rodiklisrodiklis  CalendarCalendar  DUKDUK  IeškotiIeškoti  Narių sąrašasNarių sąrašas  Vartotojų grupėsVartotojų grupės  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Valgykla

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 25
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 37
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Valgykla   Pir. 09 18, 2017 2:42 pm



 
I promise you from up above That we'll take what comes
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 25
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 37
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Pir. 09 18, 2017 3:24 pm

Pastaruoju metu atrodė, kad Sokratis ir rutina - du neatskiriami dalykai. Visas tiek jo, tiek sūnaus rytas buvo pagal griežtų griežčiausią dienotvarkę, o atėjus į darbą, nors ir norėdavosi atsipūsti, to tikrai neleisdavo vidaus taisyklės. Vyras būdavo priverstas sėsti į minkštą fotelį priešais pacientą, nutaisyti tuščią, šaltą veido mimiką ir išklausyti viską, ką tas vargšelis buvo patyręs. Vėliau privalėdavo sugalvoti klausimų, išpešti kiek įmanoma daugiau per tą valandą, kurią gauna, net jei kartais ir pradeda atrodyti, jog prie tikrosios, giliai užslėptos problemos priežasties jau niekaip neprisikas. Dėl to trečiadieniai nesąmoningai tapo pati laukiamiausia savaitės diena. Kodėl? Nes tuomet pas Sokračio kolegą valandą iki pietų apsilankydavo Jeremy, o iškart po sesijos vyrai susitikdavo valgykloje ir susėdę kartu pasišnekučiuodavo. Liūdna net pagalvoti, iki ko nusirito Sokračio gyvenimas, jeigu vienintelis džiaugsmą teikiantis momentas tebuvo šioji pietų pertrauka. Bet iš kitos pusės, ką gi jis galėtų pakeisti? Išvažiuoti niekur negali, nes tai sukels tik stresą sūnui ir klausimas, ar Sokratis pajėgs su tuo susidoroti, ką nors kiek kitaip per dieną nuveikti taip pat negali, nes ugdymas ir skatinimas vėliau prie tų pokyčių prisipratinti buvo lėtas ir atimantis daug laiko. O kur dar tas faktas, kad vyras būdavo priverstas klausytis kitų problemų, be perstojo guosti verkšlenančius nelaimėlius, kurie sugeba atsikasti iki jo kabineto... Tai tikrai varė vyrą į neviltį. Jis tai galėjo pripažinti. Tiesą sakant, pradėjo pastebėti ir pirmuosius depresijos simptomus, tačiau iš visų jėgų stengėsi iki tiek nenusiristi. Sokratis skatindavo save įžvelgti pozityviąją pusę. Visada tik pozityvas. Visada...
- Ačiū, kad jūs taip mane išklausot. Tikrai, pats geriausias daktaras esat, su kuriuo man tekę dirbti, - kvarktelėjo pacientė, kurį pastarasias dešimt minučių turbūt tarškėjo, bet Sokratis, pasielgęs visiškai neprofesionaliai, tiesiog mintyse verkšleno dėl savojo gyvenimo.
- Na, man smagu, kad jaučiatės galinti manimi pasitikėti, - pridūrė jis, nežymiai šyptelėdamas. Toji šypsena akių nepasiekė. - Kitą savaitę tuo pačiu laiku? - Sokratis žvilgtelėjo į laikrodį ir beveik nudžiugo pamatęs, jog jau tuoj pietų pertrauka.
- Taip, taip. Dar nepradėjau pasakoti apie savo sūnėną, - iškart tarytum mėgindama suintriguoti tarstelėjo moteris ir neskubėdama išėjo pro duris. Vos tik ji dingo, Sokratis pašoko ant kojų ir, staiga perlietas netikėtos jaunatviškos energijos, paskubomis užsimetė tamsų švarką ir, sugraibęs tik piniginę, nuskubėjo dviem aukštais žemiau į valgyklą. Kol kas joje Jeremy dar nematė, tačiau nenusiminė - gal vyrukas kiek užtruko. Sokratis per tą laiką išsirinko, ką valgys, susimokėjo už visa tai, atrado laisvą staliuką ir iškart užėmė dvi vietas. Laukdamas draugo jis pamažu pradėjo šakute baksnoti pasirinktus blynelius ir, praėjus vos trijoms minutėms, priešais stovėjusi kėdė jau slystelėjo per parketą. Sokratis iškart pakėlė galvą, spindinčiomis akimis sužiuro į Jeremy, pagaliau
nuoširdžiai nusišypsojo ir eilinį kartą pagalvojo, jog, po galais, čia jau nenormalu - aš puikiai žinau, kad jam simpatizuoju, tačiau ką tai reiškia?..
- Tai kaip tau šiandien sekėsi? - nekaltai pasiteiravo Sokratis, kilstelėdamas kavos puoduką ir atsargiai iš šio gurgštelėdamas, kad nenusiplikytų gomurio. Pasirodo, gėrimas net nebuvo toks jau karštas, todėl sekančius kelis gurgšnius vyras nurijo kur kas godžiau.


 
I promise you from up above That we'll take what comes
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I see better from a distance
avatar
Pranešimų skaičius : 9
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 35
Nationality : Spanish
Job : military doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Antr. 09 19, 2017 2:00 pm

Jeremy tai buvo eilinė naktis, kai jis negalėjo užmigti. Gydytojai jam liepė gerti vaistus, bet jis nesiryžo imtis tokių priemonių, tad gulėjo savo lovoje ir girdėjo, kaip už sienos knarkia jo brolis. Dabar jis gyveno būtent su jo šeima, buvo apsistojęs svečių kambaryje ir stengėsi nesimaišyti po kojomis. Ir taip buvo dėkingas, kad jaunesnysis brolis jį priėmė į savo valdas ir suteikė pastogę. Juk Jer tikrai nesitikėjo būti išmestas iš namų, tad dabar jis džiaugėsi tuo, ką turėjo: vietą kur permiegoti, nusiprausti ir pabūti. Už maistą jis duodavo pinigų (tiek, kiek dar buvo turėjęs nuo kelių algų, bet tie pinigai jau ėjo į pabaigą ir jam reikėjo susirasti darbą), o kas likdavo, stengdavosi visko neišleisti. Jis turėjo variantą, kur gali dirbti. Bet grįžti į Iraką nebuvo didelio noro po to, kai jis sužinojo apie savo ligą. AIDS. Netikėtai aptikta, ji visiškai sugriovė Renner gyvenimą - žmona pradėjo jį kaltinti, kad jis buvo neištikimas, kad pasigavo iš kokios nors prostitutės, visuomenės stigma buvo lygiai tokia pati, vaikai, kurie buvo įvaikinti, nes porelė negalėjo jų susilaukti, sutiko su mamos nuomone ir tai pat nusisuko nuo tėvo. O juk jis buvo gydytojas. Dirbantis pačiame karo centre. Sąlygos ten nebūna geriausias, todėl Jeremy buvo įsitikinęs, kad užsikrėtė per kraują, nors visada stengėsi būti atsargus. Bet kai jau sužinojo apie savo būklę, jis nieko negalėjo pakeisti, nes ŽIV virusas buvo virtęs AIDS. Gydytojai nusprendė, kad tai buvo labai greitas kitimas, o kai vyras nežinojo, kad turi šitą virusą ir nesigydė, lyga komplikavosi. Ir viskas įvyko maždaug pusantrų metų bėgyje. Aišku, buvusi žmona pati pirma nubėgo pasitikrinti, ar neturi kokio nors viruso, bet, jos laimei, ji buvo visiškai sveika. Tad liko tik Jeremy - be namų, darbo, draugų, mat jie buvo išsibarstę po visą šalį arba liko Irake. Jeigu ne brolis, kuris priglaudė vyrą, Jer nežinotų, ką būtų daręs. Tad dabar jis užsimerkė ir pabandė nusiraminti, mat dažnai naktimis negalėdavo užmigti, nes bijodavo, kad juos užpuls. Tad visada miegas būdavo kitokiame režime, viską aplinkui girdėdavai ir tai jį ramindavo. O dabar čia per daug tylu. Gyvendamas Los Andželo priemiesčiuose, brolis apsiribojo nuo miesto triukšmo ir tai dar labiau nedavė ramybės Jeremy. Galiausiai jis vis tiek užmigo, gal po trijų valandų kankinimosi ir gulėjimo tiek ant vieno šono, tiek ant kito. Prabudęs tiksliai septintą valandą, vyras išlėkė pabėgioti, grįžęs palindo po dušu, o tada nuėjo iki virtuvės pavalgyti pusryčių. Namuose buvo likusi tik brolio žmona, kuri tuoj išlėks į darbą ir Renner liks vienas. Jie persimetė keliais žodžiais, bet pokalbio užvesti nenorėjo nei vienas. Puiku. Na, o pasėdėjęs valandą ir paskaitęs knygą, Jeremy susiruošė važiuoti iki ligoninės, esančios kitame mieste gale. Jam iki jos nusigauti prireiks pusantros valandos, o vėluoti visiškai nenorėjo. Nuėjęs iki autobusų stotelės, jis palaukė, kol atvažiuos reikiamas transportas, sėdo į jį ir pasileido ilgai kelionei iki klinikos. Ir kas jo ten laukė? Valstybės užsakytos psichologo paslaugos, mat kiekvienam, kas grįžo iš po karo, tokių tikrai reikėdavo. 10 sesijų. Ir čia buvo jau aštuntoji. Ir tikriausiai nieko nenustebins faktas, kad apie karą jie kalbėdavo mažiausiai - labiau vyrui rūpėdavo jo liga ir gyvenimas, kaip su tuo toliau gyventi? Ypač kai gydytojai davė jam pusantrų metų, įskaitant ir tai, kad Jeremy jau pradėjo gerti vaistus. Jam reikėjo susitaikyti su tuo, kad jo gyvenimas baigėsi. Ir iš pradžių vyrui tikrai buvo nesvarbu mirti anksčiau, juk padarė gyvenime tikrai daug, bet va dabar, kai kiekvienas trečiadienis tapo toks svarbus dėl vieno žmogaus, jam bus labai gaila, kai jau ateis ta paskutinioji. Pusantros valandos Jeremy važiavo iki klinikos, o išlipęs stotelėje prie jos, nuėjo iki psichikos ir sveikatos padalinio. Ten buvo daug psichologų, socialinių darbuotojo, psichiatrų, visi jie dirbo dėl vieno tikslo - padėti žmonėms. Amerikietis iš karto nuėjo prie vieno kabineto durų ir pasibeldė. Išgirdęs leidimą užeiti, Renner atsidūrė jaukiame kabinete. Jo jau laukė. Vyras prisėdo ant minkšto fotelio ir tada visą valandą jie kalbėjosi, kaip jis jaučiasi, kokios mintys ir panašias nesąmones. Prisiminė vieną įvykį, kuris buvo įsižėręs Jeremy atmintyje, pakalbėjo apie jį, o tada jo sesijos laikas pasibaigė. Kaip ir kiekvieną kartą po jos, su gydytoju susitarė, kada ateis kitą savaitę, lygiai tuo pačiu metu, o tada vyras padėkojęs, išėjo iš kabineto ir greitu žingsniu pasileido į valgyklą. Ten jo turėjo laukti vyras, kuris taip pat dirbo šioje klinikoje ir vieną dieną jie netyčia atsisėdo kartu per pietus ir užsišnekėjo. Sokratis ir Jeremy iš karto rado bendrą kalbą, o dabar trečiadienio pietūs gavo ypatingą reikšmę, nes jie visada susitinka ir pasikalba, kaip vienas ar kitas gyvena. Galbūt dar taip yra dėl to, nes Jeremy graikas tikrai krito į akis, bet kai jis žino, kad jam liko tiek nedaug, į priekį tikrai nejuda. Šį kartą jis pasiėmė sriubos ir kotletą su daržovėmis, o tada nuėjo ieškoti vyro. Pamatęs jį, Jer viduje pajautė šilumą, bet jos tikrai neparodė ir paprasčiausiai prisėdo ten, kur jam buvo užimta vieta.
- Reikėjo prisiminti momentą, kai vos visas miestelis neišlėkė į orą, bet šiaip tai gerai,- šyptelėjo vyras patogiai atsisėsdamas kėdėje,- kaip tau? Vis dar pati bobelė kvaršina galvą? - realiai jie tikrai neturėjo kalbėti apie pacientus vienas su kitu, bet automatiškai apie tai prakalbo ir žinojo. Tikėkimės, niekas negirdi jų pokalbio ir paskui Sokratis neprisidarys bėdos.
- Šiandien valgykloje mažiau žmonių, keista net,- dažnai čia būna pilna ir reikia paieškoti, kur rasti vietos. Tada jie nueina pavalgyti į parką arba į kitą kavinę, kuri buvo netoli ligoninės, - šiandien ilgai dirbsi? - pradėdamas valgyti savo sriubą, pasiteiravo vyras.


