rodiklisrodiklis  CalendarCalendar  DUKDUK  IeškotiIeškoti  Narių sąrašasNarių sąrašas  Vartotojų grupėsVartotojų grupės  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Neurologijos skyrius

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3
AutoriusPranešimas
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Neurologijos skyrius   Antr. 03 14, 2017 9:09 pm

First topic message reminder :



Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą

AutoriusPranešimas
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Tr. 07 05, 2017 1:55 pm

Nereikėjo taip šaltai sureaguoti į tokią žinią, kurią pasakė Manuel, bet Kevin tikėjosi, kad dabar šitą klaidą ištaisė, vos tik prisiglaudė prie jo ir įsisiurbė į lūpas. Manu puikiai žinojo, kaip vokietis jį mylėjo, tad tokie lėti ir švelnūs judesiai tik labiau viską įrodė. Per kelias dienas jų gyvenimas tikrai smarkiai pasikeitė, o šiuo momentu jiems reikėjo pajusti vienas kito šilumą ir užtvirtinti, kad ta meilė niekur nedingo. Kaip gi dings, kai jie jau ilgą laiką kartu, o dabar jų santykiai, po tokių krizių, tik labiau sustiprės. Bent jau turėjo tokios vilties Kevin. O dažnai nuojauta jo neapgaudavo. Tik dabar jų situacija kitokia, nes abu vaikinai atsidūrė Vokietijoje. Kaip Manu su darbu? Jis tikriausiai pabėgo nieko nesakęs ir nusekė į kitą pasaulio galą paskui savo meilę. Ir iš tikro Trapp dabar suabejojo, ar pats norėtų grįžti į Ameriką. Juk Romeo dingo iš jo akiračio, tai galbūt būtų galima likti ir čia? Gimtinėje, kurioje dirbti būtų tikrai maloniai, nes vokiečiai yra daug malonesni žmonės, negu amerikiečiai. Su jais daug vargsti ir jiems vis tiek viskas negerai. O čia darbas būtų visai kitoks. Tad kodėl gi ne? Tik įdomu, ar Manu sutiktų. Bet čia pokalbis jau kitam kartui.
- Aš irgi tave labai smarkiai myliu,- atsakė į tuos žodžius vaikinas, taip žiūrėdamas į Neuer akis ir prisimindamas, kai pirmą kartą jas pamatė, tikrai pagalvojo, kad šitas vaikinas yra šiek tiek agresyvus. Juk pirma diena darbe gydytojui buvo tikrai sunki, visi nauji žmonės, taisyklės, o jis, visai jaunutis, ne kartą pavadintas "genijumi", jau atsidūrė ten, kur tokio amžiaus jaunuoliai dar tik pradeda rezidentūrą, ką jau kalbėti apie tikrą darbą. Ir Kevin tikrai bijojo kažką ne taip pasakyti, o kai sutiko Manuel, jis dar kažką pradėjo burbėti, kad čia tokių žalių jiems nereikia. Ir buvo sunku įsitvirtinti savo vietą. Bet kai Manu po kiek laiko atsileido, viskas ligoninėje nusistovėjo. Tik ta viena boba, kuri ir kalta dėl Trappo atleidimo, neleido jam ramiai gyventi. Dabar tegul džiaugiasi, kad viena gali valdyti neurologijos skyrių ir visiems iš eilės aiškinti. Nes jam ta moteris tikrai nepaaiškindavo. Bet dabar tokias mintis, apie darbą ir jų ateitį, reikėjo nuvyti šalin. Virtuvėje liko tik jie abu, pamiršę apie tai, kad vaikinai atėjo darytis arbatos. Viskas dėmesys buvo sutelktas į bučinius, švelnius prisilietimus ir meilę, kuri pas juos yra ne tokia akivaizdi, kaip pas kitus, bet jie puikiai žinojo, kad vienas dėl kito galėtų padaryti bet