rodiklisrodiklis  CalendarCalendar  DUKDUK  IeškotiIeškoti  Narių sąrašasNarių sąrašas  Vartotojų grupėsVartotojų grupės  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Neurologijos skyrius

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Neurologijos skyrius   Antr. 03 14, 2017 9:09 pm

First topic message reminder :



Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą

AutoriusPranešimas
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pir. 03 27, 2017 8:40 pm

Taip išsirėkęs bent jau Manu pasijuto geriau. Tačiau jis tik gerokai per vėlai pagaliau suvokė, ką padarė. Juk jis ramiu veidu tiesiog išspyrė Kevin iš spintos, nors kiek laiko jau žadėjo, kad  nieko panašaus nepadarys, kad gerbs vaikino norus ir kantriai lauks, kol jis pats tam pasiryš, nors tai ir kainuodavo ypatingai daug nervų, ypač rytais, kai Manuel būdavo priverstas autobusuos grūstis. Na, bet čia menkniekis, pagalvojus. Neuer dar nebuvo toks apatiškas, kad nesuvoktų, jog šįkart jau tikrai Kevin įskaudino. Ir tai, kad Manu tądien daugiau nei darbe, nei kur kitur Trapp nesutiko, tik patvirtino vaikino spėjimus - šįkart jis išties peržengė ribą, prabilo tuomet, kai geriau būtų buvę patylėti... Ir Manuel buvo įsitikinęs, jog Kevin nė velnio nenori jo dabar net akyse rėgėti. Todėl Neuer viso labo tik nuslinko atgal į viešbutį, susimokėjo už dar vieną naktį ir pamėgino užmiršti viską, kas įvyko. Tačiau, kad ir kaip norėjo, taip lengvai neįstengė to padaryti. Manu kelis kartus buvo pagriebęs telefoną, įsijungęs messengerį, jau pradėjęs rašyti pranešimą, bet visuomet apsigalvodavo, viską vėl ištrindavo ir telefoną švystelėdavo šalin iki kito karto, kai vėl užplauks noras pamėginti atsiprašyti. Bet, nepaisant visko, vėliau pradėjo koją kišti ir principai, todėl galiausiai Manu visi planai šįvakar susitaikyti žlugo ir vaikinas tiesiog apsivertė ant kito šono ir pamėgino nusnūsti.
Kitą dieną jis mažų mažiausiai norėjo rodytis darbe. Ne todėl, nes, galbūt, būtų bijojęs bendradarbių replikų, tačiau dėl to, nes visai nenorėjo kur nors koridoriuje sutikti Kevin. Juk jis dabar Manu
nekęs. O vaikinas nebuvo pasiryžęs sutikti tokį pagiežos kupiną mylimojo žvilgsnį. Juk vis dėlto, nepaisant judviejų sunkių barnių, Manuel vis tiek jį mylėjo iš visos širdies, ir mažų mažiausiai norėjo į tokius jausmus tesulaukti šalto, pikto atsako... Aišku, vos Manuel įžengė į procedūrinį, jį iškart pasitiko Lively, drąsiai apiberdama klausimais, į kuriuos, tiesą sakant, Neuer net nesiruošė atsakinėti. Vietoj to tik pridavė studentei darbo, kad pagaliau užsičiauptų, o pats nuėjo iki posto, norėdamas su slaugytojomis pasišnekučiuoti - juk reikėjo susižinoti, kas pernakt įvyko. Moteriškės, žinoma, pliurpė išsijuosusios, stengėsi kaip įmanoma viską greičiau išdėstyti, kad galėtų pereiti prie kur kas įdomesnės temos - Manu ir Kevin santykių. Būtent tuo momentu Neuer pamažu ir pradėjo traukti tolyn nuo kolegių, bet kaip tyčia tuo momentu pro šalį ėjo Trapp ir tikrai nepabūgo prie vaikino stabtelėti. Ir, nors ir kaip bijojo, Manu vis tiek žvilgtelėjo į Kevin akis. Ir jose išvydo tokį pyktį, skausmą, panieką, kad iškart pasijuto it smūgio į paširdžius sulaukęs. Neuer tik tyliai atsiduso, lyg ir norėjo prabilti, tačiau greičiau nei jis spėjo lūpas praverti, Kevin jį jau buvo grubiai prispaudęs prie sienos ir šaukė į veidą, drąsiai skaldydamas tai, kas dar liko iš Manu širdies. Neuer šiaip buvo tvirtas žmogus. Tikrai. Jo pastumdėliu nepavadinsi, nerasi sėdinčio vieno kampe, apverkiančio neteisingą pasaulį - Manuel visuomet bus tas, kuris kaskart pakils iš pelenų ir eis kovoti, nes kitaip jis elgtis tiesiog nemokėjo. Tačiau, nepaisant viso to, dabar, matant šitokią besikankinančią gyvenimo meilę, visas Manu ryžtas išgaravo. Jis jautė, kaip akyse pradeda tvenktis ašaros, bet vaikinas jau buvo išmokęs jausmus slėpti, todėl ir šįkart tik tankiai sumirksėjo, dar giliai įkvėpė, iškvėpė ir jau nėbuvo likę nė pėdsako, išduodančio Neuer emocijas. Jis viso labo šaltai žiūrėjo Kevin pavymui, nenuspręsdamas, ar turėtų bėgti iš paskos ir mėginti guosti, ar tiesiog duoti jam dar daugiau laiko su viskuo susitaikyti bei tikėtis, kad galiausiai Trapp atleis.
- Ko jūs dar čia stovit? - galiausiai priėjusi į ranką bakstelėjo Lively, o Manu tik susiraukęs pažvelgė į ją, jau besiruošdamas išdėstyti ilgiausią moralą, kad studentė čia jau tikrai per drąsiai jaučiasi ir elgiasi pernelyg įžūliai.
- O ką man siūlai daryti? - dar drėbtelėjo Manuel, vildamasis, kad studentė už jį nuspręs, ir pasakys, kaip geriau būtų pasielgti.
- Taigi... bėkit jam iš paskos! Gaudykit, atsiprašykit, pasakykit, kad mylit, ar ką! - mosčiodama rankomis siūlė Lively, o Neuer sulig kiekviena sekunde vis labiau ir labiau raukėsi.
Na, gerai, buvo kvaila tavęs kažko klausti.
- Kodėl aš turėčiau atsiprašyti? Juk
jis čia mane į sieną vožė, - savo ruožtu atkirto Manu ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.
- Juk ne apie tai kalba eina, - šyptelėjo Lively. - Jūs išdavėt gydytojo paslaptį. Jis dabar jaučiasi išduotas, įskaudintas ir pažeidžiamas - ir, patikėkit, žinau, ką tai reiškia. Vienintelis žmogus, kuriuo jis taip aklai pasitikėjo, staiga nuvylė.
Jums reikia žengti žingsnį ir taisyti padėtį, - pridūrė mergina ir nusišypsojo, o Manuel, kažką paburbėjęs po nosimi, tik nuėjo šalin. Nenorėjo jis to pripažinti, tačiau mergaitė buvo teisi. Neuer, baisiausiai keikdamasis, visgi nuskubėjo laiptais žemyn ir išsprūdo į kiemą, vildamasis dar kur nors pamatyti Kevin. Ir Manu jį pastebėjo, sėdintį mašinoje, todėl iškart patraukė link vaikino. Neuer tespėjo delnu prisiliesti prie vairuotojo pusės durelių stiklo, kai variklis išraiškingai suriaumojo ir automobilis tuoj pat nuskuodė gatve tolyn. Tuomet, žinoma, Manu tik dar skambiau susikeikė, tačiau, nusprendęs nepalikti visko likimo valiai, pasiryžo iškart po darbo grįžti namo ir pradėti Kevin atsiprašinėti.
Ko Manuel nenumatė, tai kad Trapp visos šeimynos Amerikoje jau nebebus. Įžengęs pro duris Neuer išvydo tik tuštumą, kur anksčiau mėtydavosi nereikalingi daikčiukai, o aplink, žinoma, tvyrojo visiška tyla. Manu pakraupęs tik švystelėjo nupirktą gėlių puokštę į grindis. Vaikinas tuoj pat pradėjo isteriškai apžiūrinėti kambarius, lyg ir ieškodamas kokio raštelio ar pranešimo, kurgi jie galėtų būti dingę, tačiau Kevin nieko panašaus nepaliko. Manuel didžiai nuostabai, jo motina buvo po pagalvėle pakišusi raštelį, skirtą būtent Neuer - ji pasakė, kad sūnus staiga užsimanė skristi į Vokietiją ir kad priversti jo apsigalvoti nepavyko. Manu ilgai nedelsęs vėl pagriebė savo menką krepšį daiktų, susirado savo pasą ir, išsikvietęs taksi, išskubėjo į oro uostą. Jis dar mėgino įsibrauti į lėktuvą, kuriuo, ko gero, skrido ir Trapp, tačiau atvyko vos keliomis minutėmis per vėlai ir buvo priverstas laukti kito skrydžio, po valandos. Na, Manuel, kad ir kaip jį tai nervino, vis tiek sulaukė, įlipo į lėktuvą (tik prasikeikė skaičiuodamas, kaip brangiai jam visa tai atsieis) ir vos ne vos ištvėrė kankinamai ilgą kelionę per Atlanto vandenyną.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Št. 04 15, 2017 8:48 pm

Kevin sėdėdamas prie vairo ir negalėdamas susikaupti, mintyse keikė Manuel ir kaip aklai jį įsimylėjo. Juk jie buvo visiškai skirtingi, kaip dar taip ilgai sugebėjo ilgai išbūti kartu? Ypač kai Kevin jį prisileido prie savęs, pripažino, kad tikrai myli ir planavo, galbūt, netgi ateitį kartu. Viskas buvo klaida. Bent jau dabar taip kartojo vaikinas sau, kad viskas buvo būtent taip, nors iš tikro, tie metai buvo nuostabūs. Galbūt jie ir buvo visiškai skirtingi, bet tai nereiškė, kad jie puikiai nesutarė. Ir dabar Trapp labai skaudėjo, kad jis liko toks išduotas ir vienas. Vis dėlto, pasėdėjęs kelias akimirkas, vokietis nusiramino ir po to užvedęs automobilį, įsijungė pirmą pavarą ir išlėkė namo, mat dabar jis jau buvo be darbo, tai ligoninėje likti nebuvo prasmės. Kevin greitai nulėkė gatvėmis iki namų, o paskui sustojo ir užlipo link savo buto. Jį pasitiko tėvai, kurie ryškiai nustebo, kodėl jų sūnus grįžo taip anksti iš darbo.
- Nes mane atleido!! Sugalvojo, kad nepatinka mano darbas, nors tikiu, kad čia kita priežastis,- toliau burbėjo Kevin, o tada išsitraukęs telefoną vėl bandė prisiskambinti Romeo. Ir žinoma, jis toliau nekelia,- po velnių, kodėl jis nekelia??? - užrėkė gydytojas, o paskui nuėjo ir užsidarė savo kambaryje. Nugriuvęs ant lovos Kevin pragulėjo kokią valandą, taip galvodamas, ką daryti ir kaip susisiekti su tuo parazitu, o galiausiai jis nusprendė, kad reikia važiuoti į Vokietiją. Iš Los Andželo nieko nepadarysi. Tad iš karto jis nupirko tris bilietus ten, nuėjo pas tėvus, pasakė, kad po valandos jie išvažiuoja, o tada pradėjo krautis daiktus. Pasiėmęs telefoną jis žiūrėjo į Manu vardą ir nežinojo, paskambinti jam ir pasakyti, kur jis lekia. Bet juk jam tikrai nesvarbu. Jis ją jau įrodė, todėl Kevin tik piktai numetė išmanųjį ant lovos ir toliau krovėsi daiktus. Ir žinojo, kad gali taip greitai nebegrįžti į Los Andželą, todėl pasiėmė daugiau daiktų, negu būtų pasiėmęs kokioms atostogomis ar panašiai. Paskui vaikinas atsisėdo ant lovos ir atsiduso. Ir štai, jis vėl važiuos į Vokietiją. Joje jau tiek laiko nebuvo... Iš tikro, savo gimtinės ilgėjosi, todėl gal ir smagu į ją grįžti, bet ne tokiu klausimu, dėl ko skrenda Kevin. Juk ieško Romeo, bandys įtikinti jį, kad tėvus išmesti iš namų nebuvo pati geriausia mintis. Taip, galbūt viskas ir priklauso jam, bet kas taip daro? Kita vertus, tėvai gali ir nepasakoti pilnos istorijos, galbūt kas nors nutiko, galbūt jie patys kalti ir bando tai nuslėpti? Vis dėlto, Kevin jų dar to paklaus, bet ne dabar, kai jau reikėjo važiuoti į oro uostą ir sėsti į lėktuvą, kuris nuneš juos tiesiai į Berlyną. Tad jie gana greitai išėjo pro duris, užrakino jas ir su taksi nuvažiavo iki oro uosto. Reikėjo praeiti visas apsaugas, patikrinimus, užsiregistruoti skrydžiui, o paskui jie sulipo į lėktuvą. Kaip bilietai buvo pirkti vos ne paskutinę minutę, Kevin buvo pasodintas kitame lėktuvo gale, nuo tėvų, prie lango. Ir jis iš tikro džiaugėsi, kad nereikės visą kelią klausyti mamos plepalų. Dar prieš išskrendant jis įsijungė messengerį ir norėjo parašyti žinutę Manu, norėjo pasakyti, ką ketina daryti ir panašiai, bet galiausiai vis tiek nieko neparašė, žiūrėdamas į tą 'active 38 minutes ago". Kai stiuardesė paliepė išjungti visiems telefonas, Kevin tą ir padarė ir tada lėktuvas paliko.
Vokietis turėjo daug laiko apie viską pagalvoti, kol jie pasiekė gimtinę. Dėl vieno dalyko jis buvo tikras - be reikalo užsipuolė Neuer ir dabar dėliojo tekstą galvoje, ką jam reikės parašyti. Po to dar spėjo sugalvoti, ką pasakys Romeo, kai jį vėl pamatys, po to pradėjo ir apie savo ateitį kažką mąstyti, juk atleido jį iš darbo, ką dabar reikės veikti, kur reikės veikti ir panašiai? Ir galbūt 15 valandų skrydis turėjo būti labai ilgas, bet jis buvo gana trumpas, kai turi tiek apie viską pagalvoti. Kai Kevin su tėvais nusileido Berlyne, buvo po 16 valandos dienos. Jie kaip ir prarado visą dieną, mat tokiu laiku panašiai ir paliko iš oro uosto Los Andžele, tik dieną prieš tai. Na, bet jie dėl to nerimavo, tiesiog pasiėmė taksi nuo oro uosto ir liepė važiuoti link vieno iš viešbučių, kuriame ir jie turėjo apsistoti kelioms dienoms. Per miestą jie perlėkė greitai, atvažiavo į tą viešbutį ir nusinešė daiktus į savus kambarius. Kevin atsisėdo ant lovos, paskambino Romeo, kuris vėl neatsiliepė, o paskui, kaip ir žadėjo, nusprendė parašyti žinutę savo vaikinui. "Manu, aš labai atsiprašau, kad tave užsipuoliau. Tu neturėjai matyti manęs pikto, tai nėra tavo kaltė. Tikrai. Dabar esu Vokietijoje, keliausiu pas įbrolį, bandysiu išsiaiškinti, kas čia vyksta. Vis dar myliu tave." Ir išsiuntęs žinutę į jo telefoną, vaikinas nuėjo į dušą, persirengė, o paskui dar pasitikslino pas tėvą, ar tikrai Romeo turėtų būti dar savo darbe ir kabinete. Tėvas tik patikrino, kad taip, jis dar tikrai bus ten, o tada Trapp linktelėjo ir išėjo. Ir nieko neįtarė, kad jis taip ir paliko savo telefoną ant lovos. Sėdęs į taksi, vaikinukas nuvažiavo iki brolio įmonės ofiso. Jis buvo gražiojoje Berlyno dalyje, toje, kuri išsilaikė geriausia per Šaltąjį karą. Trapp išlipo iš taksi sumokėjęs, o tada lėtai nuėjo iki pastato. Jį pasitiko administratorė ir paklausė, ko jam reikia.
- Atėjau susitikti su savo broliu. Aš Kevin Trapp,- prisistatė jis, dar atkišo savo ID kortelę, kad mergina tikrai patikėtų, juk jie dalinasi tokia pačia pavarde, o mergina jį praleido į vidų, taip nenorėdama ginčytis su savo viršininko broliu. Vaikinas liftu užkilo į trečią aukštą, o paskui ilgu koridoriumi nuėjo prie Romeo kabineto durų. Ir žinoma, sekretorė jo nenorėjo įleisti, bet Kevin išsiprašė, o kai atidarė duris, jis pamatė brolį sėdinti prie kompiuterio ir kažką veikianti. Ir vos tik sutiko jo žvilgsnį, vokietis suprato, kad padarė didžiulę klaidą čia ateidamas.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Št. 04 15, 2017 9:34 pm