You're saying it's hopeless
I should hope less Heaven can help us, well maybe he might You say it's beyond us, what is beyond us Let's see and decide
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 25
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 37
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Tr. 09 20, 2017 2:18 pm

Visos Jeremy istorijos, tikrai, kraupindavo. Jau aną kartą vaikinas leptelėjo Sokračiui apie tą momentą, kai privalėjo draugą nušauti idant išgelbėtų jį nuo kančių, ir tai privertė psichologą sudrebėti, todėl dabar menkas paminėjimas, jog Jer vos viso miestelio neištaškė, kaip mat suvirpino kiekvieną raumenėlį. Akimirkai Sokratis net valgyti nustojo, tačiau vien iš įpročio išmokęs paslėpti savas emocijas, tiksliai taip ir padarė bei vėl kibo į patiekalą.
- Vis dar ta pati, - atsiduso jis. - Pradedu užmiršti, kokiu tikslu išvis pas mane pasirodė. Regis, pirmą dieną kalbėjom apie jos pakrikusius santykius su sūnumi, o šiandien, prisiekiu, ji pasakojo apie obelis savo motinos kieme, - pridūrė vyras ir suraukė kaktą, mėgindamas suvokti, ar
tikrai tokia tema judviejų pokalbis nukrypo. Gali būti. Ne kažin kiek Sokratis ten jos ir klausėsi. Nors tai toli gražu nebuvo profesionalu ar etiška, jis tiesiog... išsiblaškė. Ir to dėmesio nesutelkė iki kol moteris nepadėkojo už (nevykusį) darbą. Vis geriau negu nieko, ar ne?
- Po pertraukos dar turiu vieną susitikimą, bet po to jau būsiu laisvas, - beveik džiugiai pareiškė Sokratis, o tuomet tik smalsiai sužiuro į Jeremy.
Na, ir ką gi jau siūlai? kandžiai pamanė jis, nežymiai nusišypsodamas. - Tiesą sakant jau seniai norėjau apie tai užsiminti, bet vis nerasdavau progos, tai, kadangi jau užvedei pokalbį, prie to paties pasiteirausiu... - pradėdamas vynioti į vatą, iš lėto prašneko jis, - galbūt norėtum vakare susitikti? Kur nors nueiti? - drąsiai pasiūlė Sokratis, net nepagalvodamas, kaip toks staigus pokytis Taavį paveiks. Vaikas nors jau ir buvo sulaukęs šešerių, pakankamai jaukiai darželyje įsitaisęs, prie visko pripratęs, neplanuotas svetimo žmogaus įsiveržimas į griežtą dienotvarkę jį gali itin sutrikdyti. Ir, nors Sokratis turėjo planą, kaip Jer galėtų Taavį pavergti (jei kartais nuspręstų dar ir į jų namus užeiti), tai galėjo visgi ir nesuveikti, nes autistai tikrai būdavo neprognozuojami.
- Ir atsiprašau, jei mano toks klausimas pasirodė kiek per atgrasus, - skubiai pridūrė vaikinas, - Tiesiog pamaniau, kad esame geri draugai, tad, galbūt, būtų neprošal ir ne tokioje oficialioje aplinkoje susitikti, - jis reikšmingai nužvelgė aplink zujančius daktariūkščius, rezidentus bei praktikantus ir tyliai atsiduso. Atrodo, ne taip jau ir seniai pats buvo tik visų į šalis stumdomas, niekieno nepageidaujamas praktikanas, o dabar, štai, jau turi savą kabinetą, visą krūvą pacientų bei nesibaigiančias galimybes kilti karjeros laiptais - juk dar buvo labai jaunas ir perspektyvus. Ar bent jau jis dar laikė save pakankamai jaunu, tačiau graudi tiesa buvo tokia, kad nuolatinis stresas, nerimas, nesibaigiantis nuovargis ir ėjimas iš proto dėl sūnaus pernelyg anksti vyrą pražildė ir sumetė raukšles ant veido. Sokratis jau nebepriminė net į ketvirtą dešimtmetį neįkopusio žmogaus - sendinantys bruožai suteikė tarytum keturiasdešimtmečio efektą, ir ilgai su tuo kovojęs vyras galiausiai pasidavė. Aišku, po to ne vienas kolega pasiteiravo, kodėl gi Sokratis staiga atrodo šitoks "sirguliuojantis", o kadangi vyras neturėjo nė menkiausio noro pasakoti apie savo šeimos istoriją ir rimtą sutrikimą turintį vaiką, tiesiog trūktelėdavo pečiais ir pareiškdavo, jog, matyt, taip genai nulėmė.
Akimirkai Sokračio dėmesys vėl buvo sutelktas į maistą. Vyras pamažu kramsnojo išsirinktus blynelius, užsigėrė juos kava bei, žinoma, toliau tingiai svarstė, ką čia padarius, kad Jer
kaip nors panorėtų tapti svarbesne Sokračio gyvenimo dalimi. Draugais būti gal ir smagu, taip vis susitikti per pietus taip pat malonu, tačiau kas bus po to, kai Jeremy sesijos pasibaigs? Jie daugiau niekada nebesusitiks? Vien pagalvojus apie tai, Sokračio širdis dilgtelėjo. Jam šitas vyras tikrai patiko ir nesinorėjo visko taip greitai nutraukti.


 
I promise you from up above That we'll take what comes
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I see better from a distance
avatar
Pranešimų skaičius : 9
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 35
Nationality : Spanish
Job : military doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Pir. 09 25, 2017 1:14 pm

Jeremy tikrai turėjo kraupių istorijų ir galėtų sėdėti ir pasakoti, kaip jam sekėsi būti gydytojų kovos lauke. Tai buvo visai kitoks gyvenimas, negu patyria paprasti gydytojai, kurie dirba užsidarę savo kabinetuose, kur jiems šilta, gera, saugu, niekas neįlėks pro duris su peiliu arba granata rankose. Jeremy jautėsi visai kitaip. Jau nueidamas į kariuomenę dirbti gydytojų, ant jo buvo išbandyta daugybę testų, ar jis galės pernešti tą psichologinį krūvį, gyventi kitaip, negu kitai, būti tokia pačiame lygyje kaip ir kareiviai. Bet jis puikiai viską išlaikė ir keletą metų pradirbo čia pat, prie Los Andželo esančių bazių, kur gydyti labai retai ką reikėdavo, bet jis vis tiek ten būdavo, stebėdama treniruotes ir ruošdavosi kitoms užduotims. Paskui jį perkėlė kažkur į pietų Ameriką, kur vyko pilietiniai karai ir Jungtinės Tautos turėjo įsikišti, o tam buvo pasiųsti amerikiečiai kariai. Ir tada jis susidūrė su visai kitomis sąlygomis ir išbandymais. Praleido dvi savaites, bet grįžo kaip visai kitas žmogus. Tad vos tik buvo paskelbtas pranešimas, kad ieškomas gydytojas vykti į Iraną, Jer pats pirmas nulėkė ten, nes viskas jam atrodo nepakartojama. Jis norėjo justi tą adrenaliną, peržengti savo komforto zoną ir padaryti kažką naudingo, ten kur gyvybė ir mirtis yra vienas ir tas pats. Ir galbūt praleidęs daug metų karo lauke jis grįžo namo kaip dar vienas, vėl naujas žmogus, jis nieko nesigaili ir jeigu kas lieptų pasirinkti, viską pakartotų dar kartą. Nebent atsisakytų užsikrėsti nepagydoma liga ir mirti po metų. Va šitą tikrai išbrauktų. Bet dėl kitų savo sprendimų Jeremy tikrai nesigaili. Ir yra patenkintas savo gyvenimu. Ir nors galėtų padaryti dar daugiau, deja, laiko nebeturėjo ir reikėjo su tuo susitaikyti. Jam beveik tai pavyko padaryti.
- Man atrodo, žmogus neturi su kuo pasikalbėti, tai susimoka didžiulius pinigus, kad tą padarytų, o per savaitę vėl prisikaupia visko, kad atėjus ji kalba ne apie savo problemas, o kas nutiko per tą savaitę. Reiktų jai pasiūlyti gal užsirašyti į kokią veiklą, kur žmonių susirastų... Bet pinigai už sėdėjimą ir bobelės klausimą irgi nėra blogai,- šyptelėjo vaikinas toliau valgydamas sriubą ir kiekvieną kartą pagalvodamas, kaip čia tikrai skaniai teikia maistą. Ir dabar Jeremy ramiai sau valgė sriubą, kai Sokratis paklausė, ar jis nenorėtų kur nors vakare nueiti. Tik jie kartu. Renner planų vakare tikrai neturėjo, visą savaitė pas jį buvo tuščia ir jis sėdėdavo užsidaręs pas brolį kambaryje, taip liūdėdamas dėl dabartinės situacijos, bet nesigailėdamas savo sprendimais. Ir dabar toks pasiūlymas jį tikrai sugundė, nors ir bare pasėdėti kartu taptų visai kitokia veikla, kuri šiek tiek vyrą prablaškytų nuo tokios monotonijos.
- Ne ne, viskas gerai. Jau tiek laiko bendraujam, tai žinoma, galima išeiti kur nors vakare pasėdėti, į kokį barą ar kavinę,- Jeremy mielai sutiko su tokiu psichologo pasiūlymų, nes tikriausiai vakarą būtų praleidęs prie televizoriaus arba žaisdamas kokius nors žaidimus su brolio vaikais,- tai galime susitikti kur nors miesto centre. Ir tada pažiūrėsim, kur galėsime nulėkti,- tokį variantą pateikė vyras, o kai Sokratis sutiko, jie susitarė laiką, kad lygiai septintą susimatys prie senamiestyje esančio fontano. Po to vaikinai baigė valgyti, dar pasišnekučiavo prie kavos puodelio, bet pietų pertrauka greitai baigėsi, kad Sokratis jau turėjo lėkti atgal į savo kabinetą. Jeremy tik nulydėjo jį akimis, o pats dar keletą akimirkų pasėdėjo prie staliuko, pabaigė savo kavą ir tada lėtai nuėjo iki autobusų stotelės. Sulaukęs tinkamos viešosios transporto priemonės, įsėdo į ją ir nuvažiavo atgal iki brolio namų. Kol kas jie dar buvo tušti, tad Jeremy įsijungęs televizorių svetainėje, pagulėjo ant sofos kokią valandą, o kai grįžo sūnėnai, tada teko eiti į savo kambarį. Ten vyras atsisėdęs paskaitė knygą, o po to susiruošė eiti pabėgioti. Šis sportas jam padėdavo mąstyti, tad dabar vyras persirengė ir eidamas link durų, susitiko Matildą.
- Jer, gal galėsi šiandien prižiūrėti vaikus, mes turim šiandien kai kur išvažiuoti,- brolio žmona tiesiai šviesiai kreipėsi į jį, mat dažniausiai Renner sutikdavo tą padaryti.
- Atleisk, šiandien negaliu, turiu sutikimą mieste,- pasakė vyras, kas privertė moterį nustebti ir keistai pažvelgti į karininką.
- Prašau, tik nesugadink gyvenimo kokiai merginai,- burbtelėjo ji pasitaisiusi savo garbanotus plaukus.
- Matilda, negi manai, kad to tik siekiu?  - Jeremy į ją visai kvailai pažvelgė, o tada papurtęs galvą, išėjo į kiemą ir vėl pasileido bėgti jau pažįstamais rajonais. Grįžęs po valandos jis nusiprausė, apsirengė ir pavalgė, o prieš šešias išėjo iš namų. Iki centro nuvažiuoti prireiks ne ką mažiau laiko, todėl vyras nenorėjo pavėluoti, tai išėjo į autobusą, kuris nuveš šiek tiek anksčiau. Vis dėlto, galbūt jis ir turėjo išlipti prie senamiesčio ankščiau, bet reikėjo atstovėti visus kamščius, tad Jer buvo laiku ir jau eidamas link fontano, pastebėjo, kad Sokratis jo laukia. Jo veide atsirado šypsena, kas patį vyrą nustebino, mat jis seniai nesijautė, lyg gyventų. Bet šito vakaro tikrai laukė.