ką. Kevin jausdamas Manuel šalia savęs tikrai nuo jo apsvaigo, jo bučiniai darėsi vis godesni ir norėjosi jų kuo daugiau. Taip lėtai jie nuėjo iki miegamojo, stengdamiesi nenugriūti ir nieko nesudaužyti, o vos tik Manu atsisėdo ant lovos, Kevin užlipo ant jo, taip toliau bučiuodamas vaikiną ir lėtai jį nurengdamas. Ir visa tai buvo labai keista. Pirma, nes jie viską darydavo su jėga ir jų pasidulkinimas būdavo greitas, o kai vieno karto jiems neužtekdavo, varydavo ir dar toliau. Antra, jau nuo pat pirmo karto taip buvo, jie net negalvodavo, kad galima daryti kažką kitaip. Ir dabar, kai viskas buvo švelnu, jauku ir tyra, Kev pasijautė tikrai kažkaip įdomiai. Bet jam tai patiko. Visas tas aktas, kuriame dominuoti gavo teisę jis, buvo tikrų tikriausias įrodymas, kad jie tikrai vienas kitą myli. Kad ne šiaip sau susimetę kartu gyvena, o jaučia stiprius jausmus. Ir dar kartą sutikęs Manuel akis, Kevin suprato, kad neabejotinai sutiko savo gyvenimo meilę.
Po kurio laiko jie vis dar gulėjo lovoje, susiglaudę ir kažką galvodami. Kevin mąstė apie ateitį ir apie tai, ką reikės su ja daryti. Taip pat buvo daug minčių apie rytojų, juk jam reikės toliau slampinėti po Romeo namus ir apsimesti, kaip jam liūdna, kad įbrolio nebėra. Taip, apsimesti. Iš pradžių gal ir buvo liūdna, kokias penkias minutes. Pagailo žmogaus. Bet kai žinai, ką jis pridarė, pagalvoji, galbūt ir gerai, kad to kiaulės nebėra. Tad dabar jis mąstė, kaip tas kelias dienas reikės išgyventi. Tik tas mintis pertraukė šalia gulinčio žmogaus balsas.
- Dieviškai..? Man atrodo, tu truputi perdėti,- šyptelėjo Kev, žiūrėdamas į Manu ir jam šypsodamasis, - bet tu pats žinai, kad aš be tavęs irgi kaip be rankų, tiesa? - nors jie kartu nebuvo labai ilgą laiką, bet užteko pabūti tiek, kad jau vienas kito reiktų kaip oro. Juk kiekvieną dieną jie susitikdavo darbe, kad galėtų nors kelioms akimirkoms susiliesti lūpomis ir pajausti tą artumą. Tad nenuostabu, kad vienas kitam jie tikra reikalingi,- brangusis, nereikia dėkoti. Juk nepabėgsi nuo tų žmonių, kuriuos labiausiai myli,- šyptelėdamas, Kevin priartėjo prie Manu ir dar kartą, labai švelniai ir atsargiai, prisiglaudė lūpomis prie jojo. Po kelių akimirkų atsitraukęs jis tik atsiduso,- galbūt tai skambės kvailai ir visai netinkamu metu, bet aš noriu visą gyvenimą būti tik su tavimi. Ką pasakyti, jeigu.. Jeigu pasiūlyčiau tuoktis? - tai buvo pasiūlymas nukritęs kaip iš dangaus, - žinau, kad dabar sudėtinga būtų tai padaryti, bet.. Kai mes vėl susitvarkytume gyvenimą. Kai vėl rasčiau darbą, kai visa šita drama su Romeo nurimtų. Ar tada sutiktum tapti mano vyru? - Kevin žiūrėjo į Manu taip suprasdamas, kad neturi pasiruošęs nei jokio žiedo, nei dar kažko, kas galėtų simbolizuoti jo tokį pasipiršimą? O tai iš viso buvo piršlybos? Kev į galvą tai šovė ir jis to paklausė. Bet galbūt taip ir buvo. Ir dėl to vaikinas šie tiek nuraudo, taip žiūrėdamas į Manuel ir tikėdamasis, kad jo reakcija nebus labai karšta.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Tr. 07 05, 2017 11:14 pm