Didžiąją skrydžio dalį Manu stengėsi tiesiog pramiegoti, tačiau, kad ir kaip jis bandė įsitaisyti, kojos niekaip patogiai netilpo mažame plote, į šoną vis įkyriai baksnojo šalia sėdinčio vaikinuko alkūnė, o kieta sėdynė taip pat nė velnio nebuvo komfortabili. Todėl Neuer ilgą laiką vis muistėsi, kažką niurzgėjo, iki kol tas pats jį skaudžiai baksnojęs vaikinas nepasiskundė, kad atseit vokietis jam trukdo. Manu tuomet tik išraiškingai švystelėjo rankomis, įsispoksojo į nepažįstamąjį, tarsi klausdamas "kas tau yra?!", tačiau garsiai neprabilo (kas jau buvo progresas, nes įprastai Manu jau būtų tiesiog visus iškoliojęs ir sulaukęs malonaus prašymo niekada nebesinaudoti šia skrydžių kompanija). Vietoj to Manuel pamėgino vėl kitaip išriesti kojas, lyg ir patogiai įsitaisyti, o tuomet tik įbedė žvilgsnį į langą, už kurio vis vien tesimatė žydras dangus, ir susimąstė tiek apie save, tiek apie Kevin, tiek apie judviejų degančius santykius.
Lėktuvui nusileidus kelios minutės po penktos valandos, Manu visgi kiek skubėdamas mėgino išsilaipinti, bet, žinoma, jis vis tiek buvo priverstas sustoti kontrolės eilėje, tad neturėjo kito pasirinkimo, kaip kad laukti. Bet po to vaikinas tikrai skuodė per oro uostą, atsiėmė savo bagažą ir nulėkė išėjimo link. Vaikinas susirado laisvą taksi, į jį įsėdo, tačiau tuomet šiek tiek ir užstrigo. Jis juk nenumanė, kur važiuoti. Dėl to Manu pirmiausia išsitraukė telefoną, jį įsijungė, planuodamas su GPS pagalba daugmaž nustatyti Kevin vietą, tačiau sulaukė šio to kur kas mielesnio - itin žavios žinutės nuo vaikino. Ir Neuer, nepaisydamas vairuotojo skundų, dar skyrė kelias minutes į ją atrašyti: "Meškiuk, ne tau reikia atsiprašinėti. Tikrai pasielgiau kiauliškai šitaip išduodamas tavo paslaptį. Neturėjau tam teisės ir gerai padarei mane iškoliodamas. Bent į protą atėjau. Atleisk man. Myliu tave".
- Tu šiandien važiuosi kur nors ar ne?! - pasipiktinęs įsiterpė taksistas.
- O tu ar nematai, kad žinutę svarbią rašau?! Žinai tokį Romeo Trapp? - galiausiai pasiteiravo Manu, o vairuotojas suraukė antakius.
- Žinau jo įmonę, o ką? - burbtelėjo jis.
- Žinai, kur yra pagrindinis pastatas tos įmonės? Man reikia ten pakliūti. Kuo greičiau, - pagaliau paliepė vaikinas, o taksistas, dar kažką suburbėjęs, vis tiek įsijungė pavarą ir pajudėjo iš vietos. Manuel net nežiūrėjo, kur jį veža. Tai jam mažiausiai rūpėjo, tiesą sakant. Jis vis iš naujo ir iš naujo skaitė Kevin žinutę, pamažu vis labiau ir labiau šypsodamasis. Regis, tereikėjo susitaikyti ir vėl jauki šiluma užpildė Manu krūtinę. Dar po kelių minučių automobilis sustojo, vairuotojas pasakė sumą, Manuel ištiesė jam dolerių krūvą (taksistas tik užprotestavo, bet Neuer į jį dėmesio nekreipė) ir skubiai išlipo iš mašinos, nulėkdamas į ofisus. Jį vestibiulyje pasitiko kelių administratorių balsai, bet Manu net nepažvelgė į jas. Iškart drąsiai perėjo koridoriumi, iki kol jį vis tiek apspito merginos.
- Jūs negalite čia tiesiog įeiti. Turite sutarti susitikimo laiką... - mėgino aiškinti viena, bet Manuel nustūmė paną į šalį ir prasibrovė iki lifto.
- Neturiu, kada su jumis terliotis, - burbtelėjo jis. - Kuriam aukšte direktorius? - dar paklausė jis, vedžiodamas pirštu per lifto mygtukus.
- Bet jums... - dar įsiterpė administratorė.
- Sakyk, kuriam aukšte!! - užrėkė Manu, o mergina pati greitai nuspaudė trečio aukšto mygtuką ir pasitraukė šalin. Akivaizdu, dabar ji kvies apsaugą. Tegul. Reikia tikėtis, kad iki kol jie atvyks Manu jau bus sutvarkęs visus reikalus. Išlipęs iš lifto vaikinas priešais pamatė ilgą koridorių, kurio gale spindėjo durys į direktoriaus kabinetą. Manuel, prieš įžengdamas pro jas, ant vieno iš minkštasuolių paliko savo kelioninį krepšį, o tuomet, gerokai apsiraminęs, pamėgino tyliai praverti duris. Tik šios buvo užrakintos.
Keista pamanė jis gal ne į tą ofisą mane atvežė? dar spėjo pagalvoti Manu, tačiau, kai jau ketino eiti atgal, išgirdo iš kabineto sklindančius balsus. Vienas iš jų tikrai buvo Kevin. Ir, nors neaišku, kas ten dėjosi, jis neatrodė labai jau patenkintas. Iškart Neuer užmiršo savo sveiką protą ir tik gyvūliškų instinktų vedamas jis spyrė į spyną, išlaužė duris ir skambiai pateko vidun. Vaizdelis, tiesą sakant, buvo ne iš gražiausių: Kevin, visiškai įspraustas į kampą, viena Romeo ranka gniaužė jo gerklę, o kita buvo buvo gašliai panardinta vaikino kelnėse. Tas niekam tikęs brolis vos sureaguoti spėjo, kai Neuer, audringai prie jo prisiartinęs, jau drąsiai kumščiu vožė į nosį, vyruką parblokšdamas ant sėdynės.
- Ei, tau viskas gerai? Ką tas avinas tau padarė? - iškart prie Kevin pripuolė jis, akimis perbėgdamas per visą jo kūną. Didelių sužalojimų lyg ir nesimatė, bet, neaišku, ką Trapp dar galėjo nuslėpti po drabužiais.
- Kas tu per velniava?.. - dar sušvokštė pamažu nuo grindų kylantis ir kruviną nosį spaudžiantis Romeo.
- Aš esu tas, prie kurio vaikino verčiau net neprisiliesti! - grėsmingai pro dantis iškošė Manuel ir, nesuteikdamas vyrukui progos net apsiginti, antrą kartą vožė į dantis, tikrai kažką išmušdamas. Kadangi šįkart skaudžiai ir jo ranka nudiegė, Neuer tik dar labiau suirzo, šią neramiai papurtė ir, trečią kartą prie Romeo prisiartinęs, tiesiog padėjo tašką: taip stipriai primynė jo tarpukojį, kad net pačiam paskaudo. Aišku, tuo momentu pro duris jau sugužėjo apsauga, todėl Manuel griebė Kevin į savo glėbį ir suskubo trauktis nuo direktoriaus, toliau besivoliojančio ir klykiančio. Apsauginiai iškart pradėjo šūkauti, atkišę ginklus liepė Manu kelti rankas aukštyn ir eiti link jų, tačiau Neuer dar ne viską buvo padaręs:
- Dar kartą tavęs atsiprašau, - tyliai sukuždėjo jis, pažvelgdamas Kevin į akis. - Ir, turbūt, turėsiu dar atsiprašyti ir už šitai, bet... vėliau, - Manu reikšmingai mostelėjo į klykaujančius apsaugos darbuotojus. - Aš myliu tave, mažuti, tikrai, - sušvokštė vaikinas, viena ranka tvirtai apglėbdamas Kevin pečius, prisitraukdamas vaikiną arčiau ir pabučiuodamas į skruostą bei kaklą. Daugiau laiko neturėjo. Apsauginiai jau jį traukė šalin, rakino rankas už nugaros ir tįsė durų link. - Aš atsiprašau! Už viską, - pridūrė jis ir, nors iki šiol galingai muistėsi, dabar tiesiog pasidavė ir leidosi išvedamas. Romeo kažkur dar šaukė, baisiausiai koliojo jį, bet, regis, pamoką išmoko - daugiau prie Kevin nė pirštu neprisilies. Tik jau ne tuomet, kai jis turi šitokį sargybinį. Ir galbūt Manu ne visuomet tai parodo, tačiau dėl Trapp tikrai buvo pasiruošęs padaryti
bet ką.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Antr. 04 18, 2017 12:42 pm