You're saying it's hopeless
I should hope less Heaven can help us, well maybe he might You say it's beyond us, what is beyond us Let's see and decide
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 25
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 37
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Antr. 09 26, 2017 7:00 pm

Gyvenimas Sokratį jau buvo palaužęs. Jei anksčiau vyrą galėdavai vadinti optimistu, slegiančios studijos, o iškart po jų - niurūs susitikimai su pirmaisiais pacientais, kaip reikiant pakeitė graiko požiūrį į viską. Tuomet dažnai galėjai išgirsti Sokratį save vadinant tiesiog realistu. Bet užteko vienos menkos problemos, netikėto neplanuoto vaiko sutrikimo, staiga subyrėjusios šeimos, sudužusios širdies, kad Sokratis taptų grynų gryniausiu pesimistu. Šiomis dienomis jis jau niekur nebeįžvelgdavo šviesių spalvų, nebemokėdavo nei savojo gyvenimo praskaidrinti, nei kitų. Ir, žinoma, vyras nujautė, jog tai slegia aplinkinius ne ką mažiau nei jį patį, tačiau nuoširdžiai nežinojo, ką padaryti, kad viskas pakryptų į gerąją pusę. Ilgainiui Sokratis pradėjo tikėti, kad, štai, viskas būtent taip ir nusistovės: jis liks tarytum užsikalęs namuose, tarp keturių sienų, su autistu sūnumi, kurio sutrikimas nors ir buvo pakankamai lengvos formos, vis tiek tik vienas Sokratis mokėjo su vaiku tvarkytis (neskaitant, žinoma, specialistų), ir tai reiškė, kad Taavio tikrai su svetimais palikti negalėsi, niekur neišsiveši, esi pasmerktas aštuoniolika metų būti tarytum prisirišęs prie jo ir tikėtis geriausio - kad vaikas iš šio sutrikimo laikui bėgant tiesiog išaugs. Bet vėlgi - Sokratis buvo pesimistas, todėl jis galvojo apie blogiausią - kad Taavi galiausiai susirgs šizofrenija, ir tai lems tik dar didesnį prieraišumą prie nepajėgaus sūnaus, iki kol, ko gero, mirtis patį Sokratį pasiglemš. Tai tikrai nebuvo pačios šviesiausios mintys, bet kitokių vyras nebemokėjo suformuoti. Vienintelis dalykas, kuris dar priversdavo jį bent šiek tiek optimistiškiau į ateitį pažvelgti, tai Jeremy. Tačiau, kaip visada, siūlydamas vyrui kur nors nueiti, vakare susitikti, Sokratis daug vilčių neturėjo. Gal jis užsiėmęs, gal mokosi, gal dirba, gal, po galais, išvis, kokią šeimą turi, žmoną, vaikus... kokio velnio jam su vargiai ligoninėje matomu kone nepažįstamuoju susitikinėti? Tačiau išgirdęs teigiamą atsakymą Sokratis net nušvito - ir tai tikrai buvo akivaizdu. Kone papilkėjusiame iš nuovargio bei liūdesio jo veide pagaliau atsirado šypsena, o žavios kibirkštėlės žybtelėjo net ir akyse.
- Gerai... Gerai! Puiku! - džiugiai tarstelėjo jis, net pats nusistebėdamas, kiek entuziazmo visgi sugeba parodyti. - Amm... Tuomet septintą valandą susitiksim prie senamiesčio fontano? Tiks? - iškart pasiūlė Sokratis ir kiek nervingai pradėjo kuistis po savo švarko vidines kišenes, ieškodamas neprirašytų popieriaus lapelių. Vieną radęs skubiai išsitraukė, ištiesino, ant jo iškeverzojo savo telefono numerį ir per stalą stumtelėjo Jer link - čia buvo tik dėl viso pikto, jei kartais kažkas pasikeistų ir panašiai. Sokratis, vis dar nesugebėdamas nusibraukti šypsenos nuo veido, pabaigė kramsnoti nusipirktus blynelius, juos užgėrė kava ir pagaliau su Jeremy atsisveikinęs nuskubėjo atgal į darbą. Jo dar laukė vienas pacientas, ir iškart po to - tiesus kelias namo. Sokratis dabar jautėsi kaip niekad pakiliai, todėl itin dėmesingai klausėsi atėjusio vyruko pasakojimo, nuoširdžiai pasistengė jam padėti, pasiūlyti sprendimų jo problemos, uždavė stebėtinai daug klausimų, ir tokį pokytį pacientas pastebėjo, tačiau nesiskundė - priešingai - netgi liko dėkingas už tokį rūpestį. Paskutinėms minutėms išbėgus, Sokratis su pacientu atsisveikino, paskubomis dar susitvarkė kabinetą, susirinko savo daiktus, sugrūdo juos į portfelį, o tuomet nuskubėjo laukan, į automobilių stovėjimo aikštelę. Pirmiausia vyras privalėjo stabtelėti sūnaus mokyklėlėje, perimti jį iš mokytojų rankų, o po to kartu su Taavi parvažiavo namo. Sokratis kartu su vaiku iš lėto nupėdino į laiptinę, liftu užkilo į ketvirtą aukštą ir neskubėdami įsprūdo pro buto duris. Taavi tuomet stabtelėjęs prisėdo ant kėdutės koridoriuje ir iš lėto pradėjo savo kasdieninį ritualą: nusiauti batukus, juos tvarkingai sudėti prie sienos, nusiėmus kuprinę ją nusinešti į kambarį, atremti į stalo koją, po to persirengti, drabužius rūpestingai sulankstyti, ir taip toliau, ir panašiai. Turbūt bet kokiam kitam žmogui šitokia rutina ir tikslumas jau būtų įgrisęs, tačiau vaiką visi šie besikartojantys veiksmai ramino. Ir, tiesą sakant, kol Taavi neklykė, tol ir Sokratis buvo laimingas. Kol sūnus kažkur kuitėsi, vyras turėjo pakankamai laiko nupėdinti į miegamąjį, persirengti, išsirinkti kiek gražesnius drabužius
pasimatymui(?), o po to nuslinkti į virtuvę ką nors sūnui valgyt padaryti. Jis buvo itin išrankus, todėl ne kažin kokį pasirinkimą Sokratis teturėjo. Kadangi vaikas tikrai buvo užvalgęs mokyklėlėje, dabar jam tegalėjo pasiūlyti užkandį ir jis, žinoma, buvo vienintelis Taavi mėgstamas sūrelis su želė gabaliukais. Vyras iškart padėjo jį ant stalo krašto, etikete į priekį, kad ant savo išsirinktosios kėdės prisėdęs sūnus galėtų netrukdomas sūrelį pagriebti ir pradėti kramsnoti. Pats Sokratis, kadangi jau nebuvo alkanas, tiesiog pasiėmė kelis sausainius ir, prisėdęs priešingoje stalo pusėje, pamažu pradėjo juos kramsnoti, visą dėmesį nukreipęs į telefoną rankoje. Jis net nepastebėjo, kada Taavi atėjo, tik po kelių akimirkų išgirdo jau krebždantį sūrelio popierėlį. Tuomet Sokratis kilstelėjo galvą ir pažvelgė į vaiką. Jis, kaip visada, net nesiteikė į tėtį atkreipti dėmesį.
- Šiandien vakare pas tave ateis auklė, - dalykiškai pranešė Sokratis, vos tik gavo atsakymą iš savo nuolat samdomos patikimos darbuotojos, jog, taip, šįvakar su vaiku užsiimti ji galės. - Pažaisi su ja, gerai? - pridūrė jis ir ilgam nusistovėjo tyla. Tik po geros minutės Taavi suniurnėjo "gerai" ir vėl suleido dantis į sūrelį. Tokio pokalbio ir tokio patikinimo Sokračiui užteko. Jis nežymiai linktelėjo galva ir vėl įsmeigė žvilgsnį į telefoną, jau nekantriai laukdamas, kada gi toji septinta valanda ateis.
Auklė jų namuose pasirodė po šešių dvidešimt. Ji dar keliais žodžiais persimetė su Sokračiu, o tuomet nutipeno iki sūnaus kambario. Vyras daugiau nedelsdamas šovė pro duris, kadangi jau buvo išsikvietęs taksi, tuoj pat įšoko į laukiantį automobilį ir paliepė važiuoti į centrą. Laiko dar buvo likę pakankamai daug, tad Sokratis leido sau paslampinėti po senamiestį, pasidairyti, nužvelgti senokai nematytą miestą, iki kol pagaliau pasiekė fontaną ir prisėdo ant jo krašto. Ilgai netrukus pasirodė ir pats Jeremy, o jį pamatęs Sokratis kaip mat nušvito, vėl pakilo ant kojų ir netgi nervingai pasitvarkė drabužius. Dievaži, pasijuto lyg koks paaugliukas, besiruošiantis pirmam pasimatymui ir turintis pernelyg didelių vilčių, jog jis baigsis
nuostabiai. Sokratis pamažu priėjo prie Jer ir dalykiškai ištiesė paspausti ranką.
- Taigi, nuo ko šįvakar pradedam? - iškart pasiteiravo jis. - Dar tik septynios, tad siūlau užkąsti. O vėliau, jau kokią devintą, ar panašiai, galim pasiieškoti jaukesnio baro, - pasiūlė Sokratis. - Ir, žinoma, aš jau kavinę nusižiūrėjęs, - nusišypsojo jis ir mostelėjo į ganėtinai padoriai atrodančią kavinukę, į kurią jau buvo nemažai žmonių prigužėję. Sokratis nedelsdamas būtent ten ir pasuko, siekdamas užsiimti vietą. Kaip tik atsilaisvino nuošalus staliukas kavinės kampe, tad vyrai ten įsitaisė ir luktelėjo, kol bus atneštas meniu. - Turiu prisipažinti, mane dabar apėmęs keistas jaudulys, - tyliai nusijuokė jis, parodydamas, kaip vis dėlto virpa jo rankos, - žinai, vis tiek norisi, kad smagiai praleistume vakarą, - pridūrė Sokratis, pakeldamas akis į Jer ir akimirksniu pajausdamas, kaip per stuburą perbėga šiurpuliukai.