Manuel tik tyliai sukrizeno, vos Kevin paprieštaravo jo komplimentams. Aišku, buvo gaila, kad Trapp negalvoja taip pat, bet, ko gero, kitaip ir negalėjo būti. Manu nusišypsojo, pažvelgė mylimajam į akis ir, kilstelėjęs ranką, švelniai perbraukė vaikino plaukus.
- Taip,
dieviškai. Ir aš nė truputėlio neperdedu, - sukuždėjo jis. - Nes tikrai dažnai taip jaučiuosi. Kad ir tą pačią pirmą dieną ligoninėje, pamenu, tikrai pamačiau tave, nužvelgiau nuo galvos iki kojų ir pagalvojau: "šitokio tobulumo žmogaus dar niekad nemačiau...", - Manuel išraiškingai nutilo, - "...duok dieve, kad jis būtų gėjus, - linksmai pridūrė vaikinas ir, tyliai sukrizenęs, pasislinko arčiau, iš pradžių nosies galiuku atsargiai prisiglausdamas prie jojo, o paskui vėl pakštelėdamas į lūpas. Manuel pirštai švelniai perbėgo Kevin skruostu, kaklu, petimi, įkaitęs delnas perbraukė nugarą ir, stabtelėjęs ties klubais, truktelėjo artyn - net kai juodu teskyrė vos keli centimetrai, Neuer dar pasirodė, jog jų per daug.
- Mhm, tu be manęs tikrai, kaip be rankų, - vyptelėjo Manuel ir išsišiepė. - Lygiai taip pat ir: tu niekur, be
mano rankų, - mestelėjo Neuer, vėl prisišliedamas prie Kevin, iškart pirštais nuslysdamas iki vaikino tarpukojo bei šį sugniauždamas, ir gašliai dar kartą įsisiurbdamas į lūpas. Visgi nieko audringesnio dabar jiems nereikėjo, todėl ilgai netrukus Manuel vis tiek atšlijo ir, palikęs Kevin vėl sunkiau gaudantį orą, tik nusišypsojo. Visgi jo šypsena nuplaukė nuo veido, kai Trapp staiga mestelėjo tokį klausimą. Neuer kelias ilgas sekundes mąstė, ką atsakyti, bet galiausiai tik leptelėjo:
- Uh, tu parazitas... - susiraukė vaikinas ir skubiai išlipo iš lovos. Nesivargino ir niekuo nesidengė (vis tiek jau nebuvo nieko, ko Kevin nebūtų matęs), tik tiesiu taikymu nuskubėjo į koridorių, kur kažkur prie durų dar kybojo jo palikta striukė. Manuel ją gerai papurtė, pakratė, apčiupinėjo, iki kol pagaliau atrado, kurioj kišenėj šįkart paliko nedidukę dėžutę. Neuer ją skubiai ištraukė ir vyptelėjo: kadaise dėžutė buvo aptraukta tamsiai mėlynu veltiniu, tačiau dabar pusė jo jau buvo nusitrynę, nes Manuel pastaruosius tris mėnesius dėžutę nešiojo džinsų kišenėje, laukdamas tinkamo momento. Pasirodo, taip jo ir nesulaukė. Maža to, pats Kevin jį dar ir aplenkė. Manuel dar kažką paburbuliavo sau po nosim, o po to, rūpestingai saujoj dėželę užslėpęs, grįžo į miegamąjį, kur, žinoma, Kevin jau kaip reikiant sunerimęs sėdėjo. Neuer suskubo grįžti į lovą, prisiglausti ir pakštelėti į lūpas. Akimirka tylos. - Vis tiek tu parazitas... Po perkūnais,