Romeo visada buvo tas, kuris prie suaugusių vaidino angeliuką, o prie draugų kietą ir pavojingą. Ir Kevin matė tuos abu vaikino tipus, todėl jo apgauti tikrai nepavyks. Ir galbūt dabar ir tėvai pamatė tai, kai sūnus išvijo juos iš namų, iš tėvo dar atėmė darbą. Juk jis čia ir dirbo, šitame ofise, kitame kabinete. Negi Romeo nei kiek negaila, nei kiek sąžinė negriaužė už tai, ką jis padarė? Bet sutikus jo žvilgsnį, buvo aišku, kad jam buvo visiškai dzin.
- Seniai matytas, broli,- kreipėsi jis pakildamas nuo stalo. Kevin be jokių jausmų žiūrėjo į jį, taip tik uždarydamas kabineto duris.
- Kodėl tėvus išvarei iš namų? Ir tėvą išmetei iš darbo? - iš karto prie temos priėjo Trapp, nenorėjo kalbėtis apie nieką, tik apie tai, dėl ko čia atvažiavo.
- Iš karto prie reikalų.. Kaip tau sekasi? Kaip ligoninė? Kaip tavo gyvenimas? - ėmė jis klausinėti tokių nesąmonių, taip apeidamas prie stalo ir nueidamas prie durų. Jas iš karto užrakino iš vidaus, o broliui parodė prisėsti ant kėdės, kuri buvo prieš jo stalą. Kevin nejudėjo iš vietos, tikrai jis neis ten ir nesės, jam reikėjo, kad Romeo atsakytų į du klausimus ir tada jis galės iš čia dingti.
- Dar kartą pakartoti tuos pačius klausimus ar atsakyti dabar? - Kevin nenorėjo malti makaronų, jam reikėjo konkrečių atsakymų ir jis galės važiuoti atgal į viešbutį, paskambinti Manu, dar kartą jo atsiprašyti ir tada galbūt galvoti, ką daryti toliau su gyvenimu, ypač kai dabar jis neteko darbo.
- O kur tu taip skubi? Taigi prisėsk, pasikalbėsim, pasipasakosim... - Romeo šyptelėjo, taip prieidamas arčiau Kevin.
- Aš nenoriu su tavimi šnekėtis ir pats tai žinai. Man reikia atsakymo, kodėl tu taip pasielgei su tėvais? Kas nutiko? - ir dar kartą paklausė to paties vokietis, taip tikėdamasis, kad pagaliau gaus atsakymą.
- Tavo motina mane užknisa. Amžinai vadovauja, ką daryti ir ko ne. Dabar, kai pati išėjo iš savo darbo, amžinai lankydavosi ir kontoroje pas tėvą. Tai ne tik namuose knisdavo protą, bet ir čia,- pagaliau pasakė Romeo tai, ką Kevin ir norėjo žinoti. Taip, kad mama neteko savo darbo, Trapp tą žinojo, parduotuvė mažino darbuotojų skaičių ir ją atleido. Ir taip, ji labai pergyveno dėl to, bet paskui pasakė, kad susirado kažkokį darbą, tai vaikinui dėl to pasidarė ramiau. Pasirodo, ji taip pat melavo.
- Bet negi turėjai juos išmesti iš namų? Ar ne per žiauriai pasielgei? - paklausė vaikinas dar kartą, o Romeo tik nusijuokė.
- Koks man skirtumas. Dėjau aš ant jų. Pagaliau laikas atsiskirti nuo sūnelio, kuris turi milijonus. Tegul eina pas kitą, kurį labiau myli,- pavartė akis įbrolis, o paskui vėl pažvelgė į Kevin, taip prisiartindamas prie jo dar arčiau,- juk jie visada labiau tave dievino. Kai mano motina mirė, tėvas greitai susirado naują draugę, o paskui gimei tu. Ir tu man sugadinai gyvenimą,- Romeo tikrai kalbėjo nesąmonęs, tad Kevin tik prunkštelėjo.
- Taip, pažiūrėk, tavo gyvenimas tikrai sugadintas. Neturi nei darbo, nei pinigų, nei šeimos. Aš net ne šioje šalyje gyvenu, nuo tavęs tolyn bėgau,- taip, įbrolis buvo viena iš priežasčių, kodėl Kevin pasirinko mokslus taip toli nuo namų.
- Na, ar pabėgai? Ne,- šyptelėjo Romeo, taip prispausdamas vaikiną prie sienos ir žiūrėdamas jam į akis,- nereikėjo tau čia ateiti, Kevinuk, tikrai nereikėjo. Ypač, kai aš sekso neturėjęs jau daugiau negu mėnesį,- vieną ranką Romeo prispaudė prie vaikino gerklės, o kitą įkišo į jo kelnes, taip iš karto suimdamas brolio varpą.
- Paleisk mane,- pradėjo muistytis vaikinas, o įbrolis tik nusijuokė, taip jau norėdamas ir įsisiurbti jam į lūpas, bet pačiu laiku kabineto durys atsidarė, tiksliau, jas kažkas išlaužė, o Kevin taip gera pasidarė pamačius Manuel, kad jis tik užsimerkė, žinodamas, kad dabar jau tikrai jis bus išgelbėtas. Romeo greitai buvo nustumtas nuo Trappo, o jis tik atsitraukė nuo jo dar per kelis metrus,- man viskas gerai,- linktelėjo jis pažiūrėdamas į Manu, kuris buvo išsigandęs lygiai taip pat, kaip ir Romeo. O jis dar nebaigė su juo įbroliu reikalų, o galiausiai, kai spyrė jam į klyną, net Kevin susiraukė, taip nusisukdamas, bet sulaukdamas Neuer, kuris greitai prilėkė prie jo.
- Tau nereikia už nieką atsiprašyti, tai aš pats kaltas,- pasakė jis, taip šyptelėdamas, o paskui apsauginiai išsivedė jo vaikiną, taip pat liepdami ir Kevin eiti iš čia. Jis pats pirmas iškėlė iš kabineto, ėjo iš paskos, matė, kur Manu vedasi, jie nusileido žemyn į pirmą aukštą, ten jų laukė policija.
- Tai kas nutiko? - paklausė vienas iš pareigūnų, o kol apsauginis nespėjo pateikti savo versijos, Kevin greitai įsiterpė.
- Trapp bandė mane išprievartauti, o šitas vaikinas laiku įsiveržė į kabinetą ir mane išgelbėjo. Neabejoju, kameros būtent tą ir parodys- užtikrintas savimi, tą pasakė vaikinas ir apsauginiai dar ginčijosi su pareigūnais, bet galiausiai Neuer buvo paleistas, jam kaltinimų nebus duota, mat jeigu tai tiesa, tai tikriausiai Romeo nukentės labiau, negu jis. Ir Kevin dar pamatė savo įbrolį, kuris žiūrėjo į juos nuo kiek tolėliau, bet vos tik Manu buvo leista eiti, Kevin prilėkė prie jo ir apsikabino, taip užsimerkdamas.
- Dėkoju tau, kad išgelbėjai mane nuo dar vieno košmaro,- pasakė jis, taip žinodamas, kad jų laukia rimtas ir atviras pokalbis. Pagaliau Trapp galės pasakyti savo vaikinui, dėl ko jis toks uždaras buvo ir dėl jo savo įbrolio taip nekenčia.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Antr. 04 18, 2017 3:17 pm

Nors pagal viską Manu ir nebuvo kaltas, vis tiek kažkodėl tikėjosi, jog dabar bus nuvežtas į nuovadą, kad bus pradėtas svarstymas teisme ir kad jis gaus pačią žiauriausią bausmę, kokią tik begalima išspausti. Jis tikrai nemanė, jog kas nors patikės Kevin pasakojimu, net jei tai ir buvo visiška tiesa, bet, regis, Manuel per anksti nusivylė šios šalies pareigūnais. Vos po kelių akimirkų spragtelėjo antrankiai ir Neuer buvo paleistas. Sekundę jis dar smalsiai nužvelgė policininkus, o po to pats pirmas nuskuodė prie Kevin ir iškart prisitraukė jį į savo glėbį.
- Tokio šlykštynės dar gyvenime sutikęs nebuvau, - iškart burbtelėjo Manuel, pirštais perbėgdamas per Kevin plaukus ir švelniai pakštelėdamas jam į skruostą. - Džiaugiuosi, kad laiku pasirodžiau, kad tau viskas gerai... tau
tikrai viskas gerai, tiesa? - dar susirūpino vaikinas ir šiek tiek atsitraukęs žvilgtelėjo Kevin į akis. - Ką tas galvijas tau darė? Kodėl? Ir ką turi galvoje sakydamas "dar vieno košmaro"? Ar kažkada kažkas tokio jau buvo nutikę? - Manuel taip staigiai atsakymas toptelėjo į galvą, kad jis net garsiai aiktelėjo ir visai kitomis akimis įsistebeilijo į savo mylimąjį.
- Ar jis?.. - pradėjo klausti jis, tačiau susiprato dar apsidairyti, įsitikinti, jog judviejų niekas nesiklauso. Galiausiai Manu tik žengė dar arčiau Kevin, delnais suėmė jo skruostus, įsistebeilijo į akis ir visai patyliukais, vos vos kuždėdamas, kad tikrai tik Trapp ir išgirstų, nedrąsiai užbaigė:
- Ar jis tave prievartavo?.. - kone akimirksniu Manu pajuto, kaip jo venomis pliūpteli grynų gryniausias įtūžis. Jei tas asilas bus kažką Kevin padaręs... jo mieląjam Kevin... Jei bus bent pirštu palietęs, bent kiek nuskriaudęs... Manuel turbūt dar tą pačią naktį su švirkštu, pilnu oro, nusigautų iki pat Romeo namų, įsibrautų vidun ir kaip galėdamas tyliau užbaigtų to niekingo padaro gyvenimą. Jeigu jis tikrai
šitaip kadaise sužalojo Kevin, Manu, po galais, suras būdą, kaip žalą atlyginti.
- Gerai, neprivalai apie tai kalbėti... - galiausiai kiek drąsiau pridūrė vaikinas. - Eime, nuvešiu tave į... turbūt, viešbutį? Jūs ten apsistoję? O gal geriau iškart į mano butą užlėkim? Vis dar turiu tokį, - vyptelėjo Neuer, pagalvodamas, jog tikrai reiktų atsikratyti tų nenaudojamų patalpų. Galbūt galėtų kam nors išnuomoti? Kad ir Kevin tėvams? Tuomet visiems būtų nauda. Nes dabar tas butas tiesiog stovi ir dulkes renka: nei jį kas tvarko, nei ką. Ten ir vanduo atjungtas, ir elektros nėra, tad dabar, kai viskas staiga įsijungs, pasipils dar ir papildomi mokesčiai. Na, bet šįkart galima. Prisiminęs, kad savo krepšį paliko prie Romeo kabineto durų, Manuel dar kreipėsi į sargybinius ir paprašė jį atnešti, kadangi jau vaikino tikrai niekas į ofisus nebeįleido. Po dešimties minučių (matyt, jiems dar ir patikrinti reikėjo) Manu krepšį atgavo, todėl galėjo ramių ramiausiai griebti Kevin už rankos ir vestis jį namo. Pakeliui jiedu nešnekėjo. Neuer net ir nebūtų žinojęs, kaip užvesti pokalbį. Jie tiesiog ramiai žingsniavo šaligatviais, iki kol pagaliau pasiekė daugiaaukštį. Vaikinai laiptais užlipo į trečią aukštą, Manuel atrakino duris (taip niekada rakto ir nenusikabino nuo bendro ryšulėlio) ir pirmiausia dar paliepė Trapp palaukti laiptinėje. Pats greitai įjungė vandenį, elektrą, dar šiek tiek kelis paviršius perbraukė drėgnu skudurėliu, kad bent jau atrodytų, jog mažiau dulkių yra, o galiausiai pradarė langą ir visgi įleido vaikiną į savo kuklų butuką.
- Galbūt, jei lankyčiausi čia dažniau, nebūtų šitokia betvarkė, - Neuer tik suspaudė lūpas, mėgindamas prisiminti, kada paskutinį kartą čia buvo atvykęs. Turbūt dar tada, kai su Kevin nedraugavo. Nes prieš tai išties Manuel mėgdavo paskraidyti lėktuvais pirmyn ir atgal. Kol Trapp patoginosi svetainėje, Neuer dar šiek tiek apsitvarkė rūpestingai užrakino duris ir pagaliau klestelėjo ant sofos, reikšmingai pažvelgdamas į Kevin. Kelias akimirkas tvyrojo tyla, o tuomet Manu ištiesė ranką, atsargiai suėmė vaikino delną ir kukliai spustelėjo. - Aš tavęs tikrai nespausiu ar ką, bet... jei tu nieko prieš, ir jei
tikrai esi pasiruošęs ir nori atsiverti... aš norėčiau sužinoti, kas čia dedasi, - iš lėto, nedrąsiai, apgalvodamas kiekvieną savo žodį prašneko Neuer ir, neištverdamas Trapp žvilgsnio, tiesiog įsistebeilijo į dulkių sluoksnį, likusį ant stalo.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Antr. 04 18, 2017 6:14 pm