 
I promise you from up above That we'll take what comes
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I see better from a distance
avatar
Pranešimų skaičius : 9
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 35
Nationality : Spanish
Job : military doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Št. 10 21, 2017 5:35 pm

Jeremy priėjo prie fontano ir ištiesęs ranką, pasisveikino su Sokračiu. Abu vaikinai tikrai jaudinosi, bet nebuvo galima to parodyti, todėl vos tik pasakęs, kad yra nusižiūrėjęs kavinukę, Jer linktelėjo, pritardamas tokiai idėjai, kad pirma bus galima pavalgyti, o paskui užpilti pilnus skrandžius alkoholiu. Tad jie, kaip ir susitarė, pirmiausia nuėjo iki kavinės. Ten buvo pakankamai daug žmonių, bet kaip tik laisvesnis staliukas atsilaisvino ir jie prisėdo būtent ten. Jaunas vaikinukas priėjo prie jų, pasisveikino, padėjo meniu ant stalo ir nuėjo šalin. Jeremy pasiėmė vieną iš jų prie savęs ir atsivertė, taip imdamas skaityti, ko jis norėtų vakarienei. Graikas padarė tą patį, tad kelias sekundes buvo tylu, kol jis pervertė kelis meniu puslapius.
- Kiek čia visko daug... - žiūrėdamas ir skaitydamas patiekalų pavadinus, vaikinas vis dar negalėjo sugalvoti, ko jis norėtų ir kas galėtų jį šiandien sugundyti,- kai Irane buvo tik kokie du pasirinkimai, lengva būdavo nuspręsti, ko nori vakarienei,- šyptelėjo jis, prisiminęs, ką jam teko ten išgyventi ir kuo viskas atsiliepė. Jis dabar sirgo mirtina liga ir turėjo, geriausiu atveju, metus gyventi. Ir jau pats buvo nusprendęs, kad naujų žmonių į savo gyvenimą tikrai neįvels, juk jam teliko tiek mažai. O ką jis dabar daro? Sėdi su vaikinu, kuris jam kaip ir tapo svarbus draugas gyvenime, bet galbūt ne tik draugas, Jeremy nelabai supranta, kokie jų santykiai, bet šiandien tikrai viską sužinos. Bet jam nereikėjo sutikti šiandien vakare kur nors eiti, reikėjo pasakyti, kad turi planų ir bėgti šalin. Bet jis pasielgė egoistiškai. Dėl to save griauš dar kelias dienas,- o ką pats labiausiai mėgsti valgyti? - juk reikėjo kaip nors pradėti kalbėtis, o tokie klausimai atrodė pakankamai nekalti ir paprasti. Galiausiai, po kelių minučių, vaikinas išsirinko kažkokį kepsnį padaže, su makaronais ir įvairiomis salotomis,- tai gal vis tiek, kažką išgeriam? Bent jau alaus, paskui bare galėsim prieiti prie ko nors stipresnio,- šyptelėjo amerikietis, o kai padavėjas priėjo, pasakė, ko norės, Sokratis padarė tą patį, ir taip pat užsakė du bokalus šviesaus alaus. Vaikinui dingus, jie liko sėdėti ir žiūrėti vienas į kitą. Kaip kokiame pasimatyme.
- Kaip sugalvojai, kad būtent nori būti psichologas? - Jeremy, kad bus gydytojas, žinojo jau seniai, nuo mažų dienų mama kartojo, kad jis paveldės tai iš tėvo, nes ir jis buvo gydytojas, tai ir Jeremy turės būti toks. Ir jis tikrai mokėsi, visus dešimt metų arė, baigė, o galiausiai pasirinko būti tokiu gydytoju, kas mamai visai nepatiko - lėkti į karo lauką. Motina idealizavo tėvą ir tai, kad jis buvo kardiologas, turėjo savo kabinetą, daug pacientų, žmonai nešdavo brangias dovanas ir panašiai. Taip ji matė ir savo sūnų - puikiai pasipuošusį ir su mylinčia šeima. Ir kelis metus Jer tikrai bandė taip gyventi, bet suvokęs, kad nori pavojų ir adrenalino, vos tik atsirado laisva darbo vieta, nulėkė ten ir išvažiavo toli nuo Amerikos. Žmonai tai tiko, jis vis grįždavo, pabūdavo kelis mėnesius ir vėl išvažiuodavo. Ir viskas būtų gerai, jeigu ne paskutiniai tyrimai ir išvada, kad jis turi AIDS. Tai sužlugdė jo santuoką, dukra bei sūnus taip pat nemato tėvo, nes neleidžia tą padaryti jo buvusi žmona (Jeremy tikėjo, kad vaikai mielai praleistų kelias dienas su tėčiu), o dabar jam teko apsistoti pas brolio šeima, kurio žmona yra labai panaši į jo pačio motiną. Juk sakoma - dažnai vaikai ieško antrųjų pusių, kurios primena jiems tėvus. Na, o Matilda buvo lygiai tokia pat. Dabar Jeremy motina pasidariusi kur kas nuolankesnė ir mylinti. Ir ji buvo viena iš tų, kuri sužinojusi apie tokią sūnaus ligą, liko optimistė ir pasakė, kad ne viskas prarasta. Bet Jeremiui tai buvo pabaiga. Dabar, nenorėdamas apie ją galvoti, vyras pažvelgė į Sokratį ir du bokalus alaus, kuriuos prieš keletą sekundžių pastatė padavėjas. Paėmęs vieną į savo pusę, vyras iš karto paragavo šalto gėrimo ir toliau klausėsi gydytojo, kuris sėdėjo kitoje staliuko pusėje.


You're saying it's hopeless
I should hope less Heaven can help us, well maybe he might You say it's beyond us, what is beyond us Let's see and decide
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 25
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 37
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Št. 10 21, 2017 7:32 pm

Šiaip jau eilinę dieną Diego drąsos netrūkdavo. Vyras net nesudvejojęs galėtų pašnekinti visą krūvą nepažįstamų, galbūt netgi kaip reikiant prisikabinti prie jų, įsiūlyti savo paslaugas, taip pat ir dėmesio centre jis neretai atsidurdavo, jei tik rasdavo laiko pasišnekučiuoti su kolegomis kur nors koridoriuje stabtelėjęs. Kas jau kas, bet Diego galėdavo pasidžiaugti savo kalbos dovana. Tik, po galais, dabar, sėdint priešais Jer ir kukliai gaudant jo žvilgsnį, Luna užmiršo visas kalbas, kokias yra išmokęs. Staiga nė vieno žodžio nebesugebėjo išstenėti, todėl kelias ilgas akimirkas tik tuščiai stebeilijosi į vyrą. Nagi, pasakyk ką nors apie Iraną. Ką nors. Bet ką. Palaikyk pokalbį. Nagi.
- Kai tu vis pasakai, kad esi buvęs Irane, aš tik iškart pradedu mėginti įsivaizduoti tave su karine uniforma, -
idiotas. Diego iškart nuraudo, tačiau pasistengė savo menko sutrikimo neparodyti. Na, bent jau apsimesk, kad čia nebuvo flirtas, dėl dievo meilės... Luna, kol tai atrodė mandagu, tol palaikė akių kontaktą, bet po to vis tiek nudelbė žvilgsnį į meniu ir jame kone prasmego. Veidas jau degte degė iš to stulbinančiai sudėtingo bandymo nuslėpti savo klaidą, todėl, savaime suprantama, Diego ilgesnį laiką norėjo išlikti nepastebėtas. Kelias minutes jis vartė lapus, skaitinėjo patiekalų pavadinimus, iki kol vėl išgirdo Jer prabylant.
- Ką mėgstu valgyti? - staiga visa oktava aukštyn šoktelėjusiu balsu, smagiai pakartojo Diego, patyliukais sukrizendamas.
Šiaip jau suvalgau viską, ką mano autistas sūnus stumia šalin, - Ar mes iškart jau prie šitokių asmeninių klausimų peršokam? - norėdamas praskaidrinti nuotaiką, pajuokavo Luna. - Jaučiuosi atakuojamas, - linksmai pasiskundė jis ir vėl tyliai nusijuokė. Galiausiai vis tiek užvertė meniu, palinko virš stalo ir teikėsi atsakyti į Jeremy klausimą - juk gal jam nuoširdžiai buvo įdomu, jeigu jau išties Irane ne kažin kiek tegaudavo. - Na, stengiuosi vengti pernelyg nesveiko maisto. Ir iš tolo apeinu pieno produktus, todėl po to jau ne kažin kas lieka, - vyptelėjo Diego. - Bet, sakyčiau, vištienos, žuvies patiekalai būtų mano favoritai, - pridūrė vaikinas ir, kadangi padavėjas jau prisėlino prie judviejų staliukų, kaip tik užsisakė sterko kepsnį su daržovėmis bei sutiko su Jer pasiūlymu dėl alaus.
- Mmm, tiesą sakant, aš norėjau būti psichiatras. Bent jau iš pradžių, tačiau neįstojau į mediciną, todėl teko greitai permąstyti savo norus ir troškimus. Psichologas buvo artimiausias variantas ir, ko gero, jei tik būčiau turėjęs kantrybės, būčiau išsimokęs ir psichoterapeuto specializacijai, bet... studijos įgriso, užgriuvo dar ir šiokios tokios problemos šeimoje, galiausiai, panorau savąją susikurti, tai viskas ir nuplaukė į antrą planą, - vyptelėjo vaikinas, žvilgtelėdamas į Jer. - Bet nepaisant to, kad čia nebuvo mano tikslas, vis tiek esu patenkintas tuo, kaip mano... karjera išsirutuliojo, -
na, nes apie savo gyvenimą to paties pasakyti negaliu, po galais. Jeigu neturėčiau ligoto sūnaus, galbūt būtų lengviau, bet net ir tuomet, anoks čia džiaugsmas būtų vienišu tėvu, praradusiu viltį rasti meilę ir paguodą šiam pasauly Diego tik nusišypsojo, greitai užmaskuodamas akyse šmėkštelėjusį šešėlį.
Nepaisant pasisėdėjimo pradžios, išgėrus po tą bokalą alaus, liežuviai greitai atsirišo. Diego užmiršo visas savo problemas, tiesiog laisvai su Jeremy tarškėjo, juokėsi, o vos jie baigė valgyti, kaip ir buvo planavę, perėjo į barą, kur galėjo triukšmauti ir nebūti dėl to smerkiami. Kadangi čia buvo sporto baras, jiedu turėjo progą pažiūrėti ir krepšinio rungtynes, ir, nors iš pradžių nekreipė į jas dėmesio, įsibėgėjant trečiam kėliniui aplink susigūžę gerbėjai kaip reikiant įsijautė, todėl nebebuvo įmanoma šurmulio ignoruoti. Taigi, jie pasidžiaugė kartu su kažkurios komandos fanais (nors užmušk, Diego neprisiminė, kas ten tokie išvis žaidė), o vėliau, nors planavo jau eiti, dar vis tiek prisėdo bent vienam bokalui alaus, kadangi laimėjusios komandos fanatikas nusprendė visiems, buvusiems bare, po gėrimą nupirkti. Na, to jau nebuvo galima atsisakyti. Ir galiausiai, kelios minutės po vidurnakčio, kai bare jau pamažu mažėjo žmonių, neskubėdami išslinko ir jiedu. Dar šiek tiek nesiorientuojantys, dar kiek sunkiai ant kojų išsilaikantys, tvirtai įsikibę vienas į kitą, tačiau po kelių metrų grynas oras prapūtė galvas, tad bent mažumėlę vaikinai atsigavo.
- Kodėl anksčiau niekas manęs į tokią vietą nenusivedė? - murmtelėjo Diego, išraiškingai mostelėdamas rankomis. - Rimtai, - kiek nerišliai pridūrė Luna ir, staiga sustojęs, privertė Jer atsitrenkti į jį. Norėdamas sulaukti dėmesio, Diego patapšnojo Jeremy petį ir luktelėjo, kol judviejų žvilgsniai vėl susiriš, - nuoširdžiai galiu pasakyt, kad seniai jau nebuvau su gera kompanija kur nors išėjęs, - toliau niurnėjo vaikinas, vis pirštu baksnodamas Jer per krūtinę, ir ignoruodamas tą faktą, kad jiedu stovi vidury gatvės ir irzlūs mašinų vairuotojai turi juos atsargiai apvažiuoti, žinoma, garsiausiai signalizuodami. - Mums
būtinai kokią dieną reikia vėl kur nors nueiti, - linksmai pasiūlė Luna ir meiliai šyptelėjo. Nepastebėjo, kaip atsidūrė taip arti Jeremy. Regis, prieš kelias sekundes jis dar įkyriai baksnojo vyro krūtinę, bet dabar, tvirtai sugniaužęs, laikė kumšty jo marškinius ir pamažu vis tempė link savęs, kaskart nedrąsiai vis kilstelėdamas akis, tarytum tikrindamas, ar Jer neprieštarauja. Bet, regis, jis trauktis neketino. Atstumas vis mažėjo, Diego jau galėjo jausti vaikino alsavimą ant savo veido. Luna reikšmingai kilstelėjo galvą, iš lėto praskyrė lūpas, ištempęs kaklą jau siekė prisiglausti prie jojo...
- Traukitės nuo kelio, veltėdžiai jūs!! - pagaliau kažkas suklykė, priversdamas Diego atsitokėti. Vaikinas instinktyviai atsitraukė, apsidairė ir atkreipė dėmesį į šalią jų sustojusią mašinų eilę. Pasirodo, jau kurį laiką nepatenkinti žmonės čia jau klykavo, tačiau iki šiol Luna įstengė juos ignoruoti. Na, bet dabar jau atmosfera buvo sugriauta, vyras tik klusniai nuslinko ant šaligatvio ir stebėjo, kaip po vieną stabtelėjusios mašinos nuvažiuoja tolyn.
- Aš... - sunkiai prašneko jis, vėl nedrąsiai pažvelgdamas į Jer. - Labanakt... - galiausiai teleptelėjo Diego ir, nežymiai papurtęs galvą, akivaizdžiai nuliūdęs, piktai sugrūdęs rankas į kišenes, nuėjo šalin. Nebežinojo, ką daugiau ir pasakyti. Be to, jam ir pačiam jau reikėjo pailsėti, susivokti,
, po galais, kęsinosi padaryti. Iš kur tai? Žinau, kad Jeremy man patinka, bet, po perkūnais, kaip aš galiu leisti sau taip elgtis? Nejaugi norėčiau įtraukti tokį vyrą į savo šūdiną gyvenimą? Žingsniuodamas tolyn Luna dar žvilgtelėjo per petį. Pamatė, kad Jer vis dar stebi jį nueinantį. Nesusilaikė. Švelniai nusišypsojo. Bet po to, žymiai raustelėjęs, save iškeikė ir dingo naktyje.