tris mėnesius šitą tampiaus su savim, ir vis tiek nesugebėjau pirmas apie tai prabilt, - pasiskundė Manuel, išraiškingai pamojuodamas mažąja dėžute Kevin prieš nosį. Kadangi nenorėjo per daug rodyti, kokia šioji nusitrynusi, suskubo ją atidaryti ir parodyti žavų, kukliai išgraviruotą, ne per daug blizgų sidabrinį žiedelį. Stebėti Kevin reakciją buvo kaip niekad smagu - greitai per kambarį nuvilnijo skambus Manuel juokas, bet, tiesą sakant, nė vienas reikiamo atsakymo dar kurį laiką taip ir nedavė, mat, reikėjo būtinai dar pasiglamžyti, paskandinti vienam kitą bučiniuose, vėl priversti aimanuoti, ir tik po to vėl pagaliau buvo grįžta prie vedybų temos:
- Žinoma, kad sutinku, mažuti, - rimtų rimčiausiai tarė Manu ir meiliai šyptelėjęs dar kartą palinko artyn bei pakštelėjo į lūpas. Kadangi jis vienintelis teturėjo žiedą, tai pernelyg dramatiškai jį ir užmovė Kevin ant piršto. Neuer palinkęs šiltais bučinukais apibėrė vaikino plaštaką, o paskui nesusilaikęs vis vien užkilo ranka aukštyn, iki kol vėl galėjo aršiai lūpomis įsisiurbti į Trapp kaklą. Manu paliko tikrai žymią mėlynę, ją nužvelgęs kone pergalingai vyptelėjo ir, kol nė vienas nespėjo susigalvoti kokios nors veiklos, paskubomis vėl nuvertė Kevin atgal į pagalves, švelniai prispaudė ir, pratęsdamas jaukias glamones, vėl patogiai įsitaisė pataluose. Regis, Manu jau buvo pasirengęs praleisti lovoj nors ir visą dieną. Juk čia buvo ramu. Čia nereikėjo galvoti apie visas problemas ir nelaimes.
Čia jis jautėsi laimingas. Manuel, vėl delnu perbraukęs Kevin kūną, galiausiai stabtelėjo prie žieduotos vaikino rankos, ją kilstelėjo, dar kartą įdėmiai nužvelgė, vyptelėjo, o paskui tik sunėrė pirštus ir prisitraukė arčiau savos širdies, tuo pačiu, priversdamas ir patį Trapp link Neuer pasislinkti. Vaikinas tik tingiai šyptelėjo ir vėl atsargiai prisiglaudė lūpomis prie jojo.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pen. 07 21, 2017 9:40 pm

