rodiklisrodiklis  CalendarCalendar  DUKDUK  IeškotiIeškoti  Narių sąrašasNarių sąrašas  Vartotojų grupėsVartotojų grupės  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 319 kambarys

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar
Pranešimų skaičius : 794
Likes : 95
Join date : 2013-04-18
Age : 23
Nationality : Estonian
Job : Prosecutor
RašytiTemos pavadinimas: 319 kambarys   Pen. 09 01, 2017 12:42 pm



Not gonna lose faith
as long as you’re around

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Pranešimų skaičius : 794
Likes : 95
Join date : 2013-04-18
Age : 23
Nationality : Estonian
Job : Prosecutor
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   Pen. 09 01, 2017 12:43 pm

Douwe rašė:
 


Tie du mėnesiai kalėjime praėjo visai neblogai. Vos tik visi suprato, kad Juri yra Garrin gaujos narys, niekas prie jo nelindo, o estas galėjo sau ramiai ir gyventi kameroje su Douwe. Žinoma, tai nebuvo laisvė, negalima buvo lyginti jos su kalėjimu, bet vis geriau, negu nieko. Keli mėnesiai praėjo greitai, o estas buvo išleistas anksčiau už gerą ir pavyzdingą elgesį. Atsisveikinęs su Douwe, jis prižadėjo, kad tuos pinigus, kiek reikės, tiek surinks. Dar prieš išeinant jis paklausė, kiek dabar reikia, norit olandą ištraukti iš ten. O kaina buvo pakilusi. Juri palinksėjo kelis kartus ir tada išėjo į savo naują gyvenimo etapą.
Jau pirmą dieną jis sėdo į lėktuvą ir grįžo į Estiją. Ten tėvas sužinojęs, kur sūnus buvo, vos infarkto negavo, ypač jo žmona, kuri kaltino ir Douwe, kad jis nuvedė Juri tokiu keliu. Reikėjo dar kartą parėkti ant jos ir įsitikinti, kad olandas nebuvo čia niekuo dėtas, kad pats blondinas jau seniai užsiėmė tokia veikla ir buvo klausimas, kada jį sučiups. Na, ir pagaliau tai įvyko, bet Douwe nebuvo dėl to kaltas. Tad eilinį kartą, susiriejęs su tėvu ir jo žmona, Juri kelias dienas pragyveno pas Eliną, o po to, gavęs pakankamą sumą, kurią galėtų padauginti kelis kartus, nuėjo iki kazino. Per vieną vakarą užsikalė 17 tūkstančių eurų, kurie galėjo ramiai jį vėl perskraidinti į Majamį. Bet jis nenorėjo ten rizikuoti ir būti pagautas, tad pirmą mėnesį pavažinėjo po Europą, nuvažiavęs buvo ir iki Monaco, ten nemažas sumas išlošė ir tik tada grįžo namo. Pirmiausia jis nuėjo susitvarkyti viską su universitetu. Vis dar norėjo mokytis ir būti prokuroru, tad davęs rektoriui pakankamai dolerių, visi įrašai, kad Juri buvo kalėjime ir kad nebegali mokytis, dingo. Jis ir vėl tapo studentas, negi grįžo į savo kursą, kur jį pasitiko draugai. Su likusias pinigais estas nuėjo iki kalėjimo ir pareiškė, kad nori sumokėti išpirką už Douwe. Bet suma vėl buvo pakilusi. Tad nieko nepešęs, vaikinas sumąstė viską gauti per kelis mėnesius. Bet nebuvo taip lengva. Mokslai spaudė, buto vienas išlaikyti jis negalėjo, bet jį pardavė, bet reikiamos sumos vaikinas vis tiek nesurinko. Apsigyvenęs bendrabutyje, Juri vis kaupė pinigus. Ir labai nusivėlino. Kartais nueidavo į kazino, kartais kažką laimėdavo, kad galiausiai, po aštuonių mėnesių, jis viską turėjo ir nuėjęs iki artimiausios policijos nuovados, sumokėjo. Gavęs patvirtinimą, kad olandas bus išleistas jau šią popietę, Juri laimingas šyptelėjo, o tada grįžo į bendrabutį. Atsirakinęs kambario duris, jis ant savo lovos rado gulinčią merginą, kuri spėjo sužavėti vaikiną.
- Na ir kaip? Priėmė? - paklausė Iris atsistodama nuo lovos ir prieidama prie Juri.
- Jo. Pagaliau. Nors vienas darbas nukris nuo manęs,- šyptelėjo jis ir įsisiurbė garbanei į lūpas.
- Tavo draugas turėtų būti dėkingas, kad turi tave,- šyptelėjo ji, taip atsisėsdama ant lovos ir leipdama estui prisėsti šalia.
- Taip, tikrai,- Iris nežinojo nieko apie jų santykius. Ji manė, kad Douwe yra tik draugas ir niekas daugiau. Bet Juri jį mylėjo. Kažkada. Deja, praėjus tiek laiko, į jo širdį atėjo kita, paprastesnė mergina.
- Gerai, dabar einam mokytis, nes rytoj degsiu,- pasiėmusi kelis vadovėlius, mergina atsivertė juos ir taip jie su Juri kelias valandas kartojosi viską, ko gali prireikti rytojaus atsiskaitymui. Bet ir po tiek laiko mokymosi, jiems reikėjo laiko bent kelias minutes pailsėti, tad vos tik blondinas užvertė knygą, jis prisitraukė Iris arčiau savęs ir įsisiurbė jai į lūpas, taip traukdamas jos marškinėlius nuo dailaus kūno. Bet staiga jo kambario duris atsivėrė ir pro jas įžengė Douwe.


Not gonna lose faith
as long as you’re around

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I swear to you I won't stop until your legs are shaking and the neighbors know my name
avatar
Pranešimų skaičius : 1880
Likes : 31
Join date : 2013-03-26
Age : 24
Nationality : Dutch
Job : Pimp
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   Sk. 09 03, 2017 3:10 pm

