aš galiu sukeisti su viena paciente iš savo palatos, - lyg niekur nieko tarstelėjo ji ir prikando lūpą. Neuer tik sunkiai atsiduso, tačiau neprabilo. - O kaip tau Dollores? Neknisa proto? Nes visi kiti ja tikrai skundžias. Tas naujokėlis - Kevin - atrodo, daugiausia nuo jos gauna velnių, - toliau sau tarškėjo mergina, nepastebėdama, kad jau ir ją Manu ignoruoja. - Ei, žinai?.. - galiausiai garsiau pridūrė ji ir suėmusi Manuel žastą (akivaizdžiai norėjo prie bicepso prisiliesti), pagaliau privertė vaikiną pažvelgti į ją. - Turbūt neturėčiau šito klausti ir... tiesą sakant, tikėjausi, kad
tu anksčiau ar vėliau suprasi, ko noriu, bet... Aš norėčiau su tavim kur nors nueiti. Galbūt į kokį renginį? Mėgsti teatrą? - viltingai pasiūlė Natalie, o Manu tuo momentu ir sprogo:
- Dievaži, Nat, atsiknisk - man nerūpi. Nenoriu nei jokio teatro, nei kažkokių pasimatymų su tavim, - šaltai rėžė jis, patraukdamas visų aplink buvusių daktarų bei slaugytojų dėmesį. O kadangi visi kaip tik po darbų betiksliškai būriavosi koridoriuose aptarimams, minia jau nebloga buvo susirinkusi.
- Jeigu jau nenori, bent turėk pagarbos
žmoniškai atsisakyti, - dar pyktelėjo Natalie.
- Neturiu aš šiandien nuotaikos su tavim žaisti. Esu piktas ir paniuręs - mažų mažiausiai dar man čia reikia tavo priekabiavimo... - pasiskundė vaikinas.
- Ak, tai aš čia
priekabiauju? Bet kuris vyras turėtų džiaugtis sulaukęs mano dėmesio, - labai jau akiplėšiškai tarė ji, o Manuel tik išraiškingai švystelėjo paskyrimų segtuvą ant stalo ir atsisuko į moterį:
- Na, o aš nesidžiaugiu. Taigi, būk maloni, atstok nuo manęs, - pareiškė Neuer, iškart pajausdamas, kaip jam į nugarą įsiremia mažiausiai tuzinas smalsių žvilgsnių.
- Bet kodėl? Pasakyk, kas tau manyje netinka?! Ar aš tau negraži? Ne pakankamai protinga? Kas? - toliau piktinosi Natalie, tiesą sakant, tik dar daugiau sau gėdos darydama (jau dabar Manu girdėjo, kaip kitos slaugytojos pradeda kuždėtis).
- Dieve, Natalie, kodėl tu manai, kad viskas čia tik dėl
tavęs? Nepagalvojai, kad galiu būti užimtas? - pakankamai tyliai, tačiau piktai pridūrė Neuer ir leido savo lūpoms persikreipti į beveik mielą šypsenėlę. Nat, regis, kuriam laikui užsičiaupė. Ji tik bukai spoksojo į Manu, o kai jau aplink žmonės pradėjo skirstytis, mergina puolė antram raundui:
- O ar ji gražesnė už mane? Seksualesnė? Kodėl tu negali būti su manim? - toliau beviltiškai rėkaujo ji, priversdama Manuel tiesiog susiimti už galvos ir priblokštam per žingsnį nuo merginos atsitraukti:
- Po galais, Nat, kaip tu to nesuvoki?..