Turėti tokį vaikiną kaip Manuel buvo nuostabu, bet tuo pačiu tai buvo nemažas iššūkis, su kurio Kevin visai neblogai tvarkėsi. Sunkiausia buvo jį prisileisti prie savęs, bet vos tik tai padarė, nebuvo akimirkos, kai Trapp gailėjosi, kad dabar jo gyvenime yra šitas nuostabus vaikinas. Ir taip, būna nesutarimų ir pykčių, bet jie viską išgyvena, susitaiko ir toliau patenkinti myli vienas kitą. Ir tas jausmas buvo tikrai nuostabus, mylėti Neuer buvo gyvenimo dovana, už kurią Kevin nežinojo net kam dėkoti. Kad ir dabar žiūrėdamas į vaikiną jis negalėjo nesišypsoti. Būti šalia jo buvo nuostabu. Ir dabar Kev tikėjosi, kad tai bus ir likusį gyvenimą. Tas jo paklausimas buvo visai netikėtas, pirštis jis tikrai nesitikėjo, net apie tai negalvojo, bet dabar jis jautė, kad turi to paklausti. Ir tai padarė. Ir Manuel reakcija buvo šiek tiek keista.
- Parazitas...? Ką? - Kevin net atsisėdo lovoje ir stebėjo, kaip jo nuogas vaikinas išlekia iš kambario. Mintyse iškilo keli scenarijai, kaip viskas gali baigtis, kuo ilgiau jis čia sėdėjo, tuo baisiau jam darėsi. Jeigu Manuel nebūtų pasirodęs, tikriausiai Trapp būtų ir panikos ataka ištikusi, bet jis greitai atsidūrė šalia vokiečio ir pakštelėjo į lūpas. Bet jis vis tiek nesuprato, dėl ko jis parazitas, tik keistai žiūrėjo į Manu ir laukė, kol jis paaiškins, kas čia vyksta, o kai pastebėjo, mažą dėžutę jo rankoje, Kevin pasidabino pačia gražiausia ir nuoširdžiausia šypsena, kurią Manuel pamato tikrai gana retai,- tris mėnesius? Tu čia rimtai? - gydytojas tik nusijuokė, o paskui papurtė galvą, taip netikėdamas, kad toks, kaip Neuer, negalėjo per visą šitą laiką paklausti labai paprasto klausimo. Na gerai, jis nebuvo paprastas, nuo jo priklauso visas jų gyvenimas, bet vis tie, buvo labai keista, kad būtent Manu delsė tiek laiko, mat paprastai jis pasakydavo iš karto, ko nori, ko reikia ir kas jam nepatinka. Na, kai kalba ėjo apie Kevin, viskas pasikeisdavo. Vis dėlto, dabar jie tik išsišiepė ir puolė į vienas kito glėbius, apipylė bučiniais, pasiglamžė, dar kelis kartus pasakė, kaip vienas kitą myli ir geresnių tikrai nėra. O paskui jau buvo galima grįžti prie vestuvių, ir pagaliau Kevin sulaukė atsakymo į klausimą, kurį uždavė jau prieš geras keletą minučių. Vyras tik išsišiepė, dar kartą pakartojo, kaip myli Manuel ir tada, kai tas žiedas atsidūrė jam ant piršto, keletą sekundžių žiūrėjo metalinį daiktą. Buvo keista. Bet tuo pačiu metu ir beprotiškai gera, nes žinai, kad visą likusį gyvenimą praleisi su tuo žmogumi, kurį labiausiai myli. Tad vos tik žiedas atsidūrė ant Trapp rankos, vokietis švelniai pabučiavo Manu, o paskui bučinys pavirto į kitą glamonių laviną, kuri, kaip ir visos kitos, buvo karšta ir dieviška. Galiausiai jie liko gulėti lovoje ir nieko nedaryti, apie nieką negalvoti. Bent jau Kevin dabar norėjo išsivedinti galvą. Juk dabar kelios dienos bus sunkios, prieš jas reikia pailsėti. Bet staiga jis jam kilo dar viena mintis, tai jis pasakė tai garsiai, tikėdamasis, kad tai neįžiebs dar vieno rimto konflikto.
- Ką pasakytum, jeigu pasiūlyčiau likti Vokietijoje? Juk čia mūsų gimtinė, turime ir draugų, manau, lengvai pavyktų ir darbą susirasti,- šyptelėjo Kev, juk jis pats buvo atleistas ir dabar buvo bedarbis, tad jis tikrai galvojo apie galimybes dirbti kitur, ne tik Los Andžele,- žinau, kad ten tavo darbas yra, tavo gyvenimas.. Bet galbūt apie tai pagalvotum? - Trapp šyptelėjo ir užsimerkė. Manuel vis dar gulėjo šalia prisiglaudęs prie jo, tai gal nepalietė labai skaudžios temos. O kad tik jis žinotų.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pir. 07 24, 2017 12:27 pm