Galbūt Douwe kiek per naiviai tikėjosi, kad, po 8 mėnesių nelaisvės, praleistų atskirai, vėliau, vėl išėjus, viskas dar sugrįš į senas vėžes. Galbūt tikrai pernelyg bukai tikėjosi, kad Juri jo lauks ir liks ištikimas. Pasirodo, tokios smagios pasakaitės sukosi tik Douwe galvoje, o pats Pootsmann jau seniausiai graudaus likimo ištiktą mylimąjį užmiršo ir susirado kitą, su kuriuo gyventi bus lengviau. Ir, nors Douwe visuomet blondinui telinkėjo laimės, kažkur giliai giliai visgi tetroško, kad Juri laimingas būtų su juo, o ne bet kuo kitu.
Sunkiausia dalis buvo prasmukti pro bendrabučio budėtoją. Ji, matydama, kad Douwe net nežino Juri kambario numerio, kaip niekad nepatikliai į vaikiną įsistebeilijo, tačiau olandas nepatingėjo stabtelėti ir išaiškinti situaciją. Kad vaikinai ilgai nebuvo susitikę, kad Douwe užmiršo paklausti, kuriame kambaryje Juri apsistoję, tačiau dabar dar nori padaryti lyg ir siurprizą ir kambary pasirodyti šiek tiek netikėtai. Kai pasakojimai nesuveikė, Douwe ėmėsi flirtavimo ir, nors toji poniutė buvo kokiais trisdešimt metų vyresnė, saldūs vaikino žodžiai privertė moterį nurausti, susikuklinti ir galiausiai atsiversti gyventojų registrą. Greitai ji pranešė, jog Juri įsikūręs 319-ame kambaryje ir tiesiog nulydėjo Douwe, skuodžiantį laiptais aukštyn, akimis. Olandas stabtelėjo priešais duris. Nežinojo, ar belstis, ar tiesiog įeiti. Be to, išgirdo ir balsus. Regis, Juri šnekučiavosi su kambarioku (-e?). Nesinorėjo trukdyti, tačiau Douwe nebūtų Douwe, jei nepanorėtų visko padaryti dramatiškai. Todėl, nepaisydamas visko, jis tik plačiai atlapojo duris, išsišiepė ir jau žiojosi leptelėti kokį nors "Estija, tavo svajonių princas sugrįžo", tačiau visus jo žodžius palaidojo išvystas vaizdelis. Juri buvo tiesiog paskendęs nepažįstamos merginos glėbyje, kuri, žinoma, tuoj pat puolė isterikuoti ir dangstytis. Matėsi, kad nė vienas iš jų nepageidavo kompanijos. Nei toji klykaujanti pana, nei pats Juri, netikėtai prigautas nusikaltimo vietoje. Douwe dar sutiko jo žvilgsnį. Vylėsi, kad Juri vien iš olando akių pamatys, kaip skaudžiai ką tik dužo jo širdis - juk tai jau kone buvo akivaizdu - nes Douwe prabilti neįstengė. Šitoks aštrialiežuvis, kaip jis,
visuomet galintis pasidalinti neprašytomis replikomis, ko gero, pirmą kartą gyvenime buvo užčiauptas. Paskutinį kartą pažvelgęs į tokią išdavystę, Douwe tik apsisuko, tyliai uždarė duris ir išskubėjo laukan. Jeigu Juri jį ir vijosi, tai olandas tikrai nebekreipė dėmesio. Nuskubėjo pas budėtoją, atsiimė savo paliktą dokumentą ir išlėkė į kiemą. Nežinojo, kur turėtų eiti, nes, akivaizdu, Douwe net ir neturėjo, kur eiti, todėl tiesiog nusprendė slankioti gatvėmis, iki kol skausmas jį galutinai palauš. Tuomet vaikinas tik klestelėjo ant laisvo aplūžusio suoliuko ir kaip niekad graudžiai išsiverkė. Palaidojo paskutines savo emocijas, išliejo visą užgniaužtą liūdesį. O vos tik rauda nutilo, Douwe mirė. Jo akyse težybtelėjo visiška tuštuma, veide spindėte spindėjo apatija. Vaikinas net nebesijautė esąs žmogus. Jautėsi tarytum tuščias kiautas, ir tai jam padėjo kaip įmanoma greičiau sugrįžti į nusikaltimų pasaulį. Tik šįkart - kur kas pavojingesnį.
Douwe net pats tiksliai nesuprato, kaip
tai įvyko. Atrodo, viskas, ką jis tenorėjo padaryti, tai susigrąžinti savo šeimos verslą. Ir, taip, jam pavyko susirasti savo merginas, pavyko vėl suburti jas į vieną vietą, rasti patalpas, kuriose, tarp kitko, pats vaikinas ilgą laiką dar ir gyveno, nes normalaus būsto neturėjo, o tuomet, visų nuostabai, pasipylė pinigai. Ir ne šiaip sau keli šimtai dolerių, kurių pusę atiduodavo savo darbuotojoms, tačiau šusnys banknotų nes, pasirodo, kad ir kur tos merginos buvo pastaruosius mėnesius, kol Douwe kalėjo, jos sugebėjo susikurti sau nepriekaištingą reputaciją - staiga tapo brangiausios ir geidžiamiausios miesto prostitutės, kurios kaip niekad iškėlė Douwe įstaigą į žvaigždes. Vos per keletą savaičių Douwe iš nusivylusio benamio patapo brangakmeniais pasipuošusiu grėsmingu vilku, pasiryžusiu išlupti kiek įmanoma daugiau tūkstančių iš nerimstančių šios šalies neištikimų turčių. Aišku, tokia šlovė nebuvo be savų pasekmių: tai gerokai kirto Douwe į galvą. Staiga jam jau ir narkotikai nebeatrodė atgrasūs, vaikinas vėl grįžo prie žolės rūkymo, alkoholio vartojimo, gašlūs vakarėliai ir kasnaktinis seksas su kuo tik pasitaiko buvo jo kasdienybė. Nereikia stebėtis, kad vaikinas kelias kartus vos ne perdozavo, kelis kartus pabudo ligoninėje po gėrimo vos ne iki komos, o galiausiai iš visų pakampių pradėjo gaudytis ir lytinių keliu plintančias ligas. Pirmaisiais metais vos ne vos išsigydė gonorėją, antraisiais - sifilį, trečiaisiais jau įsikalė, jog reikia stengis apsisaugoti, na, o į ketvirtųjų pabaigą vis tiek vėl įsitaisė sifilį ir, kadangi šis jau buvo antrą kartą užkrėtęs organizmą, tokį išgydyti buvo nepalyginamai sunkiau. Todėl Douwe kone akyse tirpo, kasdien alinamas savų priklausomybių, krūvos įvairiausių vaistų, negalavimų, pamažu jo protas temo, ir galiausiai jis pradėjo daryti klaidas. Pasakė apie savo verslą tam, kas tikrai neturėjo apie tai sužinoti ir, greičiau nei pats Douwe spėjo susigaudyti, į jo prostitučių apartamentus, įkurtus po požemine mašinų aikštelę, jau grūdosi ginkluoti pareigūnai ir, visas merginas surakinę, galiausiai surado ir jų vadą, jau mėginantį pasikarti, bandantį išeiti iš šio gyvenimo greičiau nei jį vėl spės kas patupdyti už grotų. Deja, nepavyko. Douwe vėl buvo nutįstas į areštinę, o iš jos - į teismo salę. Nereikėjo net žvilgtelėti į aplink susirinkusius - olandas ir taip puikiai žinojo, ką visi galvoja: niekam tikęs narkomanas, apgailėtinas paleistuvaujantis šliužas, prasigėręs šlykštynė, ir kasgi paskatino jį nueiti šitokiu bjauriu keliu? Deportuoti tokį!. Douwe viso labo tik sunkiai atsiduso. Suvokė, kad šįkart jau įkliuvo. Ir kad neapsieis tik su keliais mėnesiais. Jei dabar sės, tai kokiai dešimčiai metų minimum. Ko gero, dar ir į Los Andželo kalėjimus nepriims - teks grūstis atgal į Olandiją...
- Klausyk, tu tik laikykis mūsų plano, prisiimk kaltę, ir aš parūpinsiu kad tegautum kokius penkerius metus, gerai? - suniurnėjo pašonėj sėdėjęs advokatas. Douwe tik linktelėjo.
Kasgi paskatino jį nueiti šitokiu bjauriu keliu? Vis aidėjo vaikino galvoje. Douwe nervingai trūktelėjo, pasimuistė ir, tarsi juodžiausių praeities šešėlių iškviestas, į salę įžengė Juri. Viduje olandas akimirksniu puolė klykti, rėkti, šaukti, tačiau išorėje tesimatė vos kelios akyse susikaupusios ašaros. Tačiau net ir jos bematant išdžiuvo. Gaila pripažinti, tačiau Douwe širdyje neliko nieko, kas anksčiau jį šitaip skatino žvelgti į šviesą.


 
I come home late at night You’re rudely awakened by the bedroom light I promised you I wouldn’t be late, baby know that I try
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Pranešimų skaičius : 794
Likes : 95
Join date : 2013-04-18
Age : 23
Nationality : Estonian
Job : Prosecutor
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   Št. 09 30, 2017 1:59 pm