Man panos nerūpi! Aš jau daugiau nei metus su Kevin dulkinuos! Tad, jeigu jau taip nori, gali save lyginti su juo! - nepagalvojęs viską išrėžė Manu ir, kadangi šįkart Natalie jau tikrai užsičiaupė, tik plačiu lanku ją apėjo ir nužygiavo procedūrio link. Pakeliui jis dar žvilgtelėjo per petį ir, žinoma, sutiko daugybę nustebusių žvilgsnių. Tik po to minioje jis rado Kevin, ir akimirką netgi pajuto kaltę, kad visgi šitokią jo paslaptį neištvėręs išdavė, tačiau graužatis ilgai neužsibuvo - vos visų žvilgsniai atitrūko nuo Neuer ir nukrypo į Trapp, vaikinas jau galėjo ramiai grįžti prie darbo.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pir. 03 27, 2017 4:46 pm

Kevin puikiai žinojo, kad ignoruodamas Manuel pats nieko nelaimės, ypač kai jis tikrai neatsiprašinės pirmas ir reikės eiti Trappui pralaužti visus ledus. Bet dabar jis nenorėjo to daryti, darbo metu, tad pasistengė į savo vaikiną labai nekreipti dėmesio, kad pasižiūrėjęs tyrimų rezultatus, grįžo į gydytojų kabinetą ir ten praleido dalį dienos. Kalbėjosi su kitais gydytojais, sprendė, kokį gydymą pritaikyti naujai moteriškei, kuri tik šiandien ryte buvo atvežta ir panašiai, tad Kevin ramiai sau leido dieną, kol viena gydytoja neatlėkė ir nepasakė, kad Neuer užkūrė pirtį vienai iš kolegių. Kevin iš karto atsikėlė ir nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta ir kodėl Manu sugalvojo aprėkti vargšę moterį. Na, atsakymas buvo aiškus - jie susipyko, vokietis buvo be nuotaikos, tai bet kas užkliudęs jį galėjo smarkiai nudegti, tad šiandien būtent taip ir nutiko. Visi bandė neišsiduoti, kad klausosi pokalbio, kuris vyko poste, kad tai pro šalį kas eina, kas sustojo "pasikalbėti" būtent prie to kabineto durų. Kevin tai akivaizdžiai atėjo pasiklausyti, net to neslėpė. Ir ką pamatė, tai kad Natalie bandė Manuel pasikvieti į pasimatymą. Ir vaikinas stengėsi parodyti, kas jis tikrai niekur nenori eiti, o ta kvaiša vis toliau prisikabinėjo, vis klausinėdama kvailų klausimų, kol galiausiai Neuer pratrūko ir pasakė tai, ką Trapp bandė nuslėpti nuo visų. Jo didžiausia paslaptį girdėjo vos ne visi, kurie stovėjo prie durų, tad ir pats vaikinas išpūtė akis ir žiūrėjo visai į nieką, mat jam prireikė kelių sekundžių suvogti, kad dabar jau viskas. Kad visi žinos ir jeigu jau prieš tai jo negerbė, pagarbos nebeliks dar labiau. Manuel išėjo iš posto, o tada visų akys nukrypo į Kevin. Vokietis stovėjo ir žiūrėjo į žmones, iš kurių žvilgsnių bandė išskaityti, ką jie mano. Kai kurie buvo pasibaisėję, kiti į jį žiūrėjo su gailesčiu, o dar kiti  - su šypsena veide. Ir kas šypsojosi, tai Dollores. Tikriausiai dabar ji rado puikų argumentą, dėl ko bus galima išmesti Kevin iš ligoninės. Žinoma, jeigu tą padarys, Trapp paskus viską etikos komisijai, juk negalima pašalinti darbuotojų dėl kitos jų orientacijos, bet dabar jam tai nerūpėjo - vaikinas apsisuko ir nudrožė koridoriumi tolyn, tada nulipo laiptais žemyn ir nuėjo į tą sandėliuką, kuriame jie susitikdavo su Manuel. Ne taip viskas turėjo būti. Jis vieną dieną pats viską būtų pasakęs - prieš visus ir didžiuodamasis tuo, kad pagaliau gali tai pripažinti, kad nebeturi tos traumos, kuri vyko po vaikystės, bet viskas įvyko per anksti ir Kevin nebuvo tam pasiruošęs. Jis atsisėdo ant grindų ir užsidengė delnais veidą. Prisiminimai grįžo. Tie prisiminimai, kai jis pasakė savo geriausiam draugui, kai buvo keturiolikos, kad myli berniukus, o ne mergaites, ir kaip jis pabėgo nuo jo ir liepė daugiau niekada nešnekėti. Kaip mokykloje vaikai iš jo kelis mėnesius tyčiojosi, kol pagaliau Kevin įrodė, kad jis nėra toks, susirado merginą ir su ja buvo ilgą laiką. Ir tie prisiminimai stovėjo prieš akis, o kur dar išprievartavimas ir ta baimė, kad jis negali mylėti vyrų. Neturi. Bet pamilo. Pamilo vieną tokį, kuris dabar labiausiai jį ir įskaudino, taip išplepėdamas jo paslaptį. Ir kiek laiko Kevin turės slėptis sandėliuke? Na, jis pasėdėjo čia, kol truputi atsigavo. Laikrodis rodė, kad praėjo dvidešimt minučių. Tada jis giliai įkvėpė ir nusprendė grįžti atgal į skyrių, bet važiuos namo. Šiandien tikrai neištvers nei klausimų, nei dar ko nors. Tad jis užlipo laiptais aukštyn link savo skyriaus, nuėjo į gydytojų punktą ir iš karto sutiko smalsias kelias poras akių.
- Aš šiandien išeisiu anksčiau. Prastai jaučiuosi,- pasakė jis ir net nelaukė atsakymo, apsisuko ir nuėjo pasidėti chalatą į spintą ir važiuoti namo. Pasiėmęs savo daiktus, Kevin greitai dingo iš skyriaus, sėdo į automobilį ir grįžo į butą, kur jį pasitiko susirūpinusi mama.
- Kevin, kas nutiko? - paklausė ji taip įleisdama sūnų į vidų.