 
I promise you from up above That we'll take what comes
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I see better from a distance
avatar
Pranešimų skaičius : 9
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 35
Nationality : Spanish
Job : military doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Sk. 10 22, 2017 11:54 am

Xabi išgirdęs komentarą apie jo uniformą, tik šyptelėjo ir pasistengė visko taip nesureikšminti ir negalvoti, ką tai galėjo reikšti. Bet ispanas nebūtų jis, jeigu nepradėtų apie viską galvoti per daug. Jis suprato, kad šitas draugiškas pasisėdėjimas gali pasibaigti visai kitaip. Ir vyras negalėjo leisti, kad šitas vakaras pavirstu pasimatymu, dėl to jis tikrai, pabandė negalvoti apie tą komentarą kaip norą paflirtuoti, pasistengė į jį net nesureaguoti.
- Asmeniniai? Apie maistą? - šyptelėjo ispanas taip papurtydamas galvą,- jeigu pradėčiau klausti asmeninių klausimų, tai patikėk manimi, sėdėtum dabar raudonas. Bet kaip psichologas, turėtum labai gražiai mokėti išsisukti ir pereiti prie kitos temos. Nes mes gydytojai dažnai to nemokam. Ir toliau bloginam situaciją. Ypač tada, kai vienam kareiviui pasakiau, kad reikės amputuoti jo koją, vaikas pradėjo verkti, o aš ir toliau šneku, koks sunkus buvo jo gyvenimas ir kaip viskas pasikeis. Jeigu ne slaugytoja, kuri atėjo ir mane nutildė, nežinau, ką dar būčiau prišnekėjęs,- šyptelėjo vyras, ta savaitė buvo tikrai įtempta, nes buvo kelios sunkios operacijos, o jis, vienas, sukiojosi toje palapinėje ir maldavo, kad jam greičiau atsiųstų pagalbos. Po to jie pradėjo dirbti kartu, su dar vienu gydytoju. Jis dar ir turėtų būti karo lauke, bet va, Xabi jau išsiuntė namo pailsėti. O kai jis sužinojo apie savo ligą, vyras pasakė, kad nebegrįš į darbą ir jo karjera pasibaigė. Išgirdęs Diego atsakymą, vyras šyptelėjo ir linktelėjo, - alergiškas pieno produktams? - tokią išvadą pasidarė jis, - vištiena ir žuvis taip pat įeitų į mano favoritus. Bet kartais mėgstu nuvažiuoti iki McDonaldo ir tiesiog nusipirkti ką nors skanaus , - juk kartais galima leisti sau vieną vakarą pavalgyti vienam, ne su brolio šeima ir su ta žmona, kuri turi prie ko prisikabinti, kad ir ką Xabi darytų.
- Mano tėvas buvo gydytojas, tai motina norėjo, kad ir aš būčiau juo. Kažkaip nelabai ir spyriojausi, visai man patiko. Bet ji buvo žiauriai prieš, kad išvažiuočiau į karo lauką. Gerai, kad bent jau dabar su tuo susitaikė,- Xabier kartas nuo karto paskambina mamai ir paklausia, kaip ji laikosi, ar nieko netrūksta ir prižada nuvažiuoti ją aplankyti. Ji gyvena Floridoje, tad nemažas kelias, skristi per visą šalį, bet jis žadėjo, kad galbūt kitą savaitę, o gal ir dar kitą, tikrai nuvyks pas ją kelioms dienoms. Juk reikia pailsėti nuo Matildos ir jos vaikų. O ir savus Xabi tikrai norėtų pamatyti. Tai ir buvo jų planas - jo vaikai atvažiuoja savaitgaliui pas močiutę, tėtis taip pat atskrenda ir jie kelias dienas pabūna, Alonso buvusiai žmonai nieko nežinant. Ir tai buvo geras planas.
Po dvidešimties minučių pas juos atkeliavo maistas, vyrai ėmė valgyti, išgėrė alaus, o tada pradėjo smagiai šnekučiuotis įvairiomis temomis - Xabi toliau pasakojo apie Iraną ir kaip jam ten sekėsi, o Diego dalindavosi kvailomis istorijomis iš savo darbo praktikos. Pavalgę, jie susimokėjo ir išėjo iki baro, kuriame buvo daugokai žmonių, bet dvi vietas dar buvo galima atrasti. Ir kaip tik vyko kažkokios krepšinio rungtynės, kurias visi stebėjo per televizoriaus ekranus. Nors Xabi labiau patiko futbolas ir jo mėgstamiausia komanda buvo Liverpool, jis mielai stebėdavo ir krepšinį, o kai labiau įkalė, viskas buvo dar geriau. Kartu su visai rėkė ir palaikė kažkurią komandą, lygtais LA Lakers, nes jie žaidė namų arenoje, o kai komanda laimėjo, dar buvo pastatyta nemokama alaus ir dar buvo įkalta. Ir po vidurnakčio, vaikinai išėjo iš baro, taip truputi nesigaudantys, nei kur eiti, nei ką dabar veiks.
- Nes neturi gerų draugų, kaip aš, kurie tave nusiveda ten,- girtas Xabi pridūrė ir net pradėjo žagsėti, bet po kelių kartų nustojo ir sustojęs, truputi bandė susigaudyti, kur jie yra, bet galva sukosi ir jis matė prieš save tik Diego,- viskas, reiškiasi, reikės tave vis kokį vakarą iš namų ištempti,- pažadėjo vyrukas, taip nusišypsodamas. Jam ir pačiam būtų smagu vis kažką veikti, o ne sėdėti užsidarius kambaryje,- tai čia būūūūtinai, pakartosim dar šitą,- prižadėjo ispanas, taip tikrai nesuvogdamas, kas jie stovi viduryje kelio ir mašinos, važiuodamas iš centro, tikrai turi juos apvažiuoti. Ir dabar jie stovėjo labai arti vienas kito, jų žvilgsniai susitiko, Xabier pajuto, kaip Diego sugriebia jo marškinius ir prisitraukai dar arčiau savęs. Liko keli centimetrai. Ar Alonso tai leis padaryti? Bet jis net nesistengė atsitraukti, žinojo, kas ateina ir to netgi... Laukė? Deja, kažkam tikrai įgriso du girti vyrai viduryje kelio, tai jie buvo pertraukti ir nuvaryti šalin. Atsistojęs ant šaligatvio Xabi dairėsi, o paskui vėl susirado psichologą ir pažvelgė į jį, bet vyras atsisveikino ir dingo. Tai viskas? Taip jų vakaras ir baigsis? Xabi liko stovėjo ir žiūrėti į vyrą, o po to, pastebėjęs jo šypseną, pats nusišypsojo ir suprato, kad jam jis tikrai patinka. Po velnių, nereikia jam viso šito. Supykęs pats ant savęs, vyras vos ne vos išsitraukė telefoną iš išsikvietė taksi, kuris parvežė vyrą namo ir jis krito į lovą, net nesugebėjęs nusirengti.
Kitą savaitę Xabi kaip niekada laukė trečiadienio. Nuvažiavo į ligoninę anksčiau, negu derėjo, tada laukė už durų savo sesijos, o paskui labai greitai paaiškino, kas jį neramina ir kodėl jis toks liūdnas. Bet psichologas pastebėjo, kad Xabier, kaip tik, nebuvo labai jau liūdnas. Ir jis bandė išpešti, kas pasikeitė ispano gyvenimo, bet Alonso dar nenorėjo su nieko dalintis apie tai, ypač kai neaišku, kuo visą tai baigsis. Pasibaigus skirtam laikui, jis išlėkė iš kabineto tiesiai į valgyklą. Ir ten labai nuliūdo, kai Diego niekur nesimatė. Negi jis šiandien neateis? Kur jis yra? Bet po kelių akimirkų jis pajuto, kaip kažkas paliečia jo petį ir jis atsisukęs pamatė ne ką kitą, o Luną, kuris sutikęs Xabier šypseną, atsakė lygiai tuo pačiu.