Kelias akimirkas jis paskendo Iris bučiniuose. Statuso jie kaip ir neturėjo, nes buvo draugai, kurie kartais susimeta, kartais nueina į kiną, bet niekada jie nesivadino kaip pora. Ir dėl to buvo priežastis. Juri jautėsi kaltas, kad taip išduota Douwe. Juk jį tikrai mylėjo, bet kažkas nutiko, jau kalėjime, kai jis suprato, kad tikriausiai, jie negalės būti kartu. Kur matyta, kad prokuroras gyventų su tuo, kas užsiima nelegalia veikla? Juk prokuroras yra valstybės tarnautojas, jis siūlo bausmes tokiems kaip olandas, o ne gyvena kartu ir kuria ateitį. Bet Juri jau buvo sugalvojęs, kaip viską pabaigs, nors žinojo, kad tą padaryti bus velniškai sunku. Tikriausiai dar dvidešimt kartų būtų apsigalvojęs, galiausiai vis tiek likęs gyventi su Douwe, bet paaukojęs savo karjerą, dėl kurios taip stengiasi. Bet viskas išėjo kitaip, negu jis manė. Juri turėjo apgalvoti, kad išėjęs iš kalėjimo vaikinas tikrai neturės niekur kitur eiti, tik pas jį. Ir estas turėjo laukti. Bet kad bus užtiktas būtent dabar, tokioje pozicijoje, jis tikrai nesitikėjo. Iš pradžių Juri pagalvojo, kad grįžo kambariokas - juk jis ir neturėtų belstis prieš ateidamas į kambarį, bet vis tiek, jų pozicija nebuvo patogi, tad reikėjo atsitraukti vienas nuo kito. Bet kai blondinas pažvelgė į duris ir pamatė, kad čia stovi ne kas kitas, o Douwe, jis norėjo, kad žemė atsivertų ir jis galėtų prasmegti joje. Negalėdamas pasislėpti, vaikinas greitai apsirengė savo marškinėlius ir pašoko nuo lovos, taip bandydamas pasivyti draugą ir paaiškinti, kad čia vyksta. Bet nulėkęs į koridorių olando neberado, laiptinėje taip pat šaukė, bet niekas neatsiliepė. Kelis kartus rusiškai nusikeikęs, estas grįžo atgal į kambarį ir pažvelgė pro langą. Ir štai, visai toli, matė, kaip Douwe nubėga gatve. Kur jis dabar eis? Kas dabar bus?
- Ten tas tavo draugas, kuris iš kalėjimo išėjo? - Iris paklausė atsistodama prie Juri, o jis tik linktelėjo, vis dar žiūrėdamas į tą tašką, kur nubėgo Douwe,- tai sakai, draugas, tiesa? - jos balse girdėjosi pašaipėlė, ji nebuvo kvaila mergina, nenuostabu, kad ir dabar įtarė, kad Juri prisimelavo ir olandas nebuvo tik taip sau draugas,- tai galėjai bent pasakyk, kad esi įsimylėjęs kitą,- sumurmėjo ji, o po kelių akimirkų apsisukusi išėjo. Estas galėjo ginčytis. Sakyti, kad jam Douwe nebepatinka, kad nebejaučia kokios aistros, visi jausmai seniai dingo. Bet jis būtų melavęs ne tik panelei, bet ir pats sau.
Nuo tos dienos Juri nematė olando dar ilgą laiką. Jis koncentravosi į mokslą, buvo gabus, labai lengvai viską pasibaigė ir gavo tą diplomą. Ten tėtis su savo žmona atvažiavo pažiūrėti, kaip blondinas jį pasiima per smagią ceremoniją. Jie buvo patenkinti, kad Juri pagaliau "grįžo į doros" kelią, ir pradės kurti parodų gyvenimą. Juri dažnai į juos žiūrėdavo su dirbtine šypsena veide, nes jis nebuvo toks patenkintas gyvenimu, koks manė, kad bus. Estas jautėsi vienišas. Nors tikrai turėjo draugų, dažnai išeidavo į miestą, smagiai leisdavo vakarus, nebuvo tokio žmogaus, kuris jį suprastų. Su Elina jie pasikalbėdavo retokai, tad jis, gyvendamas mažame bute, bet miesto centre, bandė ieškotis darbo. Ir vaikinas tikrai manė, kad pabaigus tokias studijas, prokurorų ieškos visi, bet šita profesija nebuvo labai populiari, tad ir darbo vietą gauti buvo pakankamai sunku. Pusę metų estas dirbo visai kitokį darbą, kol išėjo į pirmą pokalbį dėl savo specialybės. Ir, žinoma, negavo. Tada reikėjo palaukti dar keletą mėnesių, kol atsilaisvino vieta, o tada jis pats pirmas nulėkė, nes dirbti maisto užkandinėje tikrai nebuvo jo svajonių darbas. Ir štai, pagaliau, tapęs tikru prokuroru, Juri gavo savo pirmą bylą. Ir jis ilgai svarstė, kiek čia duoti kažkokiam vyrui, kuris nužudė savo motiną, o žmoną suvalgė, bet pasirėmęs buvusia teismų praktika, skyrė tiek, kiek ir būtų skyręs bet kuris kitas prokuroras. Pirmą dieną Juri iš darbo išėjo labai patenkintas, motyvacijos buvo pilna, jėgų pasižymėti naujajame darbe taip pat. Ir kelis mėnesius jis tikrai stengėsi ir viską darė dėl to, kas patiko, o paskui prasidėjo monotonija ir jam nebebuvo taip įdomu, kaip anksčiau. Ir dabar - Juri tai buvo įprasta diena darbe, atėjęs ir ryto jis nuėjo, pasidarė kavos, savo kabinete ją išgėrė, o tik dabar pasuko iki sekretorės pasiimti bylas, kurias nagrinės. Pirmoji buvo apie vagystę, ten nuosprendį parašyti buvo galima ir dabar, visi įrodymai yra prieš vaikinuką, tad Juri galės net nedalyvauti, įvertinęs viską uždarai. Parašęs oficialų raštą jis padavė jį sekretorei, o paskui pasiėmė antrą bylą. O ji buvo kur kas rimtesnė. Ir vaikinas taip ją įsiskaitė, kad vos spėjo į šitos bylos nagrinėjimą. Įlėkęs pro duris jis atsisėdo į savo vietą ir nusprendė, kad ta bobelė tikrai yra kalta ir kad jai reikia griežtos bausmės. Einat posėdžiui į pabaigą, Juri gavo žinutę, kad jo kolega nespėja į kitą bylą, kuri prasidės už pusvalandžio, tai prašo, kad jis joje sudalyvautų. Juri atsakė, kad galės, kaip tik baigiasi, bet jis nieko neskaitęs apie tai, nežino, net apie ją, tai paprašė parašyti, bent kokia tema. Gavo vieną žodį. "Prostitucija". Ir nebuvo galima nuspėti, apie ką visą tai bus, nes kiekvieną dieną susiduriama su tai labai daug kartų. Tad dabar, kai jo nagrinėjimas pasibaigė, Juri nulėkė į kitą teismo pusę ir pasakė administracijai, kad prokuroras bus būtent jis. Visi sutiko, ne pirmą ir ne paskutinį kartą kažkas keičiasi bylose. Pasirašęs visus dokumentus, Juri įžengė į salę ir pažvelgė į kaltinamųjų suolelį. Ir vos nepaspringo, kai pamatė Douwe. Jis pasistengė atrodyti profesionaliai, pasisveikinti tiek su advokatu tiek su kitais žmonėmis, kurie dalyvauja posėdyje, o paskui sėsti į savo vietą. Juri prieš norį jau buvo padėta visi įkalčiai ir įrodymai. Net neskaitęs jų, vaikinas žinojo, kad Douwe tikrai yra kaltas ir kad jam bausmė gresia didelė. Ir kad dabar vaikinas turėjo jį ištraukti iš čia. Negalėjo leisti olandui vėl sėstis už grotų, nes šį kartą tikriausiai jis ir nebeišeis. Estas labai greitai perbėgo akimis per įrodymus, kurie visi buvo prieš Douwe. Jis, kaip neskaitęs šios bylos, turėjo laiką viską persižiūrėti, teisėjas paskyrė penkiolika minučių. Jau išmokęs viską greitai išsinagrinėti, vaikinas perbėgo akimis tekstą ir tik atsiduso, nes pagal teismų praktiką ir ji pačio žinojimą, čia grėsė tikrai daug metų. Tai reikėjo kaip nors išsisukti. Ir gerai, kad viena vieta nebuvo aiškiai parašyta, dėl ko blondinas galėjo prisikabinti, taip pareiškęs pagedavimą į tikslesniu nurodymus, nes negalės paskirti sąžiningo sprendimo. Teisėjas atsižvelgė į tokį prokuroro pareiškimą ir atidėjo posėdį dviem savaitėms, kol bus surinkti tikslesni parodymai. Juri padėkojo ir išėjo iš teismo salės, taip nuskubėdamas iki savo kabineto, pasidėdamas visus daiktus, o tada lėkdamas prie išėjimo ieškoti Douwe. Ir štai, jį rado, stovinti ir rūkanti. Realiai dabar jis dar turi dvi savaites iki kito posėdžio, tad gali pasidžiaugti gyvenimu, taip negalėdamas išvykti iš miesto
- Ką jau padirbai? - nors Juri viską perskaitė ir žino, kas nutiko, klausimas buvo užduotas automatiškai. Estas atsidūrė prie savo buvusiojo ir pažvelgė į jo akis. Douwe atrodė ne geriausiai, bet ir pats Juri nebuvo toks pribloškiamas, kaip prieš tai. Vienatvė, stresas darbe, tikrai daro savo.


Not gonna lose faith
as long as you’re around

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I swear to you I won't stop until your legs are shaking and the neighbors know my name
avatar
Pranešimų skaičius : 1880
Likes : 31
Join date : 2013-03-26
Age : 24
Nationality : Dutch
Job : Pimp
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   Št. 09 30, 2017 6:12 pm