- Nenoriu apie tai kalbėti,- pasakė vaikinas ir iš karto nuėjo į savo kambarį ir jame užsidarė. Praktiškai ten ir praleido dieną, taip žiūrėdamas serialus, bandydamas prisiskambinti Romeo, kartais nueidamas iki tualeto, kol galiausiai atėjo vakaras ir jis priėjo vieną išvadą - su įbroliu niekaip nesusisieks, tad reikės važiuoti į Vokietiją. Iš karto nupirko bilietus rytojui, o tada nuėjo ir pasakė tėvams, kad jie rytoj, pirmą valandą dienos, išskrenda iš LAX. Ir ką reikėjo sutvarkyti, tai savo atostogas, tad Kevin nueis ir paprašys, o jeigu neduos, tai pasiims biuletenį, kitos išeities neturėjo. Bet ko labiausiai jis laukė, tai kad grįžtų Manuel. Jam reikėjo jo. Ir galbūt tą garsiai pasakyti būtų sunku, bet jis matė, kad vaikinas buvo "active" per messengerį, bet nei pats parašė mylimajam, nei sulaukė kokios žinutės iš jo. Tad Trapp dar susidėjo daiktus kelionei, o galiausiai apie vidurnaktį ir nulūžo, taip žinodamas, kad rytoj laukia sunku diena.
Iš ryto, kaip ir buvo sakęs, jis nusprendė nueiti iki vedėjos. Moteris pasakė, kad negali duoti atostogų, tegul eina pas ligoninės direktorių dėl to. Tad Kevin nulėkė iki jo, dar penkiolika minučių prastovėjo už durų, mat jis su kažkuo kalbėjosi, o kai tas kažkas išėjo, tai ten buvo Dollores, kuri pamačiusi Kevin, tik mandagiai su juo pasisveikino ir nuėjo tolyn. Ir jau šitas vokiečiui sukėlė didelį įtarimą, tad vyras nedrąsiai užėjo pas direktorių į kabinetą ir prisėdo ant kėdės.
- Gerbiamas direktoriaus, norėčiau paprašyti atostogų. Iki savaitės galo. Šiandien trečiadienis, tai nemanau, kad tai daug,- pasakė Kevin taip šyptelėdamas, juk jis per tuos du metus turėjo atostogas du kartus, jam tikrai turėjo leisti. O direktorius tik atsiduso.
- Kevin, atleisk man, kad turiu tai pranešti... Bet dabar galėsi atostogauti kiek norėsi, nes tave atleidžiu iš darbo,- pasakė jis pajuokaudamas, o Trapp išpūtęs akis žiūrėjo į vyrą.
- Jūs juokaujat, tiesa? - paklausė jis, taip nesuprasdamas šito
juokelio.
- Ne, nejuokauju. Gavom nusiskundimų, kad esi neprofesionalus, tad šiandien įvyko svarstymas, ir nusprendėme...
- Koks dar svarstymas??? Jūsų kabinete buvo Dollores? Ji pasakė, kad aš gėjus? Ir dėl to jūs mane išmetate??? - užrėkė vaikinas, o direktorius tik atsiduso. Aišku, kad buvo viskas dėl to, bet jis to pripažinti negalėjo, tas sugalvojo kitą priežastį, dėl ko Kevin neteko darbo.
- Aš labai atsiprašau. Bet iš gerosios pusės, gausi labai dideles išeitines,- išsišiepė direktorius, o vokietis tik atsistojo ir net neklausė, ką toliau tas senis šneka, ir karto movė iš ko kabineto ieškoti tos trenktos moteriškės, dėl kurios jis neteko darbo. Bet Dollores skyriuje nerado, o pyktį jam reikėjo kažkur išlieti. Ir tada poste pamatė Manuel, kuri su kitomis slaugytojomis sėdėjo ir kažką tvarkė. Kevin nuėjo prie jo, pakėlė Manu už apykaklės ir prispaudė prie sienos.
- Per tave aš praradau darbą! Reikėjo tau viską išplepėti?? Nors kartą gyvenime negali savo nepatenkintą nuomonę pasilikti sau? - Kevin žiūrėjo į jo akis, o paskui paleido vaikiną, taip atsitraukdamas kelis žingsnius,- man tavęs vakar reikėjo. O ką tu veikei? Per savo principus negalėjai grįžti namo! Negi taip bus visą likusį gyvenimą? Nes jeigu taip, nieko bendro su tuo nenoriu turėti,- išpyškinęs viską, Trapp apsisuko ir įsiutęs išėjo iš posto, taip patraukdamas žemyn, o po to į automobilių aikštelę. Atsisėdęs už vairo jis norėjo užkurti automobilį ir važiuoti, bet suprato, kad jaučiasi per blogai, tad tik užsimerkė ir atsirėmė į sėdynę, taip stengdamasis nulaikyti ašaras.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   

Atgal į viršų Go down
 

Neurologijos skyrius

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 13Pereiti prie : 1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Magnificent City!  :: Ligoninė-