You're saying it's hopeless
I should hope less Heaven can help us, well maybe he might You say it's beyond us, what is beyond us Let's see and decide
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 25
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 37
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Sk. 10 22, 2017 8:59 pm

Ilgai dar Diego su savimi nešiojosi tą paskutinį Xabier žvilgsnį. Visą kelią namo neįstengė nustoti galvoti apie vaikino akis, jo švelnią šypseną... Tas peizažas, regis, jau įsigėrė į Lunos sąmonę ir lydėjo vaikiną iki pat namų durų. Ir būtent tik kai prie jų atsidūrė, Diego pagaliau suvokė, jog tikrai nereikėjo eiti nuo centro pėstute. Juk pirmyn su taksi atvažiavo, o dabar taip užsimiršo, kad net nepajuto, kaip kelių kilometrų atstumą kone nė nemirktelėjęs įveikė ir, nors namuose atsidūrė daugiau nei pusvalandžiu vėliau nei būtų tikėtąsi, Diego skųstis negalėjo - jam buvo visai smagu naktį pasivaikščioti, viską apgalvoti. Ir, taip, galiausiai jis buvo priverstas prieiti išvadą, kad Xabi jam patinka. Ir dar kaip.
Diego kaip galėdamas tyliau įžengė į butą ir rado auklę prisnūdusią svetainėje ant sofos. Nenorėjo jos žadinti ir vidury nakties išvaryti namo, todėl vietoj to tik surado merginai pledą, atsargiai šiuo apklojo ir daugiau nieko netaręs nusėlino pirmiausia į Taavi kambarį, įsitikino, kad vaikas miega, o tuomet nuėjo į savo miegamąjį, vos ne vos nusitraukė marškinėlius per galvą ir, nieko daugiau nebepadaręs, tiesiog krito į pagalves.

Kad ir kaip nesinorėjo, ryte visus mielus sapnus išblaškė žadintuvas (o Diego buvo įsitikinęs, kad tame jo sapne dalyvavo Xabi, nes jau pabudo su šypsena veide). Vaikinas sunkiai atplyšo nuo patalų ir apsižvalgė. Gerai, nesijaučia
toks pagiringas, nors, reikėjo pripažinti, vakar išgėrė nemažai. Galvos pernelyg neskaudėjo, kūnas klausė - viskas lyg ir normaliai. Diego neskubėdamas nuslinko į vonią, palindo po dušu, nusiprausė, išsišveitė dantis, po to apsirengė ir, kaip visada, nupėdino į virtuvę pusryčių padaryti. Tuoj pat trinktelėjo dubenėliu per stalą, pribėrė į jį dribsnių, pieno ir menką "patiekalą" padėjęs  sūnaus pamėgtoj vietoj, vėl nusisuko į šaldytuvą, svarstydamas, ką pats galėtų užkąsti. Galiausiai vis tiek tik pasidarė sau sumuštinį ir laimingas jį sužiaumojo. Po minutės atpėdino į virtuvę ir sūnus.
- Labas rytas, Taavi! - džiugiai pasisveikino Luna, tačiau vaikas, prisėdęs ant savos kėdės, tik piktai zirztelėjo. Ne iškart Diego suprato, ką blogai padarė, bet vos pastebėjo savo klaidą (dubenėlio paveiksliuką buvo atsukęs ne į sūnų), skubiai tai ištaisė ir vaiko atsiprašė. Regis, Taavi tokį gestą taikiai priimė ir nesiskųsdamas papusryčiavo. Nieko netaręs jis po to nuslinko autis batų, o Diego, tuo tarpu, dar sustojo priešais veidrodį. Staiga pajuto norą šiandien atrodyti gražiai, todėl vietoj įprasto savo nunešioto pilko megztuko ir plėšytų džinsų, Diego apsirengė baltus marškinius (jų rankoves būtinai atsiraitojo iki alkūnių bei, žinoma, prasisagstė tris viršutines sagas, leisdamas ant kaklo visuomet kybančiam žaismingam pakabučiui laisvai svyruoti) bei įsispraudė į siaurias juodas džinsines kelnes. Būtum galėjęs pasakyti, kad Diego ką tik nuo kokios filmavimo aikštelės nužengė. Tiesą sakant, jis net nebuvo įsitikinęs, ar
psichologui dera šitaip apsirengus ateiti į darbą, tačiau Diego apie tai dabar nemąstė. Juk šiandien buvo trečiadienis. Jis tenorėjo Xabi palikti įspūdį.
Taavi zirzimas privertė Diego pasijudinti. Jis suskubo rengtis ir kartu su vaiku nubildėjo laiptais žemyn iki mašinos. Sūnus įsitaisė ant galinės sėdynės, o Luna klestelėjęs už vairo kantriai luktelėjo, kol vaikas prisisegs. Tuomet nuvažiavo iki darželio, ten Taavį išlydėjo, ir, leisdamas net padangoms suklykti, apsisukęs nuskuodė į ligoninę.
- Ar tau viskas gerai? Diego, kas nutiko? - staiga susirūpino valytoja, su kuria prasilenkdamas Luna kiekvieną rytą pasisveikindavo.
- Man... viskas kuo puikiausiai, - sutrikęs atsakė vaikinas ir laiptais užbildėjo į savą skyrių. Ten, vėlgi, prie jo prilipo kolegos.
- Diego? Tave jau ir atpažinti sunku - atrodai pasikeitęs! Kas nutiko? - vienas po kito bėrė klausimus jie, bet Luna, vėlgi, nesuvokė, kame problema, todėl vengė į juos atsakyti ir tiesiog nuslinko į savo kabinetą, kur ilgai netrukus sulaukė pirmosios šios dienos pacientės. Ji, kaip ir reikėjo tikėtis, pirmiausia paklausė, kas gydytojui atsitiko.
-
Kuo aš kitoks atrodau? Kiekvienas sutiktas šiandien apie tai tik ir komentuoja, - prunkštelėjo vaikinas, o pacientė kukliai trūktelėjo pečiais.
- Tiesiog... lankausi pas jus jau antrą mėnesį ir... niekad anksčiau nemačiau jūsų tokio... švytinčio, - tepasakė ji, priversdama Diego net atsilošti. Jo veide, vėl, nušvito šypsena ir jis, kukliai nuraudęs, nudelbė žvilgsnį į savo užrašus, patogiai pasidėtus ant kelių.
Taigi, jau darosi akivaizdu, kad įsimylėjau? smagiai pamanė jis ir pirmąjį susitikimą užbaigė kaip niekad linksma gaida. Ir, tiesą sakant, tai tęsėsi visą dieną. Staiga visi pacientai pasirodė įdomūs, su jais jau beveik buvo įmanoma pajuokauti (nors kai kurie dar neįžvelgė tokio optimizmo savo situacijose), kai kurie išvis leidosi į drąsius pokalbius ir neužsičiaupdami puolė tarškėti, vos pamatė, kad šįkart iš Diego sulauks žvalaus atsako. Būtent dėl to Luna taip ir užtruko. Nors jau buvo prasidėjusi jo pietų pertrauka, Diego dar šnekučiavosi su pacientu ir vis krizeno klausydamasis, kaip komiškai jis bando papasakoti savo kivirčus su žmona. Galiausiai vaikinas viso labo tik pateikė keletą patarimų iš savo pusės ir, paskatinęs juos išmėginti, pagaliau atsisveikino su vyruku ir išskubėjo į valgyklą. Taip lėkė, kad vos nuo laiptų nenusivartė - koja paslydo ties paskutinėmis pakopomis ir Diego įskrido tiesiai kažkokiam daktariūkščiui į glėbį. Vaikinas nesivargino net atsiprašyti - tik skambiai nusikvatojo ir vėl nuskuodė tolyn. Pagaliau sustojo nurimti tik priešais valgyklos duris. Šiek tiek pasitvarkė plaukus, drabužius, atsikvėpė, ir drąsiai žengė vidun. Xabi iš karto pamatė, bet pradžiai norėjo šiokio tokio maisto pasiimti, todėl dar peržvelgė pasirinkimus ir galiausiai nusprendė pasitenkinti vištienos kotletu bei makaronais. Nešinas padėklu vaikinas nutipeno pas Xabier ir, siekdamas patraukti jo dėmesį, atsargiai priglaudė delną prie jo peties. Pakankamai nekaltas gestas, tiesa?
- Nežinau,
kas nutiko, bet šiandien jaučiuosi tiesiog... puikiai, - iškart pasigyrė jis, plačiai nusišypsodamas. - Staiga net visi pacientai normalūs pasirodė, - pridūrė Luna ir klestelėjo priešais Xabi. - Ei, klausyk, ar turi kokių planų penktadienį vakare? - prie reikalo perėjo Diego, kadangi pastebėjo, jog ta jo pietų pertrauka dabar pernelyg sutrumpėjo. - Nes aš turiu du bilietus į krepšinio rungtynes - kaip tik atsidėkodamas vienas iš pacientų padovanojo (neturėčiau tokių dalykų priimti, bet, po galais - krepšinis), - smagiai kvarktelėjo jis, kimiai nusijuokdamas, - ir pradėjau svarstyti, ką galėčiau pasikviesti kartu su savim. Taigi, štai, - Diego mostelėjo į Xabier. - Galbūt sudominau? - ir, taip, čia tikrai buvo dviprasmis klausimas. Lunos pirštai automatiškai perbėgo per stalą, siekdami puodelio, tačiau taip ir liko nieko neapčiuopę. - Aš neatsinešiau kavos... Šakės, aš neatsinešiau kavos. Palauk! - kvarktelėjo Diego ir skubiai vėl nulėkė link žmonių eilės. Visgi kai pamatė, kokia spūstis prie aparato, apsigalvojo. Vietoj to pasiėmė sulčių stiklinę, kurias žmonės vengdavo gerti, ir nuskubėjo atgal pas Xabi. Vis dėlto iš to džiaugsmo (ir dėka to fakto, kad dabar Diego tematė tik Xabi), vaikinas nepastebėjo per valgyklą atgal į skyrių skubančių dviejų daktarų. Jie pakeliui skaudžiai Luną užkliudė ir šis, deja, išliejo savo atsineštą gėrimą. Didžioji jo dalis "pagardino" Xabi pasirinktą patiekalą, tačiau šiek tiek kliuvo ir ant vaikino marškinių, ką išvydęs Diego tik aiktelėjo ir puolė atsiprašinėti.
- O siaube, koks aš žioplas - atsiprašau, - kvarksėjo jis, griebdamas servetėles ir pernelyg drąsiai šiomis pradėdamas tapšnoti tamsią dėmę ant Xabi drabužių. Visgi, ko gero, kadangi vyro marškiniai buvo tamsiai mėlynos spalvos, pernelyg nesimatys, kokia nelaimė ką tik įvyko - galbūt, kai išdžius, tik vos vos tos oranžinės sultys boluos. - Pala, pala, neliesk -
nejudėk! - dar čia keli lašai užtiškę, - krizendama vis murmėjo Diego, pamažu įsisprausdamas į tarpą tarp Xabi ir stalo bei patogiai atsiremdamas į šio kraštą. Servetėlių kupina Lunos sauja slystelėjo kiek aukščiau ir, nepaisant to, kad ten tikrai nebuvo lipnaus gėrimo lašų, jis vis tiek perbraukė per Xabi kaklą, pernelyg lėtai, tyčia tuo pasimėgaudamas. Galiausiai net nepajuto, kaip ėmė linkti artyn. Diego vėl atsargiai perbraukė per drėgnus vaikino drabužius, po to vėl specialiai brūkštelėjo ant kaklo. Lunos lūpose žaidė šypsenėlė - jis neįstengė atitraukti žvilgsnio nuo gilių Xabier akių. Dar kelios sekundės ir visos servetėlės išbyrėjo ant grindų. Vis dar apelsinų sultimis kvepiantis, šaltas Diego delnas akimirką dar kybojo ore, o po to drąsiai prigludo prie menkai dygliuoto Xabi skruosto. Jei būtų užtekę ryžto, Luna vėl būtų palinkęs artyn. Tačiau aplink pagarsėjęs šurmulys privertė atsitraukti ir prisiminti, kur jiedu yra. Pasirodo, daktarai, slaugytojos, studentai - visi - juos jau akylai stebėjo ir neramiai kuždėjosi. Kai kas raukėsi, kai kas jau cypčiojo, laukdamas mielos pabaigos, tačiau, pasijutęs kiek išmuštas iš vėžių, Diego tik atsitraukė ir grįžo į savo vietą. Ištiesęs rankas dar išvalė balą aplink Xabi maistą, bet po to nudelbė žvilgsnį į savo lėkštę. Skubiai suvalgė tuos paskutinius kąsnius ir, kadangi jau buvo laikas eiti, dar pakėlė akis į Xabi. Sutiko jo žvilgsnį, šelmiškai šyptelėjo ir išraiškingai per stalą pastumė vieną iš bilietų. Diego, žinoma, dabar tikėsis sulaukti iš Xabier skambučio - tuomet jie galės aptarti, kur kada susitiki. O kol kas Luna tik žaviai mirktelėjo ir kartu su visu savo padėklu nuėjo šalin. Prieš išeidamas pro valgyklos duris dar žvilgtelėjo per petį į Xabi, vėl kaip niekad nudžiugo pamatęs, jog ir vaikinas jį stebi, ir, nors norėjo itin galantiškai į savo skyrių sugrįžti, tarpdury iš valgyklos vėl į kažką atsitrenkė. Diego viso labo tik nusikvatojo ir, apėjęs tą studentą, nuslinko atgal į savo kabinetą.