Douwe stebeilijosi į Juri, gaudė jo žvilgsnį, bandė bent ką nors įskaityti vaikino akyse, bent kruopelę gailesčio, kaltės ar galbūt meilės. Olandas tuščiai vylėsi, kad, štai, dabar viskas sustos į senas vėžes, jiedu vėl kaip nors bus kartu, vėl mylės vienas kitą... Bet tai tebuvo kvailos svajonės. Juk praėjo ketveri metai. Viskas pasikeitė. Nei Douwe buvo toks pat, kaip anksčiau, nei Juri. Turbūt per tiek laiko jis jau susitvarkė savo gyvenimą pamanė vaikinas gal jis jau atsistojo ant kojų, sukūrė šeimą? O kodėl gi ne? Jo ateitis visuomet buvo šviesesnė nei manoji skaudžiai pagalvojo Douwe ir, kai pagaliau sutiko Juri žvilgsnį, instinktyviai nudelbė akis. Nebenorėjo į blondiną net pažvelgti. Krūtinę ėmė diegti vos vėl išvydus mylimo vaikino veido bruožus, tvirtą stotą, o jeigu Douwe žvilgtelės į akis, jeigu turės galimybę persimesti bent jau keliais žodeliais... olandas nuoširdžiai nežinojo, ką iškrės. Tačiau tikrai žinojo vieną - skausmas jį varys iš proto.
Vaikinas pernelyg nesiklausė, kas vyksta teismo salėje. Tiesa, regis, ne kažin kas. Visi laukė netikėtai įžengusio prokuroro pareiškimo, o šis, po ilgos pauzės, tepasakė, jog yra problema ir pareikalavo daugiau laiko. Douwe tikėjosi, na, kokios dienos ar dviejų, daugių daugiausiai - trijų, tačiau čia buvo duotos visos dvi savaitės. Olandas tik suspaudė lūpas ir, lydimas advokato, išėjo iš teismo salės.
- Kodėl jie manęs nesuėmė? - viso labo tepaklausė Douwe, o advokatas šalia tyliai prunkštelėjo.
- Džiaukis ir neklausinėk, - burbtelėjo jis, bet olandas neatstojo. - Tavo merginos... jos iki šiol teigia ir įrodinėja, kad
ne tu joms vadovavai, - atsiduso vyrukas. - Prieš tave įkalčių daug, tačiau kol kas jie nėra pakankamai tvirti, kad būtų galima surakinti, - sukuždėjo advokatas, stabtelėdamas prie kavos aparato ir įmesdamas į šį kelias monetas.
- Maniau, mane visi jau seniausiai palaidojo. Juk pagavo kone nusikaltimo vietoje. Net tu man liepei sutikti su jų pasiūlymais, - murmtelėjo Douwe, išsitraukdamas cigaretę ir pamažu šią užsidegdamas.
- Ei, ei, ei, viduje nerūkoma! - tuoj pat užrėkė advokatas, ištraukdamas nuodą olandui iš tarp lūpų. - Liepiau, nes tikėjausi, kad niekas giliau nesikapstys. Juk ne paslaptis, kad čia įrodymai klastojami, o gynyba griaunama - pastarosios tu net neturėjai - bet kas tau būtų davęs aštuonioliką, net nebūtų dukart pagalvojęs, nebūtų ieškojęs klaidų ar neatitikmenų dokumentuose, arba, jei jų būtų radęs, tiesiog nuignoruotų arba įkalčius "panaikintų", - murmtelėjo advokatas iš lėto grąžindamas cigaretę olandui, o pats sugniauždamas nusipirktą popierinį puodelį kavos. - Šitas netikėtas prokuroras, regis, sąžiningesnis - suteikė man vilties, - kone entuziaztingai pridūrė advokatas ir nuskubėjo koridoriais tolyn. Matyt, mėgins dar kabintis, ieškos, kaip kaltę nuo Douwe nuversti. Na, jeigu sugebėjo palenkti visas olando merginas į savo pusę, galbūt, su jų nemenku indėliu, ras būdą, kaip viską suversti kam nors kitam?
Douwe daugiau į tai nesigilino. Net ir nenorėjo žinoti. Jis dabar jau gyveno šiandiena. Vaikinas suvokė, kad turi dvi savaites laisvės. O kas po to? Vienas velnias težino. Vadinasi, reikėjo nemiegoti. Douwe neskubėdamas išslinko iš teismo rūmų ir, stabtelėjęs laiptų viršuje, šalia dailiai suskilinėjusios kolonos, pagaliau įtraukė dūmų iš seniai jau rusenančios cigaretės. Douwe stebėjo pro jį einančius žmones - kai kuriuos jis atpažino, jau buvo matęs salėje - visi vaikiną nudelbdavo pačiais šlykščiausiais žvilgsniais, stebeilijosi į jį, kaip į gyvenimo nevertą šliužą ir, tiesą sakant, laikui bėgant olandas ėmė tuo tikėti. Ką gi tokio jis padarė, kad nusipelnytų bent lašelio laimės? Išsaugojo savo šeimos verslą? Na, ir kas iš to?.. Galbūt Garret buvo teisus. Galbūt jis visą suknistą laiką buvo teisus - reikėjo nešdintis kuo toliau nuo tėvo, kol dar nebuvo per vėlu. Douwe ne per seniausiai pasidomėjo, ką brolis veikia, o jis, pasirodo, ką tik nusipirko vilą Maroke, gyvena ten su savo antrąja žmona (pirmoji tikrai buvo normalesnė ir atrodė meilesnė, bet, ko gero, tokiam užsispyrusiam magnatui tiesiog reikėjo tuštesnės galvos ir didesnių papų) ir ką tik į pasaulį įnešė antrąjį vaiką. Vėl berniuką. Pirmąjam neseniai suėjo dveji, o antrasis dar galvos negebėjo nulaikyti. Douwe žvelgė į besišypsančią šeimyną Facebook nuotraukoje ir pamažu pajuto pavydą.
Štai, kaip ironiška. Visą gyvenimą galvojau, kad susižersiu turtus, plėtodamas senelio pradėtą verslą, kad būsiu laimingas, būsiu dėmesio centre, turėsiu viską... bet, panašu, kad šias lenktynes laimėjo brolis teisuolis - pradėjęs nuo nulio jis savo firmą iškėlė į padanges ir dabar kone visi žmonės Olandijoje naudoja būtent Garret sukurtas technologijas. Tuo momentu Douwe tik žvilgtelėjo į savo atvaizdą veidrodyje, nelinksmai nusijuokė pamatęs suveltus plaukus, sulįsusį veidą, pajuodusius paakius, o po to tik apsidairė - jis, kaip visada, buvo apsuptas tamsos, cigarečių dūmų ir tiesiog... purvo. Kitaip olando kasdienybė atrodyti ir nebegalėjo...
Kai durys šalia triukšmingai prasivėrė, Douwe nenoromis kilstelėjo galvą ir pažvelgė į tą laukan išsiveržusį uraganą. Tikrai, beveik nenusistebėjo pamatęs, jog tai - Juri. Visgi vylėsi, kad vaikinas praeis pro šalį. Tiesiog nužygiuos tolyn, apsimetęs, kad Douwe tik tuščia vieta. Bet blondinas dar priėjo artyn, dar panoro užmegzti pokalbį. Olandas jau iš visų jėgų vengė Juri žvilgsnio, tačiau paskutinę akimirką nebesusilaikė - vos akimirkai žvilgtelėjo į jo mėlynas akis ir kaip mat pajuto, kad dusta.
Aš tavęs pasiilgau. Aš tave myliu. Prašau, sugrįžk. Douwe kostelėjo, tačiau tai nė kiek nesumažino nei staiga širdį sugniaužusio skausmo nei gerklę užpildžiusio graudulio.
- Ir pats kuo puikiausiai žinai, - burbtelėjo Douwe, švystelėdamas iki pusės surūkytą cigaretę ant grindų ir sutrindamas šią bato padu. - Nustok... Hmmm, Juri, tiesiog... - sunkiai rankiojo žodžius vaikinas, nežinodamas, net ką galėtų pridurti, bet galiausiai tik vėl leido sau į estą įsistebeilyti. Jis tikrai atrodė pasikeitęs. Tik... į gerąją pusę. Douwe jau buvo tiesiog išėstas. Tačiau Juri - švytėjo. Veidas atrodė gyvesnis, net jei jį ir vagojo streso bei nerimo sumestos raukštelelės, auksiniai plaukai buvo kiek ataugę, neprižiūrėti, bet vis vien itin žaviai krito ant kaktos, dengė akis... tas mėlynas dangaus žydrumo hipnotizuojančias akis... Douwe užsimerkė. Ir paskutinius savo žodžius iškošė jau nebepajėgdamas į Juri pažiūrėti:
- Gal nustokim švaistyti laiką, gerai? Ir tu, ir aš žinome, kad esu kaltas. Tiesiog dėk tašką, tupdyk mane už grotų tiems aštuoniolikai metų, ir... užmirškim visą šitą. Užmiršk mane. Tiesiog... padaryk sau tokią paslaugą. Greičiau šitą bylą uždaryk ir manęs turbūt daugiau gyvenime nebereiks matyti, -
nes kalėjime sifilio niekas nesistengs gydyti. Jis per keletą metų komplikuosis ir mane nusineš, nespėsiu net ir bausmės išsėdėti. - Grįžk pas tą savo paną, susituok, prisigimdyk vaikų ir gyvenk ilgai ir laimingai. Palik mane čia dvėsti. Juk tik tiek ir nusipelniau, tiesa? - beveik pašaipiai paklausė Douwe, skubiai nužvelgdamas toliau į jį dėbčiojančius žmones. - Visi kiti tai supranta, jau seniausiai mintyse pasiuntė mane myriop, tad kodėl tu turėtum elgtis kitaip? - olando lūpų kamputis nežymiai kilstelėjo, tarsi versdamas vaikiną šiek tiek šyptelėti, bet lygiai taip pat greitai apsimestinis džiaugsmas nuplaukė nuo veido. Tarytum mėgindamas pabėgti nuo nemalonaus pokalbio, Douwe nupėdino tolyn. Nemanė, kad Juri jį vysis - tikrai nuoširdžiai galvojo, kad estas paklausys patarimo ir tiesiog kuo greičiau nusiųs Douwe kalėsi - tačiau vos po kelių sekundžių vaikinas jau pajuto delną, prigludusį prie peties bei olandą sustabdžiusį.


 
I come home late at night You’re rudely awakened by the bedroom light I promised you I wouldn’t be late, baby know that I try
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Pranešimų skaičius : 794
Likes : 95
Join date : 2013-04-18
Age : 23
Nationality : Estonian
Job : Prosecutor
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   Št. 09 30, 2017 6:49 pm