Kevin jau gana ilgai viską slėpė, kad tikrai, pagaliau atėjo laikas atversti visas kortas ir bent jau tam, kuo jis labiausiai pasitiki ir labiausiai myli, viską pasakyti. Juk niekas apie šitą istoriją nežinojo, nei jo tėvai, nei mokytojai, niekas tuo metu negalėjo pagelbėti Kevin. Jis pats bandė kovoti su šita trauma ir per keletą metų pavyko kažką padaryti, pavyko viską pamiršti ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Bet pasekmės vis tiek reiškiasi, ypač tuo, kad Kevin daug metų sau draugė žiūrėti į vyrus, priverstinai bendravo su merginomis ir liepė sau mylėti būtent jas. Ir tik prieš du metus vienam pavyko pagaliau atverti jo širdį, ir vaikinas dar kartą dėkingai pažvelgė į Manuel, kuris ir šiandien išgelbėjo jį.
- Man viskas gerai. Tikrai. Nesu jau toks mėmė,- šyptelėjo vokietis, o kai Manu paklausė, ar tai kas nors jau panašaus buvo nutikę, Kevin tik nuleido akis, taip leisdamas suprasti, kad taip, tikrai kažkas jau buvo nutikę, tikrai kažką tas Romeo padarė, kažką, dėl ko Kevin jo taip nekenčia. Ir galiausiai Neuer paklausė to klausimo, pavarto tą žodį, kurio vaikinas vengė daug metų. Žiūrėdamas į savo mylimojo akis, vaikinas tik linktelėjo, taip leisdamas suprasti, kad šita tema nėra tokia, apie kurią galėtume šnekėtis viduryje gatvės, prie Trappo įbrolio įmonės. Tai suprato ir Manuel, tad jis pasiūlė grįžti į jo butą, Kevin iš viso nustebo, kad jis tokį turi, bet sutiko, mat viešbutyje jiems tikrai ramybės neduos tėvai. Tad Manu pasiėmė savo krepšį, o paskui jie sėdo į taksi ir nuvažiavo į kitą miesto dalį. Visą kelią buvo tylu. Kevin kaip ir rikiavo savo mintis, apie ką norės pasišnekėti, bet puikiai žinojo, kad dabar pasakys
viską. Galbūt ir jam geriau pasidarys. Galbūt tai bus ta nauja pradžia, kurios vokiečiui dabar ir reikėjo. Netekęs darbo, bandydamas surasti tėvams pastogę, Kevin buvo šiek tiek pasimetęs, bet kartu su Manuel pagalba, galbūt viską bus galima pakeisti. Ir jie nuvažiavo iki jo buto, kuriame vaikinas jau ilgą laiką nebuvo buvęs, tai dulkių sluoksnis buvo nemažas. Vis dėlto, greitai viskas buvo šiek tiek apvalyta, langas atidarytas, o jie atsisėdo svetainėje ant sofos.
- Manu, viskas gerai. Jau tikrai
laikas pasakyti, kas nutiko... - gydytojas atsiduso, taip atsirėmė į sofos atlošą ir jau buvo pasiruošęs pasakoti savo gyvenimo istoriją,- kaip žinai, mano mama nėra Romeo mama. Tėčio pirmoji žmona mirė po kelių metų santuokos, bet per tą laiką jie sugebėjo susilaukti sūnaus. Romeo. O aš gimiau tada, kai jam buvo keturi meti. Ir iš pradžių galbūt mūsų vaikystė nebuvo labai jau bloga, sutarėme. Bet kai pradėjau eiti į mokyklą ir kiek vėliau, aš jau supratau, kad esu kitoks. Kad man rūpėjo visai kiti dalykai. Ir Romeo tai, su savo gauja, pastebėjo. Ir tą vakarą tėvai išėjo į kažkokį balių. Man tada buvo dešimt. Romeo beveik penkiolika. Tai jis susikvietė savo draugus, iš pradžių pradėjo lįsti prie manęs taip trankydamasis ir pravardžiuodamas visokiais žodžiais, bet po to jie sugalvojo, kad to neužtenka. Ir jie mane išprievartavo,- Kevin nepastebėjo, kai jo akyse susikaupė ašaros, o Manuel tik suspaudė jo ranką,- ir ne vien jis. Kiti jo draugeliai taip pat prisidėjo. Tą naktį, savo kambaryje, buvau išdulkintas... Aštuonis kartus,- Kevin puikiai prisiminė tą skaičių, jis jo atmintyje karaliavo ir tikriausiai bus dar labai ilgai,- tėvai grįžo ryte ir rado mane apsiverkusi, klausinėjo, kas negerai, bet man buvo pagrasinta, kad jeigu pasakysiu, gausiu dar daugiau. Tai tylėjau. Tylėjau visą gyvenimą,- tos ašaros nutekėjo Trappo skruostais žemyn,- ir bandžiau neigti tą faktą, kad esu gėjus. Neprisileidau prie savęs vaikinų, turėjau daug panelių, bandžiau jas mylėti, bandžiau keistis. Tikrai. Nenorėjo to. Bet vis tiek, galiausiai vis tiek santykiai nutrūkdavo,- tada Kevin pažvelgė į Manu,- ir kaip manai, dėl ko tave prisileidau taip sunkiai? Kodėl neigiau, kad esu toks? Kodėl niekad nesakiau? Nes bijojau pripažinti tai. Bijojau, kad vėl visi prisiminimai grįš, kad vėl būsiu tas pajuokos objektas, kad vėl iš manęs tyčiosis. Ir ligoninėje panašiai nutiko, buvau atleistas,- Kevin tik atsiduso, taip nusišluostydamas savo ašaras ir prikasdamas lūpą,- Manuel, tu nežinai, kaip aš tave stipriai myliu. Tu tas žmogus, kurį prisileidau prie savęs, tu esi tas, kuris pirmą kartą visą tai girdi. Tu šiandien išgelbėjai mane tuo to, kas galėjo tapti dar viena katastrofa. Ir aš esu labai dėkingas,- šį kartą vaikinas prisiglaudė prie Neuer ir apsikabino jį, o galiausiai tik pradėjo kūkčioti, mat visos tos emocijos buvo tiek metų užslėptos. Jis vienas turėjo viską išgyventi ir bandyti neparodyti, kas iš tikro yra jo viduje. Ir dabar vaikinas džiaugėsi, kad pagaliau kažkam atsivėrė ir papasakojo.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Antr. 04 18, 2017 6:45 pm

Manuel pasigailėjo prabilęs vos išgirdo pirmuosius Kevin žodžius. Jis nežinojo, ką tiksliai išgirs, tačiau jau dabar bijojo, ir nežymiai pradėjo purtyti galvą, tarsi sakydamas, jog nebenori daugiau klausytis. Nebenori viso to girdėti. Nenori net įsivaizduoti to paties blogiausio scenarijaus, kai jo nuostabųjį Kevin kadaise, dar visai mažam vaikui būnant, kažkas šitaip kankino. Sulig kiekvienu žodžiu, Neuer purtė galvą vis ryškiau ir ryškiau, jau nebedrįsdamas sutikti Kevin žvilgsnio. Jis žinojo, kad jau ir jo akyse kaupėsi ašaros, ir Manu bandė jas suvaldyti, tačiau įtarė, jog šįkart taip lengvai nebepavyks. Vaikinas viso labo tik tvirčiau suspaudė Kevin ranką, parodydamas, kad vis dar yra šalia, tačiau tuo pačiu visa savo esybe jau trokšdamas atsidurti bet kur kitur. Tačiau Manu neprisivertė dingti. Neprisivertė pakilti nuo sofos ir nueiti šalin. Jį sustabdė viena vienintelė mintis: kad ir kaip tau dabar atrodo sunku, turėk galvoje, jog Kevin visa tai yra šimtą kartų sunkiau. Ir jis dabar neturi  būti vienas. Nepalik jo vieno. Pagaliau Neuer kilstelėjo galvą ir leido sau pažvelgti į Kevin veidą. Jo žvilgsnis atrodė tuščias, tarytum vaikino čia jau net nebebūtų, tarsi jis mintimis jau būtų grįžęs į dieną. Manu matė jo ašaras, ir puikiausiai nujautė, jog jos kartu su pasakojimu nesibaigs. Įtarė, kad ši naktis bus be galo sunki ir skausminga ir, nepaisant visko, Neuer buvo įsitikinęs... kad visa tai labiausiai paveiks būtent . Ir jis neklydo. Kevin dabar palengvės, jis jausis lyg toną nuo pečių nusimetęs, pagaliau pajėgs atsiverti kitam žmogui, juo pasitikėti, o Manuel... pradės kaltinti save dėl visko. Dėl savo elgesio. Dėl tokio įkyraus lindimo prie Kevin, dėl drąsaus vaikino stumdymo, siekiant sulaukti jo dėmesio bei šiltesnių jausmų, o galiausiai ir prie šitokio pažeminimo viso skyriaus akivaizdoje. Dėl to Manu dar ilgai sau neatleis. Bet apie tai vėliau...
Manuel norėjo įsiterpti. Kelis kartus norėjo prabilti, tačiau, nors jo lūpos ir prasiskirdavo, žodžiai įstrigdavo gerklėje. O kai Kevin pasakė
skaičių, vaikinas kone pajuto, kaip kažkas jo viduje dužo. Ir lygiai taip pat, kaip pats Trapp, Neuer nenoriai apsipylė ašaromis. Siekdamas sutramdyti kūkčiojimus, jis delnu prisidengė veidą - tikrai norėjo nusiraminti, bandė užsičiaupti ir taip smarkiai nereaguoti, tačiau prieš jo akis jau stovėjo pats žiauriausias vaizdas, kokį jis begalėjo įsivaizduoti. Ir žinant, kad šįkart auka buvo ne šiaip koks išgalvotas personažas psichologijos vadovėliuose, o jo mylimasis, Manuel tik dar skaudžiau subyrėjo.
- Aš... atsiprašau, - tik tiek teįstengė pridurti jis. Nežinojo, ką dar galėtų pasakyti. Ką išvis šiuo atveju galėtų patarti. Eiti į policiją? Bet juk tai įvyko prieš tiek daug metų. Niekas net neužsiimtų ir netyrinėtų. Mėginti dabar Romeo prispausti? O kas iš to? Jis juk milionierius, garsios firmos direktorius - turbūt advokatų turi daugiau nei proto ir šie pasirūpins, kad po visko nukentėtų tik Kevin. Čia ir pasimato visa nelygybė. Manuel, lygiai taip pat skaudžiai kūkčiodamas, kaip ir Trapp, dar veltui dangstė delnais veidą, braukė ašaras nuo skruostų, giliai, trūksmingai dūsavo, tarsi mėgindamas prisiversti pagaliau nutilti ir tiesiog... sustoti. Tačiau kol jo glėby virpėjo Kevin, tol Neuer nerado jėgų nurimti. Galiausiai, nusispjovęs į viską, pirmą kartą per šitiek metų, jis tiesiog pasidavė. Leido sau palūžti ir pagaliau išlieti širdyje susikaupusias emocijas. Ir, nepaisant visko, išsiverkus kažkodėl iš tikro pasidarė kiek lengviau. Būtent tai Manuel ir nustebino, nes jis buvo vienas tų žmonių, įnirtingai tikinčių, jog ašaros tikrai nieko nepakeis ir nepagerins, kad jos buvo tiesiog silpnumo požymis. Na, bet kartais ir stipriausi palūžta. Ir būtent juos tokius matyti ir būna skausmingiausia...
Tą vakarą jie iki miegamojo nebenuslinko. Vaikinai tik nusviro ant sofos ir, nė akimirkai nepaleisdami vienas kito iš glėbio, tiesiog sumerkė akis ir užmigo. Šitiek išsikankinęs Kevin stebėtinai greitai nulūžo, tačiau Manuel dar ilgą laiką stebeilijosi pro langą, mąstydamas apie tai, ką išgirdo. Tai jį tikrai paveikė labiau nei turėtų. Jis jautėsi tarsi psichologinę traumą patyręs, tarsi ką tik būtų buvęs emociškai išprievartautas. Manu neįstengė sudėlioti rišlių minčių, neįstengė sveikai protauti ir tuo labiau nesuvokė, ką tiksliai daro. Atrodo, kažkodėl pakilo nuo sofos, nuslinko į virtuvę, bet taip ir liko nesupratęs, kodėl. Paskui lyg ir apėjo kelis kartus aplink svetainę, tačiau tai vėl buvo veltui. Iki kol galiausiai Manuel šovė kur kas žiauresnė mintis. Kaip atlyginti žalą? Kaip pasirūpinti, kad daugiau niekada nieko panašaus nenutiktų? Vaikinas savo vaistinėlėje dar turėjo prigrūdęs įvairiausio nenaudojamo šlamšto, todėl tarp jo dar sugebėjo atrasti kelis vienkartinius švirkštus. Manuel pasiėmė didžiausią, įspraudė jį į savo megztuko kišenę ir, šį greitai apsivilkęs, tiesiog išėjo pro duris. Liftu nesileido, nes įtarė, jog jį gali nufilmuoti kameros, tad paskubomis nutipeno laiptais žemyn, o išėjęs į kiemą, patraukė į Romeo namus. Per tą savo beprasmį slampinėjimą visgi sugebėjo padaryti šį bei tą gudresnio - įstengė susirasti vyruko namų adresą; taigi dabar, aklai tuo pasikliaudamas, žygiavo per miestą, slapstydamasis nuo visų akių, žengdamas per visus skersgatvius. Šįkart Manuel turėjo vieną vienintelį tikslą - nužudyti Romeo. Kad ir kiek jam tai kainuotų.
Tikiuosi, Kevin man atleis pamanė jis, prieš žengdamas žingsnį į Trapp brolio valdas - įspūdingą namą miesto centre.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Sk. 04 30, 2017 3:26 pm