 
I promise you from up above That we'll take what comes
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I see better from a distance
avatar
Pranešimų skaičius : 9
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 35
Nationality : Spanish
Job : military doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Tr. 11 01, 2017 3:46 pm

Diego pasirodžius valgykloje ir priėjus prie Xabi, jis tikrai lengviau atsikvėpė ir prisėdo prie staliuko, kuris dažniausiai ir tapdavo jų susitikimo vieta - tas pats, prie sienos, atokiau nuo visų žmonių, kurie malasi patalpoje.
- Gal gerai įsimiegojai? - paklausė gydytojas, taip pažvelgdamas į Luną ir tikrai pastebėdamas, kad šiandien jis atrodo kiek kitoks, negu visada. Tai privertė ispaną šyptelėti, galbūt tai kažkaip susiję su juo? Bet jis negali įdėti kvailių vilčių, ypač kai žino, kad jam pačiam neliko daug laiko, kad įsimylėti būtų pati durniausia mintis. O jeigu taip išėjo ir tu nieko negali padaryti? - tau pasirodė normalūs pacientai? Rimtai? - nusijuokęs vyras, tik pažvelgė į savo maistą ir pradėjo po truputi valgyti, kad neatšaltų. Ir keista buvo, kai iš karto Diego paklausė, ką veiks Alonso penktadienį, mat jis jau pats būtų siūlęs kur nors vėl nueiti į barą arba ateiti pas jį į namus, nes brolis su šeima išvyksta atostogomis ir Xabier lieka vienas namuose. Nors jis nieko ir neplanavo veikti, bet šį kartą norėjo pats ką nors pasiūlyti. Vis dėlto, krepšinio varžybos skambėjo kaip nuostabi mintis, - tai gerai, galime nueiti, aišku. Negi atsisakysiu to,- Xabi prisiminė praeitą jų vakarą, kaip smagu buvo žiūrėti rungtynes, o dabar, kai bus viskas arenoje, tikriausiai bus kur kas smagiau. Taip vaikinai ėmė valgyti pietus, kol Diego sugalvojo, kad reikia atsinešti kavos. Xabi paprastai jos čia negėrė, nes kaina buvo užkelta, jis pasiimdavo vandens stiklinę ir jam pilnai to užtekdavo. Dabar jis laukė, kol psichologas grįš prie stalo, bet jis tai padarė tikrai įsimintinai - keli daktarai jį užkliudė ir jis savo sulčių stiklinę išvertė ant stalo, kaip daugiausiai užpildamas ant maisto, kurį valgė ispanas. Nors ir ant jo pačio mėlynų marškinių truputi kliuvo, vaikinas visiškai nepyko ir papurtė galvą.
- Diego, viskas gerai, nieko tokio,- pasakė jis šyptelėdamas ir atsitraukdamas per keliasdešimt centimetrų nuo stalo, kad galėtų sutvarkyti, tiek ir save apsišluostyti. Bet nespėjo jis net servetėlių pasiimti, kai Luna pripuolė prie jo ir ėmė valyti tas kelias dėmes, kurios nelabai ir matėsi ant tamsaus audinio,- nedaug čia visai ant manęs užtiško, viskas gerai,- ėmėsi gintis Xabi, bet paskui suprato, kad tokie Diego judesiai ir artumas jam patinka. Tad iš karto užtilo ir žiūrėjo, kaip jis pirmiausia nuo jo marškinių viską nubraukia, o tada priartėja prie kaklo. Ir atrodo, vyras specialiai sulėtino savo judesius, kad galėtų tik ilgiau prie Xabier pabūt. Kelias akimirkas tik jie abu žiūrėjo į vienas kitą, ignoruodami visus, kurie yra valgykloje, bet po to, kilus sujudimui, tai yra visų darbuotojų pietų pertraukos pabaigai, Luna taip pat atsibudo iš to transo ir atsitraukė nuo karininko. Grįžęs prie stalo, jis pabaigė valyti tą balą, Xabi šį kartą jam padėjo, o tada, psichologas greitai pabaigė valgyti ir nulėkė prie išėjimo. Xabi liko sėdėti su šypsena veide ir stebėti draugą, o kai jų žvilgsniai susitiko, jie vėl vienas kitam šyptelėjo. Ką visą tai reiškia? Pats Alonso suprato, kad jam net apsvaigo galva, tai reikėjo kelias minutes pasėdėti, o tada jis nunešė indus ir galėjo keliauti namo. Valandos ilgio kelionė privertė vyrą apgalvoti, ar tikrai jis viso šito nori, bet atsakymo taip ir nesiteikė sau. Tikriausiai žinojo, kad nevertėtų prasidėti, bet labai norėjo. Tai ir liko prieštaraujantis pats sau. Tą dieną grįžus namo jis pasakė, kad eis penktadienį į krepšinio rungtynes. Matilda nebuvo patenkinta, mat ji tikėjosi, kad vyro brolis liks saugoti namų, bet tada jam paaiškino, kaip veikia signalizacija ir kaip ją reikės įjungti, o grįžus išjungti. Xabi viską puikiai žinojo, bet apsimetė, kad klauso, nors iš tikro, visą laiką, pragalvojo apie Diego ir kaip norėtų jį šiandien dar kartą pamatyti.
Prieš penktadienio rungtynes vyrukai susiskambino, susitarė, kad susitiks prie arenos pusvalandžiui iki rungtynių. Xabi paprašė brolio, ar būtų galima pasiskolinti automobilį, tai jis, davęs savo džipą, liepė tik jo nesubraižyti. Alonso prižadėjo atsargiai elgtis, o tada jis nuvažiavo iš gyvenamojo rajono į visai kitą, kuriam ir buvo arena, kur vyks rungtynės. Vos ne vos rado, kur pasistatyti automobilį, o po to nulėkė prie vieno iš įėjimų, prie kurių ir susitarė jie susimatyti. Ir Diego jo ten laukė. Vos tik pamatęs jį, Xabi išsišiepė ir nuėjo prie psichologo, padavė ranką, o tada, abu su bilietais, įžengė į areną. Susirasti savo vietas nebuvo sunku, tad jie tai padarė greitai. Luna iš karto pasiūlė alaus, Xabi pasakė, kad išgers vieną, nes už vairo, o daugiau galės įkalti namuose, nes jie taip ir tarėsi, kad važiuos nusiaubti brolio baro. Iki rungtynių likus kelioms minutėms jie dar pravaikščiojo aplinkui, o tada tikrai atsisėdo į savo vietas ir pradėjo stebėti žaidimą. Buvo tikrai įdomu, kartu su gerbėjai viską stebėti, o du kėliniai pasibaigė labai staigiai. Iš pradžių jie dar nulėkė iki tualeto, bet gana greitai grįžo ir atsisėdę į savo vietas, šnekėjosi. Iki tol, kol įsijungė ekrane "Kiss cam" ir buvo pradėta rodyti poreles. Ir Xabier pradėjo juoktis, tai staiga ekrane jis pamatė Diego su mergina, kuri sėdėjo jo kitoje pusėje.