Būti prie olando buvo sunku. Kiekviena Juri dalelė norėjo prie jo prisiglausti ir pasijusti taip, kaip senais laikais, kai jiems nerūpėjo aplinkinių nuomonės, kai jie gyveno savo gyvenimą, vaikinas mokėsi, o Douwe sėkmingai plėtojo savo verslą. Tada gyvenimas buvo tikrai paprastesnis ir geresnis. Tada viskas buvo geriau. Jie negalvojo apie ateitį, svarbiausia buvo ištempti dieną ir susitikus pabūti nors kelias valandas kartu. Tai ir buvo tas laimingas gyvenimas, kurio Juri velniškai pasiilgo. Kaip ir šito vyro, kuris neatrodė toks pasikeitęs kaip estas galėjo teigti, bet tuo pačiu, visai kitoks, nei tada, kai jie paskutinį kartą bendravo. O tai dar buvo kalėjime, kur Juri sėdėjo tuos kelis mėnesius ir mėgavosi savo vaikino draugija. Geriau dabar vėl atsidurčiau ten, kartu su tavimi, negu gyvenčiau vienas laisvėje. Dabar blondinas norėjo pasikalbėti, galbūt aptarti kokias nors detales apie bylą ir bandyti padėti. Žinoma, to daryti jam nebuvo galima, bet vaikinas abejojo, ar po dviejų savaičių jis ir bus tas pats prokuroras toje byloje, tikriausiai grįš kolega ir viską pabaigs. Geriau dabar pasistengti ir padaryti daugiausia, ką galima, kaip pagerinti tą bausmę ir kad Douwe negrėstų tie aštuoniolika metų kalėjime, bent jau kokie penki. Bet ar olandas norėjo jo klausyti? Žinoma, kad ne, aprėkė ir pasiuntė Juri eiti tolyn, pas savo šeimą ir gyventi laimingai. O kad jis žinotų, kad Juri kiekvieną naktį sunkiai užmiega, kad geria antidepresantus ir du kartus į mėnesį lankosi pas psichologą, nes gyventi jam pasidarė tikrai labai sunku. Galbūt jo veide to ir nesimato, nes jeigu ne darbas, vaikinas jau seniai gulėtų kur nors prie namo sienos su buteliu rankoje, nes gyvenimas nebuvo gražus. Jis buvo tik patenkinamas. O tokio Juri tikrai nereikėjo.
- Na, smagu girdėti, kad tu visai nepasikeitei,- sumurmėjo vaikinas, vos tik Douwe pradėjo jį atakuoti ir liepė palikti vieną. Ir tikriausiai vaikinas tikrai būtų tą padaręs, apsisukęs ir išėjęs, kam jam kištis ten, kur jo niekas nenori. Bet ar tikrai nereikėjo? Juri per daug gerai pažinojo Douwe, kad suprastų, kad tai gali būti vienas iš jo gynybos mechanizmų, tas neigimas ir jausmų nerodymas. Viskas viduje yra kitaip ir jis turi kažką daryti. Bent pamėginti. O jeigu klystą, galės tą išsipasakoti psichologui ir tikėtis, kad palengvės. Nors Juri ir taip žinojo atsakymą, kad nė velnio jam nebus geriau.
- O kodėl manai, kad aš nenoriu tau padėti? - paklausė Juri, taip prisivijęs jį ir sustabdęs, kad Douwe nepabėgtų tolyn,- ir manei, kad nebandžiau tavęs užmiršti? Kiekvieną suknistą dieną atsikėlęs tikiuosi, kad pirma mintis, kuri ateis į galvą, nebus susijusi su tavimi. Ir kas kart nusivyliu, nes mano mintys negali nustoti galvoti apie tave,- Juri nežinojo, ar šitie žodžiai Douwe ką nors reiškia, bet jis toliau tęsė,- kokią dar paną? Keturis metus gyveni vienas, mažame bute, taip galvodamas, ar geriau neišvykti atgal namo, į Estiją, ten kur manimi nors Elina galėtų pasirūpinti, nes dažnai nebūna jėgų atsikelti net iš lovos. Ir tu tikrai nenusipelnei tokios pabaigos,- blondinas persibraukė per savo plaukus ir atsiduso, nežinodamas, ar dabar jam lėkti tolyn, nes pasakė jau per daug, ar ir toliau tėkšti faktus, kurie, galbūt, pakeis Douwe nuomonę,- kodėl? Nes, po velnių, tu man vis dar rūpi. Ir pamatęs tave teisiamųjų suole pagalvojau, kiek man reikės padaryti, kad tave iš ten sausą ištraukti,- estas vis dar žiūrėjo į vaikiną, o supratęs, kad jau peržengė darbo etiketą, šiek tiek atsitraukė nuo kaltinamojo ir apsidairė, ar niekas į juos nežiūri. Jeigu ir žiūrėjo, tai tie žmones dingo, o kiti, kurie ėjo pro šalį iš teismo rūmų, buvo užsiėmę savo reikalais, tad nebuvo kada klausytis kažkokių vaikinų pokalbio.


Not gonna lose faith
as long as you’re around

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I swear to you I won't stop until your legs are shaking and the neighbors know my name
avatar
Pranešimų skaičius : 1880
Likes : 31
Join date : 2013-03-26
Age : 24
Nationality : Dutch
Job : Pimp
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   Št. 09 30, 2017 7:40 pm

Douwe nuoširdžiai norėjo, kad pokalbis būtų baigtas. Jis negalėjo į Juri žiūrėti. Kaskart sutikus jo akis, skaudėdavo. Atrodydavo, jog kažkas nagais ir dantimis drasko Douwe suakmenėjusią širdį, jog kažkas plėšte plėšiasi per krūtinę, bandydamas ištrūkti, olandas jautėsi tarytum gerą stiklinę rūgšties nurijęs ir dabar laukiąs, kol šioji pagaliau visiškai vaikiną išės.
- Tik jau nereikia... - pradžiai tyliai leptelėjo Douwe, tikėdamasis, kad tiek ir užteks. Kad Juri daugiau nieko nebesakys ir tiesiog nueis šalin, bet, pasirodo, estas visą kalbą buvo pasiruošęs ir tikrai nepasibijojo ją skelti. - Man nereikia tavo pagalbos!.. Negi tu nesupranti -
aš viso to nevertas!! - klykė Douwe, mėgindamas įsiterpti, mėgindamas Juri pertraukti, nes jau žinojo kokiais žodžiais visa tai pasibaigs. Ir tai olandą sužlugdys. - Na, gerai, dabar gal neturi panos, bet kas trukdo susirasti?! Netrukdžiau ir aš, kol kalėjime sėdėjau dieną naktį tik apie tave galvodamas!! - bergždžiai bandė šauti Douwe, vildamasis, kad jo žodžiai prilygs smūgiui šlapiu skuduru per veidą. Jis dabar bet kokia kaina bandė Juri užčiaupti. Norėjo jį nutildyti, kol...
"Tu man vis dar rūpi". Penki, be galo paprasti, visiškai niekuo neišsiskiriantys žodžiai, tačiau olandą jie tiesiog nužudė. Vaikinas skaudžiai įkvėpė, užmerkė akis ir, iš paskutiniųjų stengdamasis nepravirkti, tik nuleido galvą.
Ir tu man rūpi. Juri, aš tave myliu. Visada mylėjau. Ir visada mylėsiu. Bet, zuiki, patikėk, aš nešu tik nelaimes. - Bent kartą pasielk protingai ir tiesiog leisk man numirti, - ne iškart Douwe suvokė, jog paskutinius žodžius ištarė garsiai. Žinojo, kad dabar gali tekti aiškintis, tačiau olandas neturėjo tam nė menkiausio noro.
- Aš tavęs nevertas, - tyliai murmtelėjo Douwe, pagaliau atsimerkdamas ir leisdamas sau į Juri pažvelgti. Pasirodo, jau ne vien olando skruostais riedėjo ašaros. - Nežlugdyk savo karjeros dėl to, kuris to nenusipelnė. Tiesiog... nugrūsk mane už grotų, prašau, - olando balsas pamažu tvirtėjo. - Prašau, Juri,
ten man vieta. Aš nesu vertas nieko geresnio. Juk turėjau visą tai kadaise. Turėjau tave, buvau laimingas - nieko daugiau nereikėjo! Ir kas iš to išėjo?! Vis tiek, po velnių, viską suknisau! Sėdau į sušiktą kalėjimą! Tiesą sakant, aš stebiuosi, kodėl tu anksčiau manęs nepalikai, kodėl tiek laiko dar laukei, - Douwe tik prunkštelėjo. - Juri, ko tau iš manęs reikia?! Nori, kad atleisčiau? Kad pasakyčiau, jog nepykstu, kam mane išdavei su kita? Nepykstu! Nė kiek! Gali ramia sąžine grįžti į savo gyvenimą! Nesi kaltas dėl nieko, kas nutiko! Nesi man nieko skolingas! Neprasidėk su šita mano byla, Estija, prašau, nerizikuok, - dar kartą, kiek garsiau, pareikalavo Douwe, nejučia suvirpėdamas nuo savo paties žodžių - buvo keista vėl turėti galimybę į mylimąjį kreiptis taip pamėgta pravarde. Olandas nedrąsiai žengė kelis žingsnelius artyn, iki kol vaikinus teskyrė vos keli centimetrai. Douwe pastebėjo, kaip Juri susiraukė - matyt, pajuto, kaip olandas visgi trenkia rūkalais bei alkoholiu. - Kodėl tu negali tiesiog nusisukti, išeiti ir būti laimingas? - sušnypštė jis. Ir vis tiek nesusilaikė. Turėjo paskutinę progą, tad jos nebepraleido. Skubiai griebė Juri veidą ir prisitraukęs aršiai prisispaudė lūpomis prie jojo. Tik kelioms akimirkoms, vos kelioms sekundėms. O atsitraukęs Douwe stengėsi į estą nebepažvelgti. Žinojo, kad jo skruostais jau žliaugia ašaros, tad to verčiau niekam nematyti. Vaikinas skubiai apsisuko ir nužingsniavo į artimiausią skersgatvį. Douwe sunkiai atsirėmė į sieną, sukniubo ant šalto grindinio ir pravirko. Niekada sau neatleisiu, jeigu mus dabar kas nors pamatė. Jeigu sužlugčiau jo autoritetą, jo karjerą pamanė jis, bergždžiai mėgindamas susitvardyti bet aš jį myliu. Besąlygiškai myliu. Kodėl niekada tik tiek nebeužtenka?..