Kevin pirmą kartą matė, kad ir Manuel palūžo ir kartu su juo apsiverkė. Kas iš tikro, vaikiną nustebino, juk jis buvo tas, kuris nerodo savo jausmų ir tu niekada nepasakysi, kaip Neuer jaučiasi, o čia, taip atvirai, jis prisitraukė Kevin į glėbį ir apsiverkė. Žinoma, tai matydamas, Trapp tik atsiduso, mat net nežinojo, kaip dabar jaustis.
- Neatsiprašinėk, tu nieko nežinojai... - juk Manu tikrai būtų pasielgęs kitaip, jeigu būtų žinojęs, kas vyksta ir kodėl Kevin taip nenori išlįsti iš spintos. Bet dabar jis jau neturės kito pasirinkimo, o ir drąsiau jautėsi, kai šalia buvo toks vyras, kaip Manuel. Galbūt dabar jie galės pradėti kitą gyvenimą, kitoje šalyje, nes atvirai pasakius, grįžti atgal į Los Andželą tikrai nebuvo noro. Ir dėl šito klausimo reikėjo pasikalbėti su vokiečiu, galbūt jis sutiks likti čia, namuose, kur viskas tikrai bus pažįstama ir sava. Galiausiai, vaikinai tą vakarą tikrai nieko nebešnekėjo, nei ką darys nei kur eis, tiesiog susiglaudę abu užmigo, bent jau taip Kevin manė. O jis tikrai miegojo, sau nugriuvęs ant sofos, net negirdėdamas, kada mylimasis išėjo iš buto ir kada grįžo namo. Jį pažadino tik saulės spinduliai, kurie pradėjo kristi vaikinui ant veido. Kevin pramerkė akis ir lėtai atsisėdo, taip suprasdamas, kad visiškai nepatogiai miegojo ir jau dabar skaudėjo nugarą. Pažvelgęs į kitą šoną, jis pamatė, kad ant kėdės sėdėjo Manuel, taip išpūtęs akis, lyg būtų pamatęs vaiduoklį. Trapp net krūptelėjo, mat nesitikėjo jo pamatyti.
- Manu, ką tu čia..? - paklausė jis apsimiegojęs, mat Kevin jau labai gąsdino šitokia vokiečio veido išraiška,- Manuel, kas nutiko? - iš karto vaikinas surimtėjo, taip prieidamas arčiau jo ir bandydamas suprasti, kas čia negerai. Neuer tylėjo, tad dabar vaikinui į galvą pradėjo eiti baisios mintys,
jo Manu padarė,- prašau, pasakyk, kas nutiko? - dar kartą jis paklausė, bet vietoj to, pradėjo skambėti Neuer telefonas, tad Trapp susirado, kuriame kambario galė jis skamba, o paskui rado jį po sofa, tai išsitraukė ir pažvelgė į numerį, kurį atpažino. Tai buvo jos mamos numeris, tad vaikinas iš karto atsiliepė, taip galvodamas, kad mama jau ieško jo, juk Kevin vakar taip ir nepranešė, kas nutiko, o į viešbutį ir negrįžo.
- Klausau? - atsiliepė jis, o paskui išgirdo mamą kitoje ragelio pusėje net aiktelėjo.
- Kevin? - susirūpinusi paklausė moteris.
- Taip, mama, čia aš. Man viskas gerai, užmiršau tau vakar paskambinti, mane Manuel susirado, jis taip pat čia, Vokietijoje..
- Kevin, paklausyk manęs, prašau,- pertraukė sūnų motina, tas Kevin iš karto nutilo. Jis pajautė, kad mama apsiašarojusi, o tai privertė Trappą tik dar labiau išsigąsti,- Romeo... Tavo brolį ryte rado negyvą,- pasakė moteris, o Kevin tik išpūtė akis, taip nesuprasdamas, ar čia balandžio pirma ar kas, bet kas tokiais dalykais juokautų,- kažkas naktį įsilaužė į jo namus ir jį nužudė. Policija dar nieko nerado, tėvui tikrai blogai,- juk Kevin mama buvo tik Romeo pamotė, tai jai tikrai lengviau, nors ji vis tiek, moteris tikrai verkė,- Kevin, prašau, gal gali atvažiuoti iki viešbučio. Mes vis dar čia,- paprašė mama, o vaikinas tik sutikęs, pasakė, kad atvažiuos. Ir vos tik pokalbis nutrūko, Trapp vėl pažvelgė į Manuel, kuris sėdėjo ir žiūrėjo būtent į jį.

- Ką tu padarei?



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Sk. 04 30, 2017 8:32 pm

Jis planavo viską atlikti tyliai. Kad tik jo niekas nepastebėtų, kad niekas vėliau neieškotų. Romeo turėtų nesuspėti sureaguoti į jį staiga užpuolusį Manuel. Vienas didelis oro burbulas, meistriškai suleistas tiesiai į veną, vos per kelias minutes turėtų užbaigti šio pašlemėko gyvenimą. Galbūt taip ir geriausia. Tiek jis ir tevertas. Tikrai nenusipelnė pasigailėjimo už tai, ką padarė Kevin vaikystėje. Būtent taip savo veiksmus pateisindamas Manu ir žygiavo gatve, paranojiškai dairydamasis aplinkui, slėpdamas galvą po gobtuvu, grūsdamas rankas ir savo "ginklą" į plačią džemperio kišenę. Aš tai padarysiu. Juk sugebėsiu. Tikiuosi, jis supras be perstojo mąstė vaikinas, vis artėdamas prie Romeo namų. Kai pagaliau jo įspūdingą namą pasiekė, vėl sudvejojo. O kaip reiktų patekti vidun? Tačiau Manuel šypsojosi laimė - vyras pastebėjo pravirą langą, todėl nedelsdamas pro jį ir įlipo. Stabtelėjęs svetainėje apsidairė, stengėsi pernelyg veido nedemonstruoti, jeigu čia kur nors būtų prigrūsta kamerų (jų tikrai niekur nebuvo), o tuomet patraukė miegamojo link. Juk toks turėtų būti antrame aukšte, tiesa? Manuel patyliukais užlipo laiptais ir palei sieną nuslinko iki pravirų durų. Tuomet jis ir išgirdo šūvį. Neuer iš tos nuostabos net aiktelėjo, kas jį iškart išdavė. Romeo nušovęs vyriškis staigiai išlindo iš miegamojo, tačiau pažvelgė ne į tą koridoriaus pusę, todėl Manuel turėjo laiko užšokti užpuolikui ant nugaros ir šiaip jau Trapp broliui paruoštą švirkštą suleisti jam į miego arteriją. Vyriškis dar bandė muistytis, tačiau Manuel buvo už jį stipresnis - lengvai nulaikė iki kol suleistas oras pasiekė širdį ir šioji sustojo. Užpuolikas iškart susmuko, o Neuer net per kelis metrus atšoko, neįsivaizduodamas, ką tokiu atveju turėtų daryti. Juk jis tikrai paliko pirštų antspaudų ant šio vyriškio.  Ką daryti?.. Iš visų idėjų, kurios dar galėjo Manuel šauti į galvą, jis nusprendė tiesiog susirasti butelį valiklio ir jį užpilti ant užpuoliko kaklo, kad jau tikrai bet kokie pėdsakai nusiplautų. Pasirūpinęs, kad ir ant paties butelio nieko neliktų, Neuer po to švystelėjo jį į kampą, žinodamas, kad policininkai jį tikrai atras ir suvoks, kas buvo. Manu dar patikrino, ar tikrai švirkštą turi kišenėje, o tuomet, kai jau ruošėsi išeiti, akys visgi užkliuvo už scenos miegamajame. Neuer nedrąsiai žengė vidun ir tik sunkiai atsiduso, pamatęs, kaip Romeo atrodo. Kruvinas, išsprogusiomis akimis, ištaškytais smegenimis, miręs savo paties pataluose. Nieko geresnio tu ir nenusipelnei pamanė vaikinas ir tikrai prie nieko neprisilietęs apsisuko ir išėjo iš kambario. Vaikinas pakeliui pastebėjo namų telefoną, todėl dar stabtelėjo prie jo ir paskambino policijai. Nieko nesakė, nė menkiausio žodžio neištarė, tiesiog paliko telefoną ant spintelės ir kuo skubiau dingo iš namo. Ar jie mane ras? Ar jie manęs išvis ieškos? O kodėl turėtų? Bet juk aš nužudžiau žmogų. Tačiau argi juo kas nors domėsis? Nustatys, jog būtent jo ginklas užbaigė Romeo gyvenimą, tikrai ras pirštų antspaudus ir... argi susirūpins, kodėl žudikas mirė? Kažkas tiesiog gynėsi nuo jo. Kažkas kitas buvo name ir apsigynė. Tik tiek. Turbūt jie ieškos to vienintelio liudininko, tačiau aš net neketinu išeiti į dienos šviesą. Kur tau.
Paskubomis grįžęs į savo butą Manuel kaip niekad paniškai užrakino duris, nuskubėjo į svetainę ir iškart sudribo ant kėdės ir su nerimu laukė, kol Kevin atsibus. Galbūt iki tol jam pavyks nuslėpti siaubą? Galbūt iki tol pavyks nusiraminti? Regis, per daug norėjo... Maža to, kad Kevin pastebėjo siaubą akyse, iškart po to jau sulaukė skambučio, kuris kaip mat išdavė visus naktinius Neuer darbelius. Sutikęs Trapp žvilgsnį, Manu tik sudrebėjo, tačiau neprisivertė akių nudelbti.
-
Nieko, - pirmiausia tarė jis. - Ne aš jį nužudžiau. Prisiekiu. Kevin, tu turi manimi patikėti, - pareikalavo Manuel, prieš pratęsdamas savo pasakojimą. - Pripažįstu, būtent tai ir ėjau padaryti. Aš tiesiog negalėjau leisti jam vaikščioti šia žeme, žinodamas, ką jis tau padarė... Niekas nebūtų sužinojęs, nebūtų susipratęs. Aš medikas - mokėčiau viską padaryti nepastebimai. Bet kai aš į namus įėjau, ten jau buvo kažkas kitas. Ir jis buvo ginkluotas. Girdėjau šūvį... - Manuel vėl tik sudrebėjo, prisiminęs, kaip Romeo atrodė po tokio įvykio. - Kevin, jis būtų nušovęs ir mane, aš tik... gyniausi, - visai tyliai tesukuždėjo Manuel ir, pamažu suvokdamas, tiksliai padarė, pajuto, kaip pradeda byrėti. Vaikinas palinko į priekį, atrėmė alkunes į kelius ir delnais prisidengė veidą. Kelias akimirkas taip ir sėdėjo, net nejudėdamas, bet kai suvokė, jog Kevin kažkur eiti ruošiasi, suskubo pakilti ant kojos ir sugriebti jį už rankos. Manuel atsuko vaikiną į save, tvirtai suspaudė jo pečius ir pažvelgė tiesiai į akis:
- Kevin,
prašau, niekam apie tai nesakyk. Niekas neturi žinoti, kad aš ten išvis buvau, - pareikalavo vaikinas ir trūksmingai atsiduso. - Aš... atsiprašau... - dar dėl viso labo pridūrė Manuel, nors neįsivaizdavo, už ką atsiprašinėja, tiesiog nujautė, jog tai turi padaryti - gali būti, kad Trapp kaip niekad įširs, tad geriau iškart pasistengti kuo gražiau elgtis.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Sk. 05 21, 2017 1:28 pm

Kevin vis dar nežinojo, kaip į visą šitą reaguoti. Atrodo, jis turėjo pykti, kad Manuel kažką bandė daryti dėl to, kas įvyko prieš daugybę metų, kad tas išprievartavimas, kurį patyrė visai jaunas berniukas, jau buvo jo praeityje ir dabar jis nebenorėjo apie tai galvoti. Norėjo gyventi kitą gyvenimą, kartu su Neuer ir tikėtis, kad viskas bus kitaip, mat jie myli vienas kitą ir kad tokių drastiškų priemonių niekam nereikia imtis. Bet iš kitos pusės, jam taip palengvėjo, kad Romeo jau nebėra. Kad dabar jis galės ramiai gyventi, žinodamas, kad tas, kuris jį išprievartavo, guli po žeme. Kad ir kaip tėvui skaudėtų širdį, kad jo sūnus mirė, Trapp tikrai jautė kažkokį palengvėjimą. Ir kaip dabar jam reaguoti? Žinoma, jis norėjo aprėkti Manuel, bet tik dėl to, kad jis rizikavo savo kailiu ir ėjo daryti kažko, ko tas ožys nenusipelnė. Bet Kevin puikiai matė, koks sukrėstas buvo jo vaikinas, tad pirmas instinktas, kurį Kevin pajautė, tai nueiti ir savo mylimajam atnešti vandens. Tad vokietis atsistojo ir jau norėjo eiti iki virtuvės, kai Manuel jį sustabdė, prašydamas niekam nieko nesakyti. Kevin matė, kad vaikinas iš tikro kenčia, jau ir vakar to skausmo buvo daug, nes niekada nematė Neuer verkiančio, o po jo pasakytos istorijos viskas buvo taip sunku. Kevin tik atsiduso, suėmė Manu veidą ir privertė jį pažvelgti į save.
- Aš
niekada ir niekam nesakysiu, ką tu man ką tik pasakei. Tu visą naktį buvai su manimi. Mes miegojome čia ant sofos. Mums buvo sunkus vakaras, tad abu kritome ir miegojome kaip užmušti,- pasakė vaikinas, taip matydamas savo vaikino akyse baimę, tad Kevin tik lėtai prisilietė lūpomis prie Neuer lūpų, o kai atsitraukė, vėl pažvelgė į jį,- tu gali manimi pasitikėti. Per daug tave myliu, kad leisčiau tau sėsti į kalėjimą,- pasakė vaikinas, taip liepdamas prisėsti Manu ant sofos, o pats ir nueidamas į virtuvę. Žinoma, vanduo bute nebuvo atsuktas, tad reikėjo ieškoti, kur yra kranai ir atsisukti, tad buvo leista jam nubėgti, o kai Kevin išplovė puodelį ir pripylė į jį vandens, tada jis grįžo pas Manuel ir prisėdo šalia,- aš būsiu šalia tavęs, kad ir ko tau prireiks,- pasakė jis paduodamas puoduką su vandeniu ir padėdamas vieną ranką vyrui ant kojos,- bet mums reikės eiti. Ir tau reikės elgtis natūraliai, nes jeigu kas nors tave pamatys tokį.. Nežinau, tikrai kils įtarymų,- Trapp dabar galvojo, kaip padėti savo mylimajam, pirmas dalykas, kuris šovė į galvą, tai buvo vaistai. Nueitų į vaistinę, nusipirktų raminamųjų, galbūt tai padėtų Manu, tikriausia ir jam pačiam jie praverstų, nes dabar ir jis buvo dideliame šoke, bet tas šokas buvo ne dėl to, kas mirė įbrolis, bet dėl to, ką dabar teks išgyventi Manuel. Juk Kevin tikrai jį mylėjo, galbūt prieš kelias savaites dar būtų buvę galima suabejoti, ar tikrai jų meilė tokia tikra, kai Kevin nenori niekam pasakyti, kokios orientacijos yra, kad jie darbe apsimeta, kad tarp jų tikrai nieko nėra, bet kai dabar paaiškėjo tikros priežastys, dėl ko viskas taip nutiko, Trapp buvo įsitikinęs, kad tikrai taip, viskas yra tikrai ir jam dabar labai gaila, kad Manu teko visą tai išgyventi,- o gal nenori niekur eiti? Nes tada eisiu vienas. Pabūsiu kelias valandas ir grįšiu. Juk vis tiek, šiandien niekas daug nepadarys,- kalbėdamas apie laidotuves, vaikinas žinojo, kad tik po kelių dienų bus šarvojimas ir atsisveikinimas su Romeo. Dabar visiems yra šokas ir labiau reikia emocinio palaikymo. Tėvas su motina irgi nedaug padės, juk yra Romeo žmona, kuri neaišku, kur buvo, nes iš Manuel pasakojimo, jis kaip ir vienas buvo namuose. Na, bet gilintis nėra prasmės, dabar Kevin norėjo suteikti tą paramą, kurios reikia savo gyvenimo meilei. Jis atsargiai suėmė Neuer ranką ir suspaudė ją. Šitokioje situacijoje dar niekada nebuvo atsidūręs, bet puikiai žinojo, kad žmonėms palaikymo tikrai reikia.  