- O aš stebiuosi, kad tik tris mėnesius šitą žiedą tampiausi su savimi, - nusišypsojo vaikinas. - Nes aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau tave vesiu, dar tą dieną, kai pirmą kartą tave pamačiau. Visiškai mane užhipnotizavai, užvaldei mintis... ir iki šiol jų nepaleidi, - pridūrė Manuel ir atsargiai pasislinkęs artyn dar kartą Kevin pabučiavo. Šitas jų beprasmis voliojimąsis lovoje buvo tiksliai tai, ko Manu ir reikėjo. Dabar jis tikrai jautėsi lyg devintame danguje ir, regis, jau niekas nebegalėjo tokio švelnaus momento sugadinti. Vaikinas tik palaimingai atsiduso, sumerkė akis ir, tvirčiau Trapp apkabinęs, jau kaip ir pasiruošė snūstelėti, tačiau Kevin pirmiau prašneko.
- Ką? - visų pirma leptelėjo Manuel, nors, žinoma, viską ir taip girdėjo, nereikėjo nieko pakartoti. Neuer nustebęs kiek atšlijo ir pažvelgė Kevin į akis, tarsi mėgindamas įsitikinti, ar jis nejuokauja. - Kur tu čia matai mano draugus? Ir čia tik
tau lengvai pavyks darbą susirasti. Nepamiršk, jog mano CV neatrodo taip jau įspūdingai, kaip tavo, o kur dar tas faktas, kad buvę mano darbdaviai, ko gero, nepateiks pačių šauniausių atsiliepimų, - pyktelėjo Manuel. - Taip, ten yra mano darbas ir mano gyvenimas, ir aš net negalvosiu apie jokį persikėlimą! - nejučiomis įširdo Neuer ir, pagaliau atplyšęs nuo Trapp, tik skubiai atsisėdo lovoje. - Be to, kokio velnio tu čia nori likti? Kad būtum arčiau to padaro draugelių, tik ir besikėsinančių kam nors kitam kalte užversti? Galiausiai, tu nori mane laikyti toj vietoj, kur padariau, ko gero, didžiausią savo gyvenimo klaidą?! - toliau žarstė aršius klausimus Manu, iki kol pagaliau nusprendė, kad užteks čia voliotis. Žavi akimirka žlugo, jautrus momentas subyrėjo, dabar teliko lediniu vandeniu perpilti du vaikinai, kurių vienas jau buvo bepradedąs kunkuliuoti iš pykčio. Neuer nedelsdamas nuslydo nuo lovos, susiradęs apsimovė savo trumpikes, paskui užsitempė ir kelnes, o tuomet, nieko netaręs, tik grįžo į virtuvę, kur buvo pradėjęs arbatą darytis, tad dabar tai ir pabaigė. Ilgai netrukus iš miegamojo ir Kevin išlindo. Galbūt jis norėjo atsiprašyti, o gal priešingai - tik dar labiau pasidraskyti, tačiau Manu pasistengė jam užlįsti už akių:
- Na, ar būtinai tau reikėjo tokią temą užvesti? Juk viskas buvo taip gražu... - nusivylęs vaikinas tik atsiduso ir palinko virš savo garuojančio puodelio. - Kevin, aš tikrai nenoriu viso to aptarinėti. Ir nenoriu net pagalvoti apie pasilikimą Vokietijoje, - kiek ramiau pakartojo jis ir, apėjęs spinteles, stabtelėjo priešais Trapp. - Galbūt
tu gali pagalvoti apie grįžimą į Los Andželą? Juk ten yra daugiau ligoninių nei viena, esu tikras, jog nesunkiai rasi darbą. O kol ieškosi, bent jau aš pinigų į sąskaitą kažkiek prišluosiu - nereikės konservais misti laukiant skambučių, - savus argumentus pradėjo dėstyti Manuel. - Be to, pažiūrėk tu į šitą butą, - prunkštelėjo Neuer, perbraukdamas delnu per paviršius ir švystelėdamas ant grindų nemažą dulkių gniutulą, - jis jau nebetinka gyvenimui, reiktų  čia viską tvarkyti, o tai dar labiau kirs per piniginę. Geriau jau šitas patalpas išnuomoti arba, išvis, parduoti. Nežinau, kodėl iki šiol to nepadariau... Matyt, gyvenau prisirišęs prie tos idėjos, jog galbūt vieną dieną grįšiu, bet, tiesą pasakius... tikrai nė velnio nenoriu to padaryti, - pripažino Manuel ir, kadangi nenorėjo pasirodyti kaip visiškas beširdis asilas savo naujajam sužadėtiniui, ūmai nutilęs, vaikinas nežymiai kilstelėjo ranką ir pamėgino pirštų galiukais prisiliesti prie Trapp skruosto.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I can't afford a vacation so I'm just going to drink until I don't know where I am
avatar
Pranešimų skaičius : 3160
Likes : 97
Join date : 2013-03-23
Age : 27
Nationality : German
Job : doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Pir. 08 14, 2017 8:30 pm