 
I come home late at night You’re rudely awakened by the bedroom light I promised you I wouldn’t be late, baby know that I try
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Pranešimų skaičius : 794
Likes : 95
Join date : 2013-04-18
Age : 23
Nationality : Estonian
Job : Prosecutor
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   Sk. 10 29, 2017 1:54 pm

Buvo nepaprastai sunku visus tuos metus, o dabar, kai Douwe buvo čia, Juri galėjo jį net paliesti, skausmas vėl tapo tikras. Iš tikrųjų, estas meldėsi, kad tik vėl nesutiktų kur savo praprastos meilės, nes tai, ką jis padarė, buvo neatleistina. Jis dar pats save kaltina, kad pasidavė silpnumo akimirkai ir sugulė su pirma mergina, kuri pasitaikė jo kelyje. Apgaudinėjo tiek save, tiek ją, taip vis tiek galvodamas tik apie olandą ir tikėdamasis, kad jis supras, juk pats yra vyras, kad čia tik buvo menkas pasukimas į kairę ir viskas tarp jų gerai. Deja, ne taip viskas būna. Ir Juri labai gailėjosi, vis dari gailisi ir nežino, ką padaryti, kad Douwe jam atleistų. Iš tikro, jis to atleidimo jau kaip ir nebesitiki.
- Kas tau sakė, kad tu to nevertas? - toliau bandė ginčytis Juri, nors žinojo, kad toks užsispyręs ožys kaip Douwe tikrai jo neklausys ir vis tiek padarys taip, kaip jam geriau. Estas tikrai galėtų jam padėti, suklastoti įrodymus ir viską padaryti taip, kad vaikinas liktų tik su menka bauda. Ir galbūt Juri reputacija nuo to nukentės, visi žinos, kad jis gina kalinius ir nėra teisingumo pusėje - jam tai visai nerūpėjo, nes jis tik norėjo padėti vienam žmogui, kurį be galo, vis dar, myli,- numirti? - išgirdęs paskutinius vaikino pasakytus žodžius, estas atsigavo,- ką čia šneki? - rimtai pažvelgė į jį ir jau bandė ieškoti kokių įrodymų, kad jo pats brangiausias žmogus miršta. Ir vaikino galvoje pradėjo suktis įvairūs scenarijai, kas nutiko ir kodėl taip vyksta. Blondinas net nepajautė, kaip kelios ašaros pradėjo riedėti jo skruostais žemyn. Įdomu, kaip visą tai atrodo iš šono... O juk žmonės čia nuolatos pralenkia juos.
- O gal aš tavęs nevertas? Po velnių, kalbi nesąmones,- pasakė Juri, taip bandydamas paslėpti tas savo ašaras, bet buvo per vėlu, nes tas žmogus, kuris neturėjo jų pamatyti, puikiai viską pastebėjo,- o dieve, galbūt gali patylėti ir leisti kam nors padaryti kažką dėl tavęs?? - Juri balsas taip pat buvo tvirtas ir griežtas,- tu ir taip prisikentėjai, galbūt atėjo eilė man pasiaukoji ir padėti žmogui, kuris yra svarbus man? Galbūt šį kartą aš noriu pabūti tas, kuris paaukos viską,- tas žodis buvo labai platus, bet jeigu Juri ištraukia Douwe sausą iš balos, tai atsilieps jo karjerai ir tikriausiai ją pribaigs. Tai bent jau bus jo paskutinė byla, dėl kurios jis kovojo iki galo. Prokuroras padės advokatui ir jie taip laimės bylą. Juri jau apsisprendė ir niekas negali pakeisti jo nuomonės. Net ir Douwe, kuris dabar pasakė, kad atleidžia ir liepė estui gyventi laimingą gyvenimą. Blondinas papurtė galvą, nenorėdamas užvesti tos kalbos. Bet ypač buvo keista išgirsti savo pravardę. Niekas daugiau jo taip nevadino, tad tas vienas žodis privertė Juri širdį plakti dar smarkiau. Po velnių, jau beveik buvau tave užmiršęs. Bandžiau gyventi nesigailėdamas, ką padariau. Jau buvo įsitikinęs, kad man viskas bus gerai. Bet tu vėl įžengei į mano gyvenimą ir dabar viską reikės bandyti iš naujo, - Douwe, čia yra mano sprendimas. Ne tavo,- apie tai, kad tikrai jį ištrauks iš kalėjimo, pasakė blondinas ir pažvelgė į olando akis. Vos tik jis priartėjo prie jo, Juri pajautė nemalonų kvapą ir automatiškai susiraukė. Juk žinojo, kad tas laikotarpis ir vaikinui neturėjo būti geriausias, bet kad ant tiek... Bet jis neatsitraukė, žiūrėjo į Douwe akis ir laukė dar vieno klausimo,- dėl to, nes nebūsiu su nieko laimingas, koks buvau su tavimi,- atsakymą pateikęs, Juri sustingo, vos tik pajuto vyro lūpas ant savųjų, o paskui Douwe taip greitai dingo, kad Juri tik spėjo atsigauti, o jo jau nebuvo. Viskas vėl buvo pažįstama ir nepakartojama. Ir jis norėjo vėl prisiglausti prie jo ir pamiršti, kas iš tikrųjų yra ir kas prokuroras su nusikaltėliu kartu gyventi negali. Kad ir kaip norėtų. Sugrįžęs į dabartį, Juri apsidairė ir pamatė kelias kolegas, kurie į jį žiūrėjo su visišku pasišlykštėjimu akyse. Na taip, pabučiavau nusikaltėlį. Ir ką jūs man? Ir Juri suvokė, kad niekada nepriklausė jiems, kad visada buvo tas, kuris buvo mėtomas nuo vienos stalo prie kito, kad ir kaip bandytų rasti savo vietą teisme, vis tiek, bus tas, kuris to nepadarys. Ir dabar blondinas apsisuko ir nulėkė ieškoti Douwe. Paklaidžiojo aplinkui, po gerų kelių minučių jį atrado ir nulėkė prie olando, kuris sėdėjo ant žemės, atsirėmęs į skersgatvio sieną. Priėjęs artyn, Juri priklaupė prie jo ir pažvelgė į apsiašarojusias vaikino akis.
- Tu visada būsi tas, kuris ateisi pirmas. Man daugiau nieko nereikia, kad tik tu būtum laimingas. Ir neleisiu tavęs dar kartą uždaryti, padarysiu viską, kad tik galėtum vaikščioti laisvas. Kad ir kaip man kainuotų. Nes man visiškai nesvarbu, ką kiti pagalvos apie mane. Aš noriu tavo pagarbos. Ir galbūt, po daugybės metų, tu atsiminsi, kai kažkoks blondinas, visiškai pakvaišęs dėl tavęs, sušiko savo karjerą ir ištraukė tave iš didelės duobės. Tik to prašau - kad leistum taip padaryti. Ir jeigu norėsi, galėsi gyvenime daugiau manęs niekada nematyti,- Juri šyptelėjo ir atsiduso. Tai būtų pažadas, kurį įvykdyti būtų labai sunku, bet jis tikrai privalėtų. Jeigu tik olandas to norėtų, jis dings į kitą pasaulio galą ir daugiau jie nesimatys. Kaip ir turėjo būti iki šios dienos.


Not gonna lose faith
as long as you’re around

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I swear to you I won't stop until your legs are shaking and the neighbors know my name
avatar
Pranešimų skaičius : 1880
Likes : 31
Join date : 2013-03-26
Age : 24
Nationality : Dutch
Job : Pimp
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   Sk. 10 29, 2017 7:01 pm