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Sk. 05 21, 2017 7:00 pm

Žinoti, kad bent jau Kevin jo nesmerkia, nors turbūt jis ir turėjo didžiausią teisę vaikino nekęsti, kaip niekad Manu guodė. Bent jau kelias akimirkas, iki kol jis vėl neprisiminė, padarė. Tuomet Manuel tik sudrebėjo, kiek vangiai sureagavo į tą menką Kevin bučinį, o tuomet leidosi nuvedamas atgal prie sofos, ant kurios vaikinas iškart sunkiai sudribo ir skambiai atsiduso, vėl susiimdamas už galvos.
- Aš irgi tave myliu... - po visos Trapp kalbos, išgirdęs tokius žodžius, Manu kone automatiškai mestelėjo atsaką, tačiau jokio didesnio dėmesio taip ir neįstengė parodyti. Jis toliau stebeilijosi į sieną ir svarstė apie viską, kas įvyko. O galbūt būtų buvę įmanoma pabėgti užpuoliko nenužudant? Ar jis būtų Manu pagavęs? Bet juk jis turėjo šautuvą... Net ir toks greitas bėgikas, kaip Neuer, kulkos nebūtų aplenkęs. Nejaugi tikrai nebuvo kitos išeities? O jeigu čia išties buvo vienintelis variantas, tuomet kodėl... Manu jaučiasi toks
kaltas?
- Ne, ne, aš negaliu būti čia. Negaliu likti vienas, - iškart nusipurtė Neuer, nenoriai susimąstydamas apie visus dalykus, ką dar galėtų sau iškrėsti, likęs be priežiūros, tik su savo sielvartu. - Aš eisiu, susitvarkysiu ir... kartu su tavimi važiuosiu. Pasistengsiu nesivelti į kalbas. Arba... ką nors sugalvosiu, jei kas, - tyliai pridūrė vaikinas ir, kadangi jam to dabar be galo reikėjo, palinko arčiau Kevin ir stipriai jį apkabino, akimirką paskęsdamas pažįstamame, mylimame glėbyje. Praėjus kelioms minutėms Manu visgi įstengė nuo vaikino atsiplėšti. Visų pirma jis nupėdino į dušą ir ten praleido gerą pusvalandį, iš esmės, tiesiog stovėdamas ir stebėdamas, kaip vanduo nuteka į kanalizaciją. Po to Manuel visgi rado valios kartu su garų gumulais išsprūsti atgal į vonios kambarį, greitai nusisausinti, juosmenį apvynioti rankšluosčiu bei pamažu grįžti į miegamąjį. Neuer kurį laiką rinkosi, ką turėtų apsirengti, o galiausiai įsprūdo į pakankamai dailius, tačiau ne per daug formalius drabužius, regis, tinkančius pokalbiams su Kevin giminaičiais. Ilgai nedelsę vaikinai susiruošė kelionei ir, nors Neuer stengėsi bent jau suvaidinti kokias nors emocijas, gailestį ar užuojautą, jo veidas jau buvo tiesiog akmeninis. Regis, jis susitaikė su tuo, kas nutiko, su kuo, jog jau nieko tikrai nebepakeisi, eilinį kartą vėl visus savo jausmus panardino, užkasė kuo giliau savo širdyje ir dabar į pasaulį žvelgė su grynų gryniausia apatija. Manuel buvo apsupusi tik tuštuma. Puikiai pažįstama, patogi tuštuma. Ir būtent ji ir padėjo ištverti popietę su krūva nepažįstamų, verkšlenančių žmonių. Iš pradžių Manuel tik valkiojosi Kevin iš paskos, nelabai norėdamas atitolti, netrokšdamas pasimesti minioje ar, išvis, įsipainioti į kokias diskusijas, bet ilgainiui jam pačiam pabodo slampinėti, todėl prisėdo ant laisvo fotelio plataus kambario kampe. Neuer susimąstęs stebėjo žmonių kiekį, dar besibraunantį pro duris į Romeo tėvo namus, ir spėliojo, iš kurgi tas veltėdis prievartautojas tiek draugų turi. Kiek laiko jis jau visiems smegenis pudravo? Dar po kelių minučių šalia Manuel, ant fotelio greta, įsitaisė nepažįstama moteriškė, jau tiesiog paskendusi nosinaitėse. Neuer vien iš įpročio, įgyto darbe, neįstengė laiku užsičiaupti ir neprabilti:
- Gal galiu kuo padėti? - tyliai tarė jis, atkreipdamas moters dėmesį. Šioji tik nusišypsojo ir papurtė galvą:
- Matyt, kad jau nebelabai kuo pagelbėsi... Krikštasūnio man nesugrąžinsi, - sunkiai atsiduso ji, leisdama Manu suvokti, kas ji išvis tokia buvo tam parazitui.
- Jūs teisi. Apgailestauju, - viso labo tepridūrė Neuer, vildamasis, jog pokalbis jau bus baigtas ir moteris, pajutusi nuo vaikino sklindantį šaltį, net nemėgins toliau tarškėti. Deja.
- O kaip jūs pažinojot Romeo? - vėl mandagiai šyptelėjo ji, patraukdama Manuel dėmesį.
- Aaaaš... jo netikro brolio... vaikinas, - Neuer suraukė antakius, svarstydamas, ar gerai padarė dabar jau ir Trapp giminei pradėdamas tokius faktus atskleidinėti. -
Taip gerai Romeo nepažinojau. Buvau sutikęs jį... vos kartą, - ir tai prisiminęs Manu net kumščius sugniaužė, stengdamasis suvaldyti savo agresiją.
- Mat kaip, - pernelyg ramiai sureagavo moteris ir, palingavusi galva, vėl nudelbė žvilgsnį į grindis. - Tikiuosi, mano brangusis ilsėsis ramybėje, - po kiek laiko murmtelėjo ji, - tikiuosi, jam bus gera ten, danguje, - ir būtent po tokių žodžių Manuel kantrybė trūko:
- Tu nuoširdžiai manai, kad jis
nusipelnė vietos danguj? Po visko, ką padarė? Jam dar ir pragare degti per daug geras variantas, - sušnypštė vaikinas, priversdamas moterį net už širdies susiimti:
- Kaip tu
drįsti apie jį šitaip kalbėti? Juk pats sakei - net nepažinojai jo! Romeo buvo nuostabus žmogus - protingas, daug pasiekęs, turi mylinčią šeimą (kurios, tarp kitko, Manuel visoje šitoje košėje dar nepastebėjo). Jeigu kas ir degs pragare, tai tu už šitokius žodžius, - purkštavo ji, tiesiog varydama Neuer iš proto. Bet kokiu kitu atveju vaikinas jau būtų pratrūkęs. Tikrai. Tačiau dabar jis pagalvojo, jog nevalia dar labiau viso Kevinui apsunkinti, tad vietoj to tik pašoko nuo fotelio ir nieko netaręs nuskuodė tiesiai į vonios kambarį. Neuer stabtelėjo prie kriauklės, šiek tiek vandeniu susidrėkino veidą, o tuomet įsistebeilijo į savo atspindį veidrodyje. Vėl tos tuščios akys, vėl ta rūsti mina, vėl emocijų nerodantis veidas... Ką tik pažadintas įtūžis kaip reikiant nuvilnijo Manuel kūnu ir jis,  tarsi pagaliau išliedamas viską, kas širdyje susikaupė per pastarasias kelias valandas, skambiai rėžė kumščiu į stiklą, pažerdamas blizgias veidrodžio šukes. Neuer kelias akimirkas bukai stebeilijosi į savo kruviną ranką, nežymiai palaimingai šyptelėjo, tarytum būtų didžiausias pasaulio mazochistas, ir pagaliau pakėlė galvą tiksliai tuo momentu, kai pro duris įvirto akivaizdžiai išgąsdintas Kevin.
- Man viskas gerai, - dar burbtelėjo Manuel, nors pro gydytojo akis neprasprūdo šviežiai atsivėrusi skaudi žaizda, kur tau, - grįžk į tą pasisėdėjimą. Tiesiog... palik mane vieną, -
prašau, dėl dievo meilės, tik neišeik. Ne dabar. Man tavęs reikia.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Sk. 06 04, 2017 8:20 pm