Kevin tikrai nenorėjo gadinti dienos, visos atmosferos ir nuotaikos, bet jis pasakė tai, kas buvo ant liežuvio galo jau kelias valandas. Kad Amerika niekada nebuvo ta šalis, kurioje jis norėjo gyventi. Jis bėgo į ją tik dėl to, nes norėjo būti kuo toliau nuo Romeo. Kad Vokietijos jis pasiilgdavo ir labai. Ir dabar, kai nebebuvo to bandito, galbūt būtų galima pagalvoti ir apie apsigyvendinimą čia. Juk tikrai mieliau gyventi ten, kur tu priklausai. Nes Kevin niekada nesijautė Los Andžele kaip namuose - tas miestas buvo pilnas žmonių, turistų, ten buvo karšta, o ligoninės personalas, kuriame dirbo, nebuvo toks draugiškas, kaip visiems atrodė. Jeigu ne Manuel, jis tikriausiai seniai būtų persikėlęs į kokią Australiją arba bent jau grįžęs atgal į Europą ir įsidarbinęs kur nors Britanijoje. Bet dabar jis galėjo grįžti į namus, kuriose jis tikrai jautėsi maloniau, negu bet kur kitur. Deja, Neuer buvo kitokios nuomonės.
- Manu, prašau... - Kev norėjo, kad vyras dar jo paklausytų, bet kaip matė jis, vokiečio nuomonės niekas negalės pakeisti,- manai, kad bus labai lengvai susirasti darbą? - juk jam buvo tik dvidešimt šešeri. Niekas nenori pasitikėti tokiu jaunu gydytoju, kuriam tikrai dar trūksta patirties. Jau aną darbą vos ne vos gavo, kad ir kokią auksinę galvą turėjo, niekas nenorėjo tuo tikėti. Ir dabar, kai jis buvo bedarbis, Los Andžele darbą susirasti bus sunku, mat rekomendacijų gerų taip pat nesulauks. Vis dėlto, Trapp užtilo, kai išgirdo apie tai, kas buvo didžiausia vaikino padaryta klaida. Teisingai, juk jis čia nušovė žmogų. Kevin trumpai buvo apie tai pamiršęs. Ir dabar jis tik gailiai pažvelgė į savo gyvenimo meilę ir linktelėjo, taip parodydamas, kad tikrai supranta jį ir kad jo norai buvo truputi aukščiau realybės. Ir jau norėjo pulti atsiprašyti, bet Manu išlėkė iš miegamojo, tad reikėjo atsikelti iš lovos, užsimauti apatinius ir lėkti jo ieškoti. Dabar jis jau tikrai pasitaisė arbatos puodelį, o Kevin nespėjo net žodžio ištarti, kai Neuer jį aplenkė.
- Brangusis, atleisk. Man reikėjo viską apgalvoti, prieš pateikiant pasiūlymą tau. Tiesiog... Man nepatinka Los Andželas. Jeigu ne tu, aš to miesto nekęsčiau,- priėjęs prie Manuel, Kevin šyptelėjo ir lengvai pakštelėjo jam į lūpas,- ne, tai grįšiu, kur aš dėsiuosi. Bandysiu ieškotis kito darbo. Ką nors vis tiek atrasiu. O jeigu ką, McDonalds visada manęs laukia,- nusijuokė gydytojas, su tokiais diplomais kaip jo, į jokį greito maisto tinklą tikrai nereikės darbintis, gaus geriau,- aš per daug tave myliu, kas skaudinčiau. Atleisk, kad sugadinau gražią akimirką. Nenorėjau,- prisipažino vaikinas, taip prisiglausdamas savo pusnuogį kūną prie Manuel,- pats žinai, kaip viską galiu atlyginti,- šyptelėjo jis, taip vėl pakštelėdamas į lūpas savo sužadėtiniui, o po to atsitraukdamas ir nueidamas tolyn. Kevin vėl grįžo į lovą ir nusprendė bent jau morališkai pasiruošti tam, kas jo lauks rytoj.
Laidotuvės visada būna liūdnas reikalas. O šitos buvo ne ką kitokios. Visi tik verkė, gedėjo Romeo, o Kevin su Manuel stovėjo šaltais veidais. Abu jie žinojo, ką šitas suskis yra padaręs ir ką prisidirbęs, tad dabar matyti, kaip visi dėl jo verkia, buvo šlykštų. Gerai, kad tos apeigos buvo trumpos, po to visi buvo pakviesti gedulingų pietų, o vaikinai pabėgo, pasakydami, kad tikrai neturi apetito ir nori pabūti vieni. Iš tikro, jie abu nenorėjo klausytis, koks nuostabus žmogus buvo Romeo, nes puikiai žinojo tiesą, kad jis toks nebuvo. Tad dabar jie grįžo į tą patį butą, kur ėmė ieškoti bilietų atgal į Los Andželą. Kuo anksčiau išvažiuos, tuo ramiau.
- O tu nenorėtum aplankyti savo tėvų? Jeigu jau esi čia, kodėl to nepadarius? - paklausė Kevin, taip naršydamas savo telefone ir ieškodamas artimiausių skrydžių. Jis tik pasiūlė, bijojo, kad Manuel vėl jį užsipuls, bet šį kartą, vaikinui šita mintis neatrodė tokia jau bloga, tad Kev šyptelėjo ir vėl įbedė akis į telefono ekraną.