Iš tikro, Douwe nežinojo, ką bando apgauti dabar Juri tardamas tokius žodžius. Ar jis vylėsi, jog antrąjį kartą atsisveikinimas bus lengvesnis? Kad mažiau širdį grauš matant dailų blondino veidelį ir žinant, jog jau negali prisiliesti? Kur tau. O gal Douwe tiesiog tikėjosi, kad nešališku laikytas prokuroras dar sugebės šiek tiek teisėją jo pusėn palenkti, galbūt parūpintų mažesnę bausmę? Bet, štai, Juri dabar siūlė Douwe išvis sausam iš balos išlipti. Tačiau buvo vienas "bet" - tai blondinui kainuotų jo karjerą. Viskas, dėl ko jis taip mokėsi, dirbo, stengėsi, nueitų perniek, ir kodėl? Nes eilinį kartą viską sukniso kažkoks idiotas iš Olandijos.
Visgi ko Douwe nesitikėjo, tai kad Juri atseks iš paskos. Jis nuoširdžiai manė, kad dabar blondinas tikrai nueis šalin ir neberizikuos - juk juodu tikrai kas nors galėjo pamatyti - bet, štai, estas vos ne vos įžvelgė Douwe tamsiame skersgatvyje ir priėjo arčiau. Olandas instinktyviai dar bandė bėgti, bandė stumti į jį ištiestas rankas šalin, bet galiausiai vis tiek pralaimėjo, vėl sunkiai suglebo ir tepasistengė Juri žvilgsnio išvengti, kol vaikinas kalbėjo.
- Bet...
kodėl tu taip pasišovęs mane išgelbėti? - tyliai pasiteiravo Douwe vis tiek padarydamas klaidą ir pakeldamas akis į estą. - Nejaugi tikrai dar mane myli?.. - pridūrė vaikinas net pats suvirpėdamas nuo tokių žodžių. Douwe jau prieš ketverius metus buvo palaidojęs tą idėją, kad galbūt Juri jam dar kažką šilto jaučia. Kai jau pamatė esto rankas, sulindusias kažkokiai neaiškiai panai į kelnes, visos svajonės apie ateitį kartu buvo sudaužytos, ir per tiek laiko Douwe tikrai nedrįso jų vėl iš naujo pasistatyti. Bijojo apie tai net pagalvoti, nes pirmą kartą visko netekus skaudėjo per daug.
- Ne... ne, kačiuk, tu daryk, ką nori, bet, po galais, prašau, tik jau niekur nedink iš mano gyvenimo. Tik jau ne dabar, - galiausiai, mažumėlę isteriškai, sukuždėjo Douwe, šiek tiek atplyšdamas nuo grindinio ir drąsiai pirštais sugniauždamas Juri vilkėtą švarką. Nedelsdamas prisitraukė vaikiną arčiau ir pradžiai vieną kartą pakštelėjo į lūpas, antrą, po to beveik žaismingai nosies galiuku pakuteno jo skruostą, atsargiai šį taip pat pabučiavo, o tuomet tik aršiai sugriebė Juri veidą ir kaip niekad audringai įsisiurbė į lūpas. Tarsi tai būtų buvęs paskutinis judviejų kartas, tarsi daugiau tam jau nebus leista pasikartoti. Douwe leido sau šėlti - paprastais bučiniais jis tiesiog negalėjo apsiriboti, todėl kartas nuo karto vaikino lūpas vis švelniai krimstelėdavo, viso labo gal tik kokį kartą iš tikrųjų tepraliedamas kraują; liežuvis drąsiai brovėsi į esto burną, kone nesuteikdamas nė menkiausios progos blondinui atsakyti tuo pačiu - Douwe tenorėjo vėl pajusti saldų vaikino lūpų skonį, ir šįkart jo jau ilgam nebeužmiršti. Apsisukus galvai Douwe šiek tiek neteko pusiausvyros, susvyravo ir vėl nusviręs atsirėmė nugara į sieną. Jis nedelsė - nė sekundei Juri lūpų nepaleisdamas - prisitraukė vaikiną artyn, kone užvertė ant savęs, šiltai apsivijo rankomis ir, leisdamas sau tuo pasimėgauti, tuoj pat pirštais įsprūdo po Juri marškiniais. Pajuto vaikiną sudrebant. Galbūt, taip, tai buvo kiek skubota, tačiau Douwe jau trokšte troško tokių glamonių. Bent šiek tiek. Net ir tokiame šlykščiame, tamsiame skersgatvyje, kuriame trenkė supuvusiomis šiukšlėmis, sukrautomis šalia perpildytų konteinerių. Po ilgo, svaiginančio, kvapą atimančio bučinio, Douwe iš lėto atsitraukė ir, vis dar neleisdamas Juri sujudėti, pats kilstelėjo ranką ir pirštų galiukais atsargiai perbraukė vaikino lūpas.
- Aš vis tiek manau, kad neturėtum šitaip dėl manęs aukotis. Ir toliau taip manysiu. To jau nepakeisi - gali net nesistengti, -
bet tikrai nepyksiu, jei išgelbėsi mane nuo kalėjimo iki gyvos galvos. - Gal tuomet... galiu tau kuo nors padėti? - tyliai pridūrė Douwe, dar vogčia apsidairydamas - jų čia tikrai niekas nematė - o po to palinko arčiau ir prispaudė lūpas prie Juri kakle neramiai tvinksinčios kraujagyslės.


 
I come home late at night You’re rudely awakened by the bedroom light I promised you I wouldn’t be late, baby know that I try
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Pranešimų skaičius : 794
Likes : 95
Join date : 2013-04-18
Age : 23
Nationality : Estonian
Job : Prosecutor
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   Št. 11 11, 2017 11:47 am

Tie keturi metai, kuriuos Juri praleido vienas, buvo gana įdomūs. Vaikinas dar ilgai išgyveno olando praradimą, buvo apsiribojęs nuo žmonių, niekur neidavo, sėdėdavo savo mažame kambariuke bendrabutyje ir mokydavosi. Dėl to ir baigė universitetą geriausiais pažymiais, nes visą savo skausmą buvo nukreipęs į knygų kalimą ir įstatytų spragų ieškojimą. Nors jam to daryti nereikėjo, nes juk jis nebuvo advokatas, prokurorams žinoti juos irgi yra gerai, nes jie turi kaip atsikirsti ir susirasti kitą įstatymą, kuris tas spragas užglaisto. Tokie ir buvo vaikino ketveri metai, bet juos jis išsikėlė iš bendrabučio į mažą butą, kurį galėjo išlaikyti už savo valstybinę algą. O gaudavo tikrai nemažai, nes buvo geras prokuroras. Ir gaila, kad dabar viskas pasikeis, nes jam reikės padaryti kai ką neįmanoma - ištraukti Douwe iš kalėjimo. Reikės knistis po įstatymus, ieškoti naujų įrodymų ir galbūt netgi apkaltinti kitą žmogų, kad tik jo gyvenimo meilė niekur nedingtų. Ir galbūt Juri nenorėjo praprasti savo darbo, dabar jis neturėjo pasirinkimo - olandas buvo žymiai svarbesnis negu koks darbas. Jeigu ką, jis vėl eis lošti į kazino, taip labai lengva užsidirbti pragyvenimui mėnesiams ir nesukti dėl to galvos. Juk po tokių skandalų tikrai niekas nebenorės įdarbinti prokuroro, kuris dėl vieno žmogaus tiek visko pridirbs. Bet juk Juri tai tikrai nerūpėjo. Dabar jis galvoje jau suko mintis, kai išgelbėti olandą ir net neabejojo, kad tai padarys.
- Tu net neabejok, kad aš tave myliu. Myliu ir tikrai,- užtikrino estas, ta meilė niekada nedingo, ji liko pasislėpusi giliai krūtinėje ir blondinas stengėsi apie tai negalvoti, bandyti iškęsti tą skausmą. Dabar, kai tas žmogus buvo šalia, galėjai sau ir pasakyti, kad tu jį myli ir viskas bus padaryta tik dėl jo. Ir Juri virpėjo nuo to jausmo, kad šalia jo stovi tas pats vaikinas, kuri susuko jo galvą ir jie gyveno kartu ilgą laiką, taip bandydami kažką išpešti iš gyvenimo. Ir pagalvojus, kad tą gyvenimą dar galima atgauti, jis šyptelėjo pats sau ir pažvelgė į olandą, kuris galbūt ir nebuvo pačios geriausios būklės, bet Juri tai nebuvo svarbu. Jis vis tiek jų mylėjo. Ir niekas to pakeisti negalėjo.
- Gerai, niekur nedingsiu. Būsiu šalia, o jeigu ir norėsi manimi atsikratyti, taip lengvai neišeis,- šyptelėjo blondinas, o kai pajuto, kaip Douwe jį prisitraukia arčiau savęs, Juri įkvėpė oro, lyg pasiruošdamas, o paskui jie įsisiurbė vienas kitam į lūpas. Ir tai buvo nepakartojimas jausmas, viskas apie ką vaikinas galvojau jau ilgą laiką. Mylimasis šalia buvo tai, ko estui ir trūko. Ir galbūt jie nesusitiko pačiomis palankiausiomis sąlygomis, Douwe vis dar grėsė kalėjimas iki gyvos galvos, bet Juri, būtent šią akimirką tai buvo nesvarbu. Jis norėjo pamiršti aplinkinius ir trumpai leisti būti bučiuotam mylimo žmogaus. Ir jam pavyko, tos kelios minutės tikrai buvo nepakartojamos. Tik po to, kai Douwe atsitraukė, vaikinas šyptelėjo ir trūktelėjo pečiais, kai jo paklausė, ką dabar reikės padaryti. Tik po to surimtėjo, o šypsena, po tokių bučinių, taip pat dingo.
- Man reikės labiau įsigilinti į tavo bylą, dabar tik permečiau akimis, nieko negaliu pasakyti. Bet tikriausiai reikės arba klastoti įrodymus arba viską permesti ant kito žmogaus,- iš karto Juri tai galėjo pasakyti, o po to vėl prispaudė Douwe prie sienos ir įsisiurbė jam į lūpas,- man reikia grįžti į dabrą, bet, prašau, ateik šiandien pas mane,- vaikinas kišenėje visada turėjo savo vizitinę kortelę, ten buvo jo telefono numeris, o išsitraukęs tušinuką, kitoje pusėje užrašė savo buto adresą, kur dabar gyveno, - lauksiu tavęs, - šyptelėjo blondinas, dar kartą pakštelėjo Douwe į lūpas, o paskui apsisukęs ir paliko jį vieną, nes reikėjo grįžti į teismą. Ir dabar estui buvo visiškai nesvarbu, kad jį matė, o kas ne. Šypsena iki ausų ir jis grįžo į pastatą, kur pratraukė į savo kabinetą. Nėra geresnio jausmo kaip vėl pajusti savo mylimojo lūpas ant savųjų. Kad ir po tiek laiko, drugeliai vis dar skraido pilve ir Juri tikrai įsitikinęs, kad jie tuos ketverius metus miegojo, o dabar, vos tik buvo sutiktas Douwe akių žvilgsnis, jie vėl pabudo naujam gyvenimui.