Kevin tikrai būtų supratęs, jeigu Manuel niekur nebūtų norėjęs eiti. Juk dabar jis tikrai patyrė šoką, dar ir pats Trapp jį pajautė, ir jis norėjo palaikyti mylimąjį ir su juo pabūti. Bet keistai atrodysi, jeigu nepasirodysi ir nepalaikysi tėvų. Arba bent jau tėčio, juk jo sūnus buvo Romeo. Nors ir mama jį mylėjo kaip savo vaiką, gaila, kad tas šiknius to nematė ir nejautė tokios pačios meilės. Bet kai Manu pasakė, kad kartu eis, nes nenori vienas likti, Kev linktelėjo, taip šyptelėdamas. Puikiai jį suprato, kad vaikinas tikrai nenori vienas, su savo mintimis, sėdėti ant sofos ir galvoti, kas jo laukia. Geriau jau būtų apsuptam nepažįstamų ir verkiančių žmonių. Nors dabar Kevin tikrai nežinojo, ar tai yra geriausias variantas. Bet nei tas, nei tas nėra tinkamas. Būtų puiku, kad Trapp galėtų likti ir praleisti dieną su Neuer, taip negalvodamas apie tai, kas nutiko: laikyti savo mylimąjį glėbyje ir kuždėti, kaip jį myli, kaip niekada nepaliks ir kaip viskas bus gerai. Bet šį kartą jie tokios prabangos neturėjo, reikėjo verstis kitaip. Reikėjo važiuoti pas tėvus ir padėti jiems. Juk jie neteko asmens, su kuriuo gyveno ne vienus metus, dabar jiems liko sūnus, kuris persikraustė į kitą pasaulio galą ir juos paliko vienus, gyventi su tokia pabaisa. Kaltė buvo ir pas jį, bet jeigu jie abu subyrės iš karto, kas tada bus? Tad Kevin reikėjo laikytis, taip neparodyti, kad ir jam reikia pagalbos, kurios iš tiesų, tikrai neatsisakytų. Jis tik dar kartą pažvelgė į Manu ir švelniai perbraukė per jo ranką, taip patikindamas, kad viskas praeis gerai. Jie pabus kelias valandas ir dings. Daugiau tikrai nereikia. Tad vos tik vaikinas išėjo į dušą, Trapp paskambino tėvams paklausti, ko jiems reikia ir kur viskas vyks. Žinoma, tėvai pasakė, kad būtent Romeo namuose, kur jis ir buvo rastas, kad jo žmona visus kviečia čia, apverkti savo tragiškai žuvusį vyrą. Kevin nepatiko, kad jie eis būtent ten, bet jis neturėjo kito pasirinkimo. Tad pasakė mamai, kad po valandos jis su Manuel bus ten. Motina padėkojo ir padėjo ragelį. Dabar Kevin sėdėjo su tais pačiais drabužiais, kuriais vakar ir ėjo link Romeo, mat visi jo daiktai dar liko viešbutyje. Reikės nuvažiuoti iki jo ir persirengti, nes taip jis pasirodyti irgi negali. Tad vokietis palaukė, kol mylimasis susiruoš, o tada, pirmiausia, jie nuvažiavo iki viešbučio, ten vaikinas ir persirengė, pasiėmė visus savo daiktus ir išsiregistravo. Kol kas pas Manu bute yra vietos, pagyvens ten. Juk jo vaikystės namai jau seniai parduoti, vietos Vokietijoje jis tikrai neturėjo. Tad dabar, su visu savo lagaminu, jie atsibeldė iki Romeo namų. O čia giminių tikrai buvo daug. Ir visiems labai buvo gaila vyriausiojo Trapp, bet taip pat įdomu, kaip sekasi Kevin būti gydytoju. Tad jis tikrai, geras kelias valandas pasakojo vis tą patį, visiems iš eilės susitikusiems. Kai kampe pastebėjo Romeo draugus, kurie taip pat prisidėjo prie jo išprievartavimo, vaikinas tik nusisuko ir nuėjo šalin, mat matė, kad jie tikrai norėjo ateiti pašnekėti. Dabar jam to nereikia. Po to, kai Manu dingo nuo jo, vaikinas liko vienas kalbėtis su mama ir Romeo žmona (kuri, kaip netikėta, taip pat Kevin nemėgo) apie laidotuves, kaip jos bus, kada, kam dar reikia pranešti, kas pasirūpins viskuo ir panašiai. Žinoma, mama pati pirma ėmė reikalauti, kad ji būtent tai ir padarys, tad jos abi ir pradėjo tartis, ko dabar reikia. Kevin tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip tėvas šneka su giminaičiais, o paskui pažvelgė į savo vaikiną, kuris, kažko labai įtūžęs, išlėkė iš kambario. Tikėkimės, niekas daugiau to nematė. Ir Kevin būtų anksčiau nulėkęs iki vonios kambario, kur nulėkė Manuel, bet jį sustabdė tą pati tėtulė, kuri dar ir jam pasakė kelis žodžius. Jie nebuvo labai gražus, Kevin palinkėjo jai geros dienos ir nubėgo pas Neuer, kuris, dabar jau stovėjo susižalojęs. Kevin matė, kad veidrodis išdaužtas, tad jis tik iškvėpė orą ir jau norėjo užeiti, tik Manu pasakė kai ką kitą.
- Gerai,- pasakė Kevin, taip uždarydamas duris, bet ne išeidamas iš vonios kambario, bet kaip tik, įeidamas į jį. Dabar jis stovėjo šalia Manuel ir žiūrėjo į jį, taip žinodamas, kad tas jo "viskas gerai" tikrai nėra gerai,- ir ką čia pasidarei? - paklausė Kevin, pažiūrėdamas į Neuer ranką, kuri buvo pradėjusi kraujuoti,- gerai, ką čia turim? - paklausė jis prieidamas prie spintelių ir pradėdamas jas žiūrinėti. Ten buvo įvairių vaistų, bet Kevin pro akis neprasprūdo labai stiprūs, narkotinės kilmės, nuskausminamieji. Ir žinoma, ant buteliuko buvo parašyta visai nepažįstama pavardė,- kaip manai, tai buvo jo? - paklausė jis Manuel, bet daugiau į tai nesigilino, ieškojo kokio buteliuko su dezinfektantu ir pinceto, kad galėtų ištraukti stiklo šukes. Vos tik juos rado, jis uždegė vonioje daugiau šviesų ir nusivedė Manu ten, kur viskas puikiai matosi. Ir po truputi ėmė žiūrėti jo ranką, ištraukė kelias stiklo šukes, bet jis nebuvo labai smarkiai susižalojęs. Tada jis nuvalė žaizdą, papurškė dezinfektantu, po to dar ir užklijavo su pleistru, taip pristabdydamas kraujavimą, - turėtų būti viskas gerai. Neskauda labai? - paklausė jis pažiūrėdamas į Manuel, o tada Kevin priartėjęs prie jo, pakštelėjo jam į lūpas,- važiuojam, gerai? - paklausė jis, nors atsakymo tikrai nelaukė, taip išsivesdamas mylimąjį iš vonios ir patraukdamas prie durų. Sutiko mamą, tai pasakė, kad jie išvažiuoja, kad jeigu ką, ji skambintų. Moteris linktelėjo ir juos išleido. Kevin dar pasiėmė savo daiktus, o tada jie vėl išsikvietė taksi ir nuvažiavo atgal į Manuel butą. Atsidūrė jame po gerų dvidešimt minučių. Vokietis pasidėjo lagaminą prie sienos ir nusimovęs batus, nuėjo iki svetainės kartu su vaikinu.
- Kaip jautiesi? - visą kelią jie nekalbėjo. Kevin laikė Manuel už sveikos rankos, vis kartais žvilgtelėdamas į jį, bet nei vienas nieko neištarė. Ir dabar, kai jie atsidūrė vieni, buvo galima to paklausti. Juk jie abu jaučiasi tikrai ne geriausiai. Tikrai laikas atvirai pasišnekėti apie viską, kas šiandien nutiko.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pir. 06 05, 2017 1:54 pm

Dar neaišku, kas čia labiau Manu slėgė - ar tos poniutės išsakytieji žodžiai apie Neuer mylimojo prievartautoją, ar tiesiog tas faktas, jog vaikinas buvo priverstas sugrįžti į tuos namus, kuriuose dar naktį buvo ir matė tai, ko jau niekada prisiminti nenorės. Keista, pagalvojus, vis dėlto - juk pats Manuel čia ir atsibeldė tam, kad Romeo nužudytų, tačiau dabar, tokiam drąsos antplūdžiui nuslūgus, vaikinas pamažu suvokė, jog galbūt gerai, kad ne jis Kevin brolį pribaigė... Argi Neuer būtų viską ištvėręs, argi būtų susigyvenęs su tuo? Jau dabar, žinant, kad vaikinas nugalabijo Romeo žudiką, viską iškęsti buvo sudėtinga... Manu trūksmingai įkvėpė ir vėl sutiko Kevin žvilgsnį. Regis, vaikinas net neketino kur nors eiti. Jis tik žengė vidun, uždarė duris ir jau susirūpino menkomis Neuer žaizdelėmis.
- Nieko... Tikrai, čia nieko tragiško, susitvarkysiu, - dar vien iš įpročio Manuel stengėsi Kevin atstumti, tačiau užteko mylimajam švelniai prisiliesti ir visas Neuer irzlumas išgaravo. Jis pagaliau atgniaužė net spėjusį pabalti kumštį ir iš lėto ištiesė Kevinui ranką, leisdamas gydytojui pasirūpinti žaizdomis. Manu akimis sekiojo kiekvieną vyro judesį, net nepajausdamas, kaip pamažu lūpose užsižaidžia šypsenėlė: Kevin atrodė toks žaviai susikaupęs, toks susirūpinęs - tai Manuel pasirodė išties be galo gražu. Kai pagaliau ant krumplių buvo priklijuotas pleistras, Neuer iš lėto atsitraukė ir jau, vien iš nerimo, lipduką pradėjo krapštyti, puikiausiai žinodamas, kad nespės net namo parvažiuoti, o jau pleistrą bus nulupęs. Turbūt iškart būtų buvę geriau bintuoti, bet dabar jau tam nebuvo nei laiko, nei noro.
- Šiek tiek peršti, bet viskas pakenčiama, - tyliai tarė Manuel, vėl iš lėto sugniauždamas kumštį bei akimirksniu vėl ištiesdamas pirštus, tarsi tikrintų, ar ranka tikrai normaliai veikia. Aišku, viskas buvo kone taip pat, kaip ir prieš tai, tik dabar labiau krumpliai degė. Užmiršęs visą betvarkę, paliktą kambaryje, Neuer tiesiog nuslinko Kevin iš paskos ir kartu su juo pagaliau grįžo į butą. Jei tik būtų Manuel valia, jis, ko gero, iš čia jau nebeišeitų. Juk taip gyventi būtų paprasčiau, tiesa? Saugus, lindintis tarp keturių sienų, leidžiantis laiką tik su mylimuoju... Bet, deja, kol kas dar iš visų pusių spaudė kiti reikalai. Jau dabar dar ir laidotuvės prisidėjo, o kur dar Kevin tragedija, patirta psichologinė trauma... Ir, savaime suprantama, jau bendradarbiai, nenuoramos, skambinėjo Manuel, tikriausiai laukdami pasiaiškinimo, kodėl jis nepasirodė darbe. Galbūt reikės vyriausiąjai paskambinti ir pranešti, kas darosi?..
Manuel iš lėto nusiavė batus, juos nuspyrė kažkur prie spintelės ir nedrąsiai nupėdino į svetainę, kur, žinoma, jį jau pasitiko saugus Kevin glėbys. Vaikinas klausė, kaip Manu jaučiasi, bet vietoj atsakymo Neuer tik žengė artyn ir tvirtai Trapp apglėbė, šįkart panorėdamas ir pats pasijausti visiškai saugus mylimojo rankose.
- Aš jau nebežinau, kaip turėčiau jaustis... - tyliai suniurnėjo jis. - Atrodo, iš vienos pusės, gerai, kad tąnakt pasimaišė po kojomis tas žudikas, sustabdė mane nuo didžiausios gyvenimo klaidos, bet iš kitos... aš vis tiek žmogų
nužudžiau, - sušvokštė Manu, tik dar stipriau į Kevin petį įsikniaubdamas bei leisdamas sau kelias akimirkas pailsėti. Po kelių ilgų minučių Neuer pagaliau iš lėto atsitraukė ir, nusprendęs, jog nori ko nors šilto išgerti, nusėlino virtuvės link.
- Gal ir tu arbatos nori?.. - pasiteiravo Manuel, tačiau atsakymo neišgirdo. Gal Kevin kažką ir leptelėjo, tačiau Neuer pasijuto kiek per daug išgąsdintas, kad sureaguotų - po ilgo laiko vaikinas vėl pagaliau pajuto nieko gero nežadančią
aurą. Savaime suprantama, buvo viena mažutėlė smulkmena, apie kurią Manuel taip ir nerado progos užsiminti. Be to, kažkaip niekad ir neprireikė. Iki šiol Neuer pavykdavo nuslėpti savo sudėtingosios židininės epilepsijos sukeliamus priepuolius, tačiau dabar, ypač kai jis žinojo, jog Kevin tikrai jo vieno jau nepaliks, būtinai atseks iš paskos net ir į virtuvę, regis, Manu paslapčiai atėjo laikas išlįsti į viešumą. Aišku, vaikinas dar turėjo vilties, kad viskas įvyks itin lengvai, kaip kartais būna, tačiau tokių dalykų jau sureguliuoti negali. Dar kelios sekundės ir Neuer sąmonė užgeso. Vedamas netikslių, stiprių impulsų vaikinas, kiek drebančiomis rankomis, tiesiog beprasmiškai pradėjo stumdyti bei perdėlioti daiktus, buvusius ant spintelės. Atidarė kone visas dureles, stalčius, po juos pasikniso, tarsi kažko ieškodamas, bet po to vėl atsisuko į spinteles ir vėl puolė kilnoti daiktus, iki kol pagaliau, prabėgus kokiai pusei minutės, sveikas protas vėl įsijungė ir Neuer apsidairęs pamėgino suvokti, kokio stiprumo buvo šis priepuolis. Pasirodo, baisiausia, kas jį iki šiol buvo ištikę: paprastai (pavyzdžiui, kokio pasimatymo su Kevin metu) Neuer tik bukai stumdydavo kokį šaukštelį ar šakutę per stalą, tačiau dabar, akivaizdu, ligos simptomai sunkėja, šioji tik dar labiau išėdė Neuer smegenis ir klausimas, kiek dar reikės laukti, iki kol rimti traukuliai pradės niokoti Manuel gyvenimą. Vaikinas vėl tik sudrebėjo ir iš lėto pradėjo tvarkyti bei į savas vietas rikiuoti daiktus, kuriuos išjudino priepuolio metu. Specialiai dar vengė Kevin žvilgsnio, nes žinojo, kad vaikinas jį stebi. Spintelėse dar buvo užsilikusių įvairiausių žolelių, sumestų į atskirus pakelius, todėl Neuer be problemos paruošė du arbatos puodelius ir, kai jau ruošėsi kaisti vandenį, žinoma, jam kelią užkirto mylimasis. Turbūt buvo kvaila tikėtis, kad jis nepastebės epilepsijos. Neurologas ir nepastebės, taip, tikrai... Ir, savaime suprantama, Manu matė, jog Kevin kiek pasipiktinęs, tačiau Neuer dabar jokiems kivirčams tikrai neturėjo jėgų, todėl iškart tik nudelbė žvilgsnį, nuliūdo ir tyliai tarė:
- Atsiprašau... kad nepasakiau.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pen. 06 23, 2017 9:06 am