I'll be with you from dusk till dawn Baby, I'm right here I'll hold you when things go wrong I'll be with you from dusk till dawn


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
"it's hot in here"
"sorry, should I leave?"
avatar
Pranešimų skaičius : 889
Likes : 33
Join date : 2013-03-26
Age : 31
Nationality : German
Job : Nurse
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   Št. 08 19, 2017 4:23 pm

Manuel tikrai neabejojo, kad Kevin tą darbą gaus. Juk jis buvo jaunas ir perspektyvus. Itin įspūdingas, pasižymintis neeiliniu protu - gavęs geras galimybes jis galėtų nuostabią reputaciją įgyti, kurios po to jau trokš kiekviena ligoninė. O jeigu Trapp nerimavo dėl to fakto, jog iš paskutiniojo darbo buvo atleistas, tai... jam viso labo tereikėjo nueiti į bet kokią tolerantiškesnę ligoninę, pasakyti tiesą kodėl buvo atleistas (Manu jam paantrintų) ir vien tam, kad būtų išvengta skundų dėl diskriminacijos, gautų šiltą vietą po baltu ligoninės stogu. Galbūt tai nebūtų idealiausias būdas darbui gauti, bet, vėlti, Manuel tikėjo, jog Trapp lengvai prasimuš net ir tokią pradžią teturėjęs.
- Argi būtina buvo sakyti, kad to miesto nekenti? - sunkiai atsiduso Manuel, pažvelgdamas Kevin į akis. - Dabar jaučiuosi lyg visiškas gyvūlys, laikantis tave ten, kur net nenori užsibūti, - pridūrė jis ir iš lėto palinkęs arčiau nedrąsiai pakštelėjo į lūpas. - Gal tiesiog... atidėkim tą pokalbį vėlesniam laikui, gerai? Kai abu nebūsim tokie vedami emocijų, - pridūrė Manu ir dar kartą prisiglaudęs sužadėtinį prie savęs pabučiavo jį į lūpas.
Šiaip jau Manuel tikrai nebuvo jausmingas žmogus. Toli gražu. Per laidotuves dažniausiai stovėdavo ir spoksodavo į karstą akmeniniu veidu, na, o jeigu jau būdavo koks
itin artimas žmogus, galbūt dar leisdavo sau kur nors pasislėpti iš išlieti vieną kitą ašarėlę. Dabar Neuer išraiškos negalėtum net akmenine pavadinti. Ji buvo tiesiog... negyva. Manuel žiūrėjo karste tįsantį Romeo taip, lyg ten tegulėtų koks purvinas skuduras. Toks jis ir tebuvo. Galbūt kadaise naudingas ir reikalingas, bet dabar tik viską gadinantis ir dar labiau teršiantis tuščiai pamanė Neuer, tvirčiau sugniauždamas Kevin delną saujoje. Jo nepaleido ir per ateinančias kelias valandas, kai reikėjo žygiuoti visai virtinei bliaunančių žmonių iš paskos kapinių link. Kol karstą leido į duobę, vaikinai stoviniavo tik kuo atokiau, o visko pabaigoje, visiems pradėjus šurmuliuoti apie pietus, jiedu tik tyliai pasišalino. Tiems, kas klausė, pasakė, jog atseit per daug skaudu Kevin prarasti įbrolį ir, kai padėkojo už paguodos žodžius, tiesiu taikymu nuskruodė į savo automobilį ir nuvažiavo namo.
- Tėvų? O kam? - burbtelėjo Neuer, nesiteikdamas net žvilgsnio atitraukti nuo telefono, kurio ekrane kol kas lakstė įvairių bilietų į Los Andželą kainos. Matyt, į tą klausimą atsakydamas Kevin tik gūžtelėjo, nes, nusistovėjus tylai, Manu vis vien buvo priverstas kilstelėti galvą ir pažvelgti į sužadėtinį. Jis, dievaži, atrodė netgi įsibaiminęs. Tarsi taip ir lauktų, kada gi Manuel pratrūks ir vėl jį dėl kokios nors smulkmenos iškolios. Pasijutęs it
dar didesnis gyvūlys, Neuer atsiduso, išjungęs stumtelėjo telefoną tolyn ir nepatingėjo apeiti aplink virtuvinį stalą bei atsistoti Kevin už nugaros. Platūs Manu delnai švelniai perbėgo vaikino pečiais, nuslydo rankomis žemyn ir galiausiai, kai vėl sugniaužė Trapp pirštus, vaikinas palinko arčiau, skruostu prisiglausdamas prie jojo, lūpomis atsargiai pakštelėdamas kelis kartus į sužadėtinio žandikaulį.
- Manau, kad tai nebloga idėja, - šyptelėjo jis, smagiai iškvėpdamas karštą orą į Kevin kaklą. - Galbūt jau būtų ir pats metas pranešti, jog su tavimi susižadėjau. Ar, išvis... apie tavo egzistavimą pasakyti, - Manu tik tyliai kostelėjo iškart kiek kaltai nurausdamas ir atsitraukdamas per žingsnį. - Bet, hey, aš turiu pasiteisinimą: jie man metų metus neskambino, nesidomėjo, kaip gyvenu, tai, jetau, kam man tada apie savo gyvenimą pasakot? - vaikinas tik trūktelėjo pečiais ir linksmai vyptelėjęs tik įsitaisė ant stalo priešais Kevin.


Singing from heart ache from the pain Take up my message from the veins Speaking my lesson from the brain Seeing the beauty through the pain
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content
RašytiTemos pavadinimas: Re: Neurologijos skyrius   

Atgal į viršų Go down
 

Neurologijos skyrius

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 33Pereiti prie : Previous  1, 2, 3

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Magnificent City!  :: Ligoninė-