Not gonna lose faith
as long as you’re around

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I swear to you I won't stop until your legs are shaking and the neighbors know my name
avatar
Pranešimų skaičius : 1880
Likes : 31
Join date : 2013-03-26
Age : 24
Nationality : Dutch
Job : Pimp
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   Št. 11 11, 2017 6:09 pm

Kai Juri šitaip drąsiai pareiškė, jog, taip, vis dar Douwe besąlygiškai myli, vaikino širdis sprogo. Šitiek laiko buvo suledėjusi, o dabar apsipylė kraujais, vėl sušilo, neramiai suspurdėjo, tarytum negalėdama atsidžiaugti, jog pagaliau gali sugrįžti antram gyvenimui. Vaikinas, net sunkumą krūtinėje pajutęs, tik sunkiai atsikvėpė, nežymiai šyptelėjo ir dar kartą prisitraukęs Juri veidą arčiau godžiai išbučiavo. Tai buvo tarsi pareiškimas, kad Juri yra jo ir tik jo. Visada taip buvo. Niekada ir nebebus kitaip. Ir, taip, galbūt estą ištiko silpnybės akimirką, už kurią galbūt Douwe turėtų širsti, bet tiesa tame... kad olandas dėl šio vaikino jau buvo išėjęs iš proto. Jis Juri atleistų bet ką. Smūgį į veidą, žmogžudystę, netgi išdavystę. Net jei Douwe žinotų, kad Juri kiekvieną dieną praleidęs su olandu vakarais vis išeina pas kitą, jis niekur neišeitų. Visuomet kantriai lauktų esto sugrįžtant bei su dovanomis rankose, nes viena Douwe buvo aišku: jis mieliau bent keliomis akimirkomis, praleistomis su Juri, džiaugtųsi nei gyventų visiškai vienas, be jo.
Tačiau šioje tobuloje realybėje dar vienas gniuždantis faktas viską kaip reikiant griovė. Douwe vis dar buvo grasinama nutėkšti už grotų aštuoniolikai metų mažiausiai (kas, tiesą sakant, prilygtų mirties bausmei, nes, na, Douwe nesiruošė visus tuos metus už grotų be reikalo pūti), bet, štai, Juri vėl turėjo pasiūlymą. Ir, galbūt, taip, tai visiškai sugriaus vaikino karjerą, jis niekuomet nebegalės dirbti prokuroru... tačiau Douwe būtų laisvas. Jie būtų kartu.
Tad ar ne verta dėl to aukotis? bergždžiai mąstė olandas, nuoširdžiai nesuvokdamas, jog, galbūt, šįkart prašo jau per daug. Jis neturėtų griauti Juri ateities vien tam, kad išsaugotų savąją. Juk iš judviejų būtent estas buvo perspektyvesnis, jis ir nusipelnė gyventi toliau, kažko siekti... tačiau tuo momentu Douwe logiškai jau nemąstė. Jis svajojo apie laisvę ir apie visą tą laiką, kurį galės praleisti su Juri. Visos kitos "smulkmenos" staiga tapo nereikšmingos...
Sulaukęs dar vieno aršaus bučinio, Douwe tik tyliai aiktelėjo, tačiau suskubo atsakyti - juk Juri lūpos ir buvo tai, apie ką vaikinas šitiek laiko svajojo, trainiodamasis po tamsiausius miesto kampus. Visgi tai ilgai netruko, ir galiausiai Juri teištiesė savo vizitinę kortelę. Olandas smalsiai nužvelgė taip oficialiai atrodantį popieriaus gabaliuką ir beveik nusišypsojo, susimąstęs, koks gi Juri tapo rimtas žmogus per tuos ketverius metus. Jis nebebuvo tiesiog kazino lošiantis ir pragyvenimui užsikalantis studentėlis - Juri jau buvo rimtas prokuroras ir, kol
dar kartą nenužvelgė vaikino dalykiško kostiumo, tol ne visiškai tą faktą įsisavino. Ar tikrai nori viską aukoti dėl manęs? dar pagalvojo Douwe, tačiau prabilti nespėjo. Juri ant kortelės užrašė savo namų adresą, lapelį įspraudė į rankas ir greitai atsisveikino, palikdamas Douwe tame skersgatvyje. Ir jis dar ilgai ten ant žemės sėdėjo, vis žvilgčiodamas į neramiai tarp pirštų sukiojama popiergalį. Turbūt jau šimtus kartų buvo perskaitęs vaikino vardą, pavardę, pareigas, netgi telefono numerį įsidėmėjo, o kaskart lapelį apvertęs nusišypsodavo: jį net Juri rašysena pralinksmindavo - vis dar išliko tokia pat nedaili ir sunkiai įskaitoma. Vis dėlto po ilgo laiko tarpo Douwe pagaliau pakilo ant kojų ir nusprendė, kad metas pėdinti namo. Ar, tiksliau, į kokį nors viešbutį, nes "namų" olandas taip ir neturėjo. Iki šiol gyveno tiesiog savo darbo vietoje, toje požeminėje mašinų aikštelėje, į kurią turčiai atvažiuoja tik merginų pasiimti, bet dabar ją bus uždarę ir geltonomis juostomis apsukę pareigūnai. Douwe neturėjo, kur eiti. Jis vėl reikšmingai nužvelgė lapelį rankoje, vėl nusišypsojo... tačiau tą vakarą pas Juri taip ir nepasirodė.
Iki paryčių Douwe klaidžiojo po miestą, valkiojosi tai šen, tai ten, bandydamas nuspręsti, ko pats nori, tačiau bent jau viena jam buvo aišku - vaikinas tikrai nenorėjo pridaryti dar daugiau problemų mylimajam. Tačiau kojos kone savaime vis atnešdavo iki Juri daugiabučio. Turbūt mažiausiai penkis kartus, po beprasmio klaidžiojimo, Douwe atsidūrė priešais vaikino laiptinės duris. Bet niekada nerasdavo pakankamai drąsos užeiti ir pasilabinti. Todėl nuspręsdavo dar vieną ratą apsukti, iki kol galiausiai vis tiek sugrįždavo ten, kur pradėjo. Taigi, tik kai jau oficialiai buvo nebe "šiandien", kai laikrodžio rodyklės tingiai pradėjo siekti mažo skaičiuko "4" ciferblate, Douwe bent jau įžengė vidun. Užsiropštė iki antro aukšto, bet tuomet vėl apsigalvojo ir išsprūdo į kiemą. Pamatė kažkokią jaunimo grupelę rūkančią, drąsiai priėjo artyn, paprašė vienos cigaretės ir, nors niekas iš pradžių dalintis nenorėjo, Douwe, pasikapstęs po savo kišenes, rado ką jiems pasiūlyti - už gramą žolės jaunuoliai jam visą pakelį atidavė (bet jame tik 3 cigaretės buvo likusios, tad ne taip jau ir dosnu), ir kai menkas sandėris buvo baigtas, olandas vėl grįžo prie laiptinės. Tas tris cigaretes greitai surūkė, paskui sunkiai pakosėjo, vargiai įstengdamas atsikvėpti, o galiausiai, tarsi perlietas naujo drąsos pliūpsnio, pagaliau įstengė užsiristi į trečiąjį aukštą. Douwe kelias minutes dar nedrąsiai stoviniavo priešais duris, bet po to nuspaudė skambutį ir įkyriai laikė šį, iki kol išgirdo už durų krebždesį. Turbūt blondinas miegojo. Nesulaukė jo ateinant ir nusprendė pailsėti. Visgi ilgai netrukus durys prasivėrė.
- Ar penkta ryto dar skaitosi, kaip "šiandien"? - pirmiausia beveik smagiai mestelėjo Douwe, nusišypsojo ir nekviestas žengė vidun. Iš lėto apsidairė, įvertino minimalistiškai įrengtą vaikino butą ir, kai galiausiai nusprendė, kad jam patinka, pradėjo rengtis striukę bei autis batus. Sutikęs Juri žvilgsnį, olandas nusišypsojo:
- Iškart pasakau, - prašneko jis, - kad ir kaip noriu,
negaliu tavęs išdulkint, - smagiai tarė Douwe, kilstelėdamas rankas. - Ir, o dieve, patikėk, taip noriu... - suaimanavo vaikinas, grėsmingai greitai prisiartindamas prie Juri bei priremdamas jį prie sienos, - bet, manau, tau problemų ir taip užtenka, - sukuždėjo Douwe, suimdamas esto skruostus, palinkdamas artyn ir žaismingai krimstelėdamas jo apatinę lūpą. Kai jau pajuto Juri neramiai pasimuistant, įsisiurbė dar vienam bučiniui. Tik kad dabar, būnant tokioj intymioj aplinkoj, o ne šalia konteinerių kažkokių, Douwe tikrai buvo tik dar sunkiau susivaldyti, todėl ilgai netrukus, kad ir kaip nenorėjo, vis dėlto atplyšo nuo saldžių vaikino lūpų.


 
I come home late at night You’re rudely awakened by the bedroom light I promised you I wouldn’t be late, baby know that I try
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content
RašytiTemos pavadinimas: Re: 319 kambarys   

Atgal į viršų Go down
 

319 kambarys

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

 Similar topics

-
» KAMBARYS # 007
» PERSIRENGIMO KAMBARYS m:

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Magnificent City!  :: III aukštas-