Kevin tikrai norėjo kažką patarti, kaip nors sumažinti tą skausmą, kad jis nebūtų toks didelis, bet jis nežinojo, pasakyti. Juk nužudymas žmogaus, tikrai buvo sunkus dalykas, ką reikia ištverti psichologiškai ir morališkai. Nors atrodo, jie buvo gydytojai, jiems mirtis neturėtų būti labai tolima, su ja galima susidurti kiekvieną dieną, bet kai esi gydytojas, tu kovoji už gyvybę ir nori, kad žmonės gyventų. Hipokrato priesaikoje yra žodžiai "saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą", tad Manu veiksmai susikirto su visais etikos principais, bet dabar Kevin jo tikrai nenorėjo smerkti. Negalėjo. Jį mylėjo ir dabar vokiečiui reikėjo didžiausio palaikymo, ką Trapp ir galėjo duoti. Jis iš karto apsikabino vaikiną, priglausdama jį prie savęs.
- Negaliu sakyti, kad tas žudikas to nusipelnė, juk vis tiek buvo žmogus, bet jis nužudė Romeo. Neaišku, už ką. Bet manau, jeigu jis taip elgėsi su manimi, buvo prisidirbęs ir daugiau. Įdomu, jo žmona žino apie tokius jo darbelius? - Kevin pradėjo garsiai galvoti, bet paskui suprato, kad Manu tikrai to nereikia, tad nutilo ir laikė jį arčiau savęs, taip kartais perbraukdamas ranka per jo nugara.
- Arbatos? Mhm, gal išgersiu,- pasakė jis benueinančiam Neuer, o pats liko svetainėje, išsitraukė telefoną ir įsijungė parašyti žinutę mirusio brolio žmonai. Jiems tikrai reikia susitikti, kad ir ji nemėgo Kevin, jis turi žinoti, dėl ko buvo nužudytas Romeo ir ar niekas neateis jos arba tėvo atsikratyti, juk kompanija būtent liko jiems abiem. Bet žinutės taip ir neparašė, liko stovėti ir žiūrėti į telefono ekraną, o po to užrakinęs telefoną, įsidėjo jį į kišenę ir nuėjo iki virtuvės. Ten jau norėjo kažką sakyti Manuel, tik dabar pažvelgęs į jį, suprato, kad čia kažkas ne taip.
- Ko ieškai? - specialiai paklausė Kevin, o kai mylimasis neatsakė, įsitiko, kad čia vienas iš priepuolių. Ir tada jis ėmė galvoti, ar dar kada nors tai matė. Ir suprato, kad taip, kartais Manu atsijungdavo nuo šito pasaulio, bet Kevin tikrai galvodavo, kad po ilgos darbo dienos arba nuo jo nuobodaus šnekėjimo, vaikinui tikrai pasidarydavo neįdomu ir jis pradėdavo galvoti visai apie ką kitą. Deja, epilepsijos priepuolis šiandien buvo labai akivaizdus, kas privertė Trapp sunerimti. Ir aiškiai buvo matyti, kada jis pasibaigė, kai vokietis pradėjo viską dėlioti į vietas ir daryti arbatą. Kevin pastebėjo, kad jo žvilgsnio yra vengiama, todėl pats drąsiai priėjo ir užkirto kelią vaikinui, kuris norėjo užkaisti vandens. Ką pirmiausia padarė Kevin, tai kaip tikras gydytojas, suėmė Manu veidą ir apžiūrėjo jo akis. Kaip ir nieko. O tada nuleidęs rankas, tik papurtė galvą.
- Galėjai pasakyti. Būčiau padėjęs,- juk būtent toje srityje Kevin ir dirbo, tad jis buvo ne piktas, bet nusivylęs, kad tokios paslapties su juo nepasidalino,- ir kaip man dabar jaustis, kad su tavimi tiek laiko pragyvenau ir nepastebėjau, kad tau kažkas negerai? - Kevin šiek tiek nusiminęs, nuėjo tolyn ir išsitraukė telefoną, taip įsijungdamas paieška ir ieškodama klinikos, kur galėtų nuvesti Manu tyrimams,- aš pats noriu pamatyti, kaip atrodo tavo smegenys,- pasakė jis ieškodamas kokio adreso ir telefono numerio, kur galėtų peršviesti ir tada nuotraukas pažiūrėti. Jeigu tik kitas gydytojas leistų pamatyti. Jis dėl to, ką Kev suprato, kad tikrai sureagavo šaltai, kaip tikras medikas. Tad jis iš karto padėjo telefoną ir priėjo prie Manu, jam nusišypsojo ir pabučiavo į lūpas.
- Aš suprantu, kodėl tu nepasakei. Ir aš nepykstu. Visi turim savo paslapčių, kaip matau, nemėgstam dalintis jomis,- Trapp atsiduso, taip vėl pakeldamas akis į Manuel, - man tiesiog... gaila, kad nepasakei,- pasakė gydytojas ir tada pats paėmė arbatinį, įpylė į jį vandens ir užkaitė. Dabar virtuvėje buvo šiokia tokia įtampa, po visų tokių žinių, mat vakar Kevin papasakojo, ką taip ilgai slėpė, šiandien Manuel. Ir tikrai, reikia su tuo susigyventi, reikia tam laiko. Bet vaikinas vis tiek norėjo bent tą įtampą išsklaidyti, tad priėjęs prie Manu, rankomis apsivijo aplink jo liemenį ir įsisiurbė į lūpas, taip parodydamas, kad bus su juo, nesvarbu kad ir kad benutiktų. Jam dabar iš ties yra labai sunku. Ir Kevin buvo pasiruošęs leisti kiekvieną akimirką su tuo, ką labiausiai myli. Nes Neuer buvo jo gyvenimo meilė. Jis tuo neabejojo.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pen. 06 23, 2017 5:27 pm

Bent jau Kevin, regis, nesupyko. Tačiau jo šalta reakcija taip pat mažumėlę žeidė, todėl Manu net pats nepajuto, kaip susiraukė ir piktai įsispoksojo į pustuštį arbatos puodelį. Klausydamasis Trapp pasvarstymų, kaip jam būtų įdomu Neuer, it laboratorinę žiurkę, ištyrinėti, vaikinas tik nejaukiai muistėsi, vis nervingai baksnodamas šaukšteliu puodelio dugną.
- Viskas man gerai, - iš principo dar paburbuliavo Manuel, tačiau netgi jis pats turėjo pripažinti, jog šįkart nuo tokios ligos nepasislėps. Jeigu peršalimą ar mažumėlę sukilusią temperatūrą galėjo ignoruoti, tai toks dalykas, kaip epilepsija, ilgainiui tikrai galėjo vaikiną visiškai pasiglemžti. Gerai, kad dabar impulsai silpni ir plinta tik į motorinę smegenų dalį, o kas, jei vėliau, nuo tokio elektrinių impulsų pertekliaus, prasidės ir rimti traukuliai? Kas, jeigu vidury darbo dienos Neuer staiga kris, ir niekas neatsiras šalia, kas galėtų pagelbėti?.. O kur dar tas faktas, kad Manuel ne tik sau, bet ir kitiems pavojų taip gali sukelti?.. Aišku, būtų buvę protingiausia pradėti gerti antiepilepsinius vaistus, tačiau, jeigu vaikinas tam ir pasiryždavo, vėliau jau principai neleisdavo tablečių į rankas paimti - Manu galvoje buvo išlikęs tas požiūris, jog medikai
negali sirgti. O tai, žinoma, jam pačiam ir pakišdavo koją.
- Žinau, turėjau pasakyti žymiai anksčiau, bet... tai ne toks dalykas, kuriuo galėčiau didžiuotis ar trykščiau noru pasakoti, - tyliai pridūrė Neuer ir trūktelėjo pečiais, jau kažkodėl nesitikėdamas nieko gero. Ar bent jau mediciniškas Kevin šaltumas kaip reikiant išgąsdino. Vis dėlto, akivaizdu, Trapp taip pat nenorėjo pyktis. Tik jau ne tuomet, kai Manuel šitokia pakrikusi psichika. Be to, ne vienas Neuer savo paslaptis pasilaikė sau, tad Kevin jau tikrai neturi teisės priekaištauti. Na, bet vaikinas sugebėjo Manuel nustebinti - nors vokietis jau nesitikėjo tokios šilumos, po akimirkos pajutęs Kevin lūpas ant savųjų, kaip mat atitirpo. Net nuotaika pagerėjo, vaikino veide vėl išryškėjo šypsenėlė ir jis, trumpam atsitraukęs, pažvelgė Kevin į akis.
- Ar tu bent įsivaizduoji, kaip aš tave myliu? - tyliai sumurmėjo Manuel, atsargiai pirštų galiukais perbraukdamas Trapp skruostą, plaukus, o po to visgi palinkdamas artyn ir dar kartą pabučiuodamas. Toji gaminta arbata jau senų seniausiai buvo užmiršta - nors vanduo seniausiai užkaito, niekas prie jo net neprisilietė, virdulys automatiškai išsijungė ir pamažu pradėjo vėsti. Staiga atsirado svarbesnių, įdomesnių dalykų nei karštas gėrimas. Manuel, tarsi metų metus nebūtų jautęs Kevin lūpų, drąsiai, godžiai siurbėsi į jas, mėgaudamasis jų saldumu, svaigdamas nuo jį apsupusio puikiai pažįstamo, pamilto kvapo. O gal panašiai ir buvo? Po to, kai bjauriai susipyko, taip rimtai dar nebuvo pasibučiavę, tačiau net ir prieš tai judviejų santykiai nespindėdavo švelnumu. Todėl dabar, šitaip atsargiai delnais braukant Kevin pečius, liemenį, rankas, Manuel pasijautė be galo neįprastai. Regis, pas juos neegzistuodavo žodis "švelnus", visuomet viskas vykdavo greitai, audringai, su nemenka doze agresijos, tačiau tai uždegdavo, tai būdavo smagu, tai versdavo trokšti
dar vieno karto, ir dar, ir dar... O dabar staiga pliūptelėjo visiškas jautrumas, iki šiol taip kruopščiai užslėptas gelmėse. Ir, nors tai kiek išmušė Manuel iš vėžių, jis dabar visko neapleido - atsargiai priglaudęs Kevin prie savęs, nė sekundei neatitraukdamas lūpų nuo jojo, pamažu pradėjo stumti miegamojo link, stengdamasis pakeliui už ko nors neužkliūti ir į nieką neatsitrenkti. Judviejų laimei, pavyko kuo puikiausiai. Stabtelėjęs priešais lovą, Manu dar susimąstė. Akimirką žvilgtelėjo į ją, po to į Kevin, o galiausiai klestelėjo ant lovos krašto, luktelėdamas, kol Trapp jį kukliai nugriaus ir užsilips ant viršaus. Vos tik tai nutiko, Manuel įkaitę delnai akimirksniu šmurkštelėjo po Kevin marškiniais ir švelniai paglostė nugarą, priversdami vaikiną suvirpėti. Priešingai nei bet kada, šįkart jie neskubėjo - tarsi grožėdamiesi tokiais vaizdais, be galo lėtai vis traukė drabužius vienas nuo kito kūnų, paskui apnuogintus krūtinės ar pilvo raumenis apiberdavo meiliais bučiniais, o galiausiai, kai paskutinis rūbelis šlumštelėjo ant grindų, vaikinai įsprūdo po antklode ir meiliai susiglaudė, tarytum susiruošdami kitam etapui. Šiaip jau Manuel mėgdavo dominuoti. Tačiau ir Kevin tai patikdavo, todėl neretai tekdavo peštis, kas tik dar daugiau smagumo pridėdavo prie ir taip audringos veiklos, bet šįkart Neuer net nemėgino pretenduoti į tokią vietą. Ir, regis, Kevin suprato, kodėl. Šįkart Manu reikėjo šilumos, reikėjo artumo, nedrąsių, deginančių bučinių, nuberiančių jo veidą, kaklą bei krūtinę, reikėjo atsargių prisilietimų, svaiginančių glamonių, galiausiai, šįkart jis akivaizdžiai norėjo mylėtis, o ne tiesiog pasidulkinti. Jeigu iš pradžių tai ir atrodė, kaip gąsdinantis eksperimentas, tai po kelių akimirkų patys vaikinai liko nustebinti, kaip dailiai viskas įvyko tarsi savaime. Kiekvienas neapgalvotas judesys, toks lengvas, toks natūralus. Stebėtinas švelnumas, toks svaiginantis, toks varantis iš proto. Ir nors Manuel visuomet stengėsi atsakyti tuo pačiu, galiausiai vis tiek pavargo ir pasidavė - norėjo, kad šįkart Kevin išbučiuotų, lyg patį svarbiausią žmogų planetoje, kad palepintų savo meiliais prisilietimais, norėjo šįkart mylimąjį pajausti savyje. Ir, galbūt, bent akimirkai, Manu vėl pasijuto laimingas. Bent akimirkai užmiršo visas jį gniuždančias problemas, užmiršo savo padarytą nusikaltimą, užmiršo viską. Sugniuždytame jo pasaulėlyje liko tik Kevin. Daugiau nieko ir nereikėjo.
Saulė buvo dar tik pradėjusi leistis, kieme dar buvo šviesu, be to, pro langus blyksčiojo gatvėmis pravažiuojančių mašinų šviesos, ir tai gerokai vaikinus blaškė. Pastarąjį pusvalandį jiedu susigūžę, apsikabinę, vis nedrąsiai pirštais bėgiodami po vienas kito kūną, kutendami odą, tylėdami dar gulėjo pataluose ir įtemptai apie kažką mąstė. Ar bent jau Neuer buvo įdomu, kas sukasi Kevin galvoje. Nes kol kas pats Manu mąstė tik apie savo mylimąjį, ir koks jis neapsakomai nuostabus, kad nepabėgo, nepaliko Neuer likimo valiai. Vaikinas iš lėto kilstelėjo ranką, švelniai perbraukė Kevin skruostą ir nežymiai šyptelėjo:
- Ar sakiau kada, koks tu dieviškai gražus? - sumurkė Manuel, pasislinkdamas kiek arčiau, nosies galiuku prisiliesdamas prie jojo. - Tu toks nuostabus žmogus, toks stiprus, toks man be galo svarbus... Neįsivaizduoju, ką be tavęs daryčiau, - pridūrė jis, iš lėto užmerkdamas akis ir sunkiai atsidusdamas. -
Ačiū, kad nepabėgai, kai man tavęs labiausiai reikėjo, - tyliai sukuždėjo Manuel ir galiausiai dar kartą, be galo nedrąsiai, stebėtinai švelniai vėl praskyrė vaikino lūpas ir karštai pabučiavo.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   

Atgal į viršų Go down
 

Neurologijos skyrius

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 23Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Magnificent City!  :: Ligoninė-