You're saying it's hopeless
I should hope less Heaven can help us, well maybe he might You say it's beyond us, what is beyond us Let's see and decide
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 25
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 37
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Tr. 11 01, 2017 5:25 pm

Savaime suprantama, tos dienos iki penktadienio slinko košmariškai lėtai. Diego kone kas valandą įsispoksodavo į laikrodį ir suskaičiuodavo, kiek minučių liko iki kol pagaliau jis vėl Xabi pamatys, ir tai, žinoma, niekam nebuvo į naudą - Luna darbe po to pasirodydavo pavargęs, nepailsėjęs, be to, staigūs pokyčiai vaikino elgesyje pradėjo gąsdinti Taavį, todėl bet kokiu atveju teko ramintis. Bent jau šiek tiek. Iki kol pagaliau atėjo taip lauktoji diena ir krepšinio rungtynės jos vakare. Sūnus iš karto buvo perspėtas, kad šiandien turės pabūti su aukle, ko gero, šioji dar turės ir per naktį pasilikti (Diego nežinojo, kuo šis vakaras baigsis, bet, žinoma, planavo viską užbaigti įspūdingai), na, o po to jau liko tik išgyventi rytą darbe. Vos grįžęs namo Diego pradėjo skambinėti - juk reikėjo susitarti, kur jie susitiks, kaip viskas įvyks - ir galiausiai buvo galima ruoštis vykti iki arenos. Luna nusprendė neimti savo mašinos, todėl išsikvietė taksi. Bet, aišku, pakeliui dar sustojo vaistinėje, nes pagalvojo, kad kai ko gali prisireikti (na, jei tikrai viskas baigsis taip, kaip Diego norėjo). Prekes vaikinas skubiai sugrūdo į kišenes, rūpestingai šias užsagstė, kad tikrai nepradėtų byrėti laukan kitiems sirgaliams ant galvų, o po to jau tikrai nuvažiavo iki arenos. Ilgai netrukus jis sutiko ir Xabi, jie draugiškai paspaudė vienas kitam ranką, persimetė keliais žodžiais ir nusprendė susirasti savo vietas. Jos buvo itin patogiame partetyje - puikiai viskas matysis - tad Diego net nudžiugo. Vaikinai visgi dar paslampinėjo po areną, nusipirko po stiklinę alaus, Luna dar labai "nacho's" užsimanė, o po to jau ramiai grįžo prie aikštelės, patogiai įsitaisė ir pasiruošė žiūrėti energingas rungtynes. Ir, išties, efektas kitoks nei žiūrint namie vienam priešais televizorių - sirgaliai šūkavo, klykė, vis stojosi, sėdosi, beviltiškai daužėsi sau per galvas, na o Luna, perėmęs tokį entuziazmą, prie visų prisidėjo, iki kol pagaliau antras kėlinys baigėsi ir buvo galima bent trumpam nurimti. Pasinaudojęs proga Diego dar nuslinko iki tualeto, bet pakankamai greitai abu su Xabi sugrįžo ir vėl pradėjo šnekučiuotis.
Kaip pramoga žiūrovams, įsijungė "kiss cam". Parodė kelias poreles, kurios, žinoma, iškart lūpomis susikabino, o kai jau atrodė, kad nieko
tokio nebegali nutikti, kamera buvo nukreipta į Diego ir... kažkokią merginą, kuri viena sėdėjo šalia ir tyliai stebėjo, kas vyksta. Luna iškart su mergina susižvalgė, jie abu nusijuokė, ir vaikinas, aišku, stengėsi rankų gestais parodyti, jog šios nepažįstamos panelės tikrai nebučiuos, bet, regis, tai buvo suprasta kiek klaidingai, nes nei kamera traukėsi, nei aplink sirgaliai tilo - kone trečdalis arenos pradėjo skanduoti, skatindami Luną "nesigėdyti", iki kol galiausiai vaikinas išraiškingai atsiduso, dramatiškai pavartė akis ir, nuignoruodamas nepažįstamąją, tiesiog drąsiai įsisiurbė Xabi į lūpas. Būtent tą akimirką arena ir sprogo. Kas kvatojosi, kas klykė, kas pradėjo keiktis - Luna į tai jau net ir dėmesio nebekreipė. Lyg ir matė akies kampeliu, kad kamera pasislinko ir visgi teikėsi parodyti Xabi vietoj anos mergiotės, tačiau jam tai nerūpėjo. Tik jau ne tuomet, kai pagaliau gali tokį vyrą, kaip Xabier pabučiuoti. Ir, po galais, Luna nebesitvardė. Jo delnai gniaužė Xabi skruostus, vėlėsi į trumpus jo plaukus, rankos energingai vis traukė Alonso link savęs, ir, didžiam Diego džiaugsmui, Xabi nesipriešino. Po sekundės Luna jau pajuto vaikiną į bučinį atsakant ir, po galais, tada jo širdis išsilydė. Vaikinas garsiai atsikvėpė ir nuo paprasto prisiglaudimo drąsiai perėjo prie gašlaus prancūziško bučinio. Galbūt juodu stebėjo žmonės. Galbūt. Bet jam tai nė velnio nerūpėjo. Dabar visas Diego dėmesys tebuvo sutelktas į saldžias Xabi lūpas, į kartas nuo karto į burną drąsiai įsiveržiantį jo liežuvį, bei į be perstojo po marškinėliais lakstančias šiltas vaikino rankas.


 
I promise you from up above That we'll take what comes
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I see better from a distance
avatar
Pranešimų skaičius : 9
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 35
Nationality : Spanish
Job : military doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Pir. 11 20, 2017 3:02 pm

Matyti Diego ekrane buvo labai juokinga. Xabi negalėjo nustoti juoktis, kai jis ten ėmė mosuoti rankomis, kartu su ta mergina, bandydami įtikinti, kad jie ne pora, tik sėdėjo šalia vienas kito, o ji atėjo čia viena į rungtynes, nes sėdėjo jie prie pat krašto. Bet argi vienos merginos eina į rungtynes? Tokias išvadas susidarė iš operatoriai, kai nusprendė parodyti juos kartu. Alonso toliau sau kikeno ir žiūrėjo į ekraną, kuris buvo pakabintas viduryje arenos. Bet staiga viskas pasikeitė - Diego pasigriebė jį ir prisitraukęs įsisiurbė į lūpas. Ispanas girdėjo, kaip žmonės kurie skandavo, pradėjo rėkti, kiti galbūt nutilo, nes tai ką matė, jiems nepatiko, bet esmė buvo ne ta, ką pasakys žmonės, bet jų bučinys, kuris dabar įvyko. Xabi kelias sekundes negalėjo patikėti, kad tai vyksta, o po to atsakė į Diego bučinį ir prisispaudė arčiau jo, taip drąsiai kartas nuo karto įkišdamas liežuvį į jo burną.  Nesvarbu, kad ta "Kiss cam" jau seniai įsijungė, kad rungtynės jau ir prasidėjo, nes pertrauka pasibaigė, jie vis dar bučiavosi, glamžėsi viešoje vietoje, kaip kokie paaugliukai, kuriems namie to negalima daryti, nes pamatys tėvai ir bus blogai. Tik po ilgesnės sirenos, vyrai vienas nuo kito atsitraukė, atsisėdo tiesiai ir vaidino, kad žiūri rungtynes, dėl kurių ir atėjo. Ir galbūt Xabi akys buvo nukreiptos į aikštelę, jis gal ir sekiojo jomis kamuolį ir žaidimą stebėjo, jeigu kas nors būtų paklausęs, kas pirmauja, jis nebūtų atsakęs, nes jo mintys buvo visiškai kitur. Vyras nenustojo galvoti apie Luną, kuris sėdėjo šalia, ir tikriausiai taip pat nerimo. Praėjo dar keletą minučių, trečiasis kėlinys įpusėjo, o po to Alonso atsistojo.
- Man reikia... Vandens,- pasakė jis, taip atsiprašydamas ir praeidamas, o tada bėgtume nulėkė iki baro, kuriame stovėjo merginos ir pardavinėjo ne tik vandenį, bet ir alų ir užkandžius. Bet kariškis nusipirko būtent vandens, kaip ir buvo minėjęs, o tada atsidaręs buteliuką, iš vieno karto išgėrę jo daugiau negu pusę. Jam tikrai buvo karšta. Vyras tik apsidairė, žmonių nebuvo daug, nes visi žiūrėjo rungtynes, o tada nuėjo iki balkono įkvėpti oro. Nors ten buvo keletą rūkančių, erdvė buvo pakankamai didelė, kad prie jų nestovėti. Xabier atsirėmė į turėklą ir pažvelgė į pradedantį tempti miestą. Jis žinojo, kad padarė blogai. Nereikėjo atsakyti į tą bučinį, nereikėjo suteikti tuščių vilčių. Juk jis miršta. Ir jam liko gyventi visai nedaug, o dabar jį pabučiavo vaikinas, dėl kurio ir pats Alonso būtų padaręs bet ką. Ir ką jis čia šneka? Negi Diego jam ant tiek patinka? Nustebęs pats savimi, ispanas vėl atsigėrė vandens taip pabaigdamas buteliuką ir išmesdamas jį šiukšlynę, kuri buvo visai šalia. Vėsus vakaro oras padėjo galvoti logiškai, bet viskas tokias mintis pertraukė Luna, kuris tikriausiai atlėkė ieškoti vyro, kuris buvo dingęs jau keletą minučių. Xabi pažvelgė į jį, o sulaukęs mielos šypsenos, nepastebėjo, kaip susilydė. Nagi, susiimk, tu esi kariškis, negi dabar numirsi dėl kažkokio gydytojo? Bet jis nebuvo paprastas gydytojas, buvo tas, dėl kurio Xabi trečiadieniais mielai keldavosi ir važiuodavo į kliniką, dėl kurio negailėdavo savo laiko ir kiekvieną pietų pertrauką išsėdėdavo kartu su Diego, čia tas pats gydytojas, su kuriuo jie nuėjo iki baro ir linksmai praleido vakarą. Su eiliniais gydytojais to padaryti tikrai neišeitų. Ir Xabi žinojo, ką turi padaryti. Reikėjo viską baigti, kad ir kaip skaudėtų, kad ir kaip širdis norėtų šitą žmogų turėti šalia savęs. Jis negali rizikuoti.
- Gal... Nori užsukti pas mane? - ir tai nebuvo tie žodžiai, ką turėjo pasakyti Alonso.


You're saying it's hopeless
I should hope less Heaven can help us, well maybe he might You say it's beyond us, what is beyond us Let's see and decide
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 25
Likes : 6
Join date : 2017-09-03
Age : 37
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Pir. 11 20, 2017 6:22 pm

Visų pirma, tai Lunai tikrai nereikėjo Xabi bučiuoti viešoje vietoje. Antra, Lunai nereikėjo Xabi bučiuoti viešoje vietoje... Taip, galbūt, šįkart jis jautėsi tarytum neturįs kito pasirinkimo, bet, iš tikrųjų, kas gi būtų nutikę, jei Diego dar kelias sekundes būtų pasėdėjęs ir pamosikavęs rankomis? Šios pramogos organizatoriui tiesiog pabostų laukti ir jis būtų nukreipęs kamerą į ką nors kitą, ir visų problemų būtų išvengta. Bet, regis, Luna negalėjo praleisti tokios progos įsisiurbti Xabi į lūpas. Visgi ko jis nesitikėjo, tai šitokio karšto atsako. Matyt, jie visgi buvo paskutinė parodyta pora, nes po kelių akimirkų jau kaukė sirenos, pranešančios apie trečio kėlinio pradžią, tik šįkart nei Diego, nei Xabi tai visiškai nerūpėjo. Įžūliai trukdydami visiems kitiems aplink jie toliau laižėsi ir glamžėsi, nepaisydami nieko, kas dedasi aplink. Luna jau kone juto, kaip pamažu tirpsta Alonso rankose ir, jei jau atvirai, negalėjo tuo jausmu apsidžiaugti. Jau keletą ilgų metų jis tikrai nejuto tokios širdį virpinančios palaimos. Bet, deja, kadangi Xabi tikrai nederėjo bučiuoti viešoje vietoje, ilgai netrukus vaikinas atsitraukė. Luna, stebėtinai sunkiai kvėpuodamas, vis akimis bėgiodamas nuo drėgnų Xabi lūpų iki jo spindinčių akių, galiausiai nežymiai nusišypsojo. Visgi po akimirkos juos visiškai išblaškė dar viena sirena, ir vaikinai pagaliau buvo priversti susikaupti ties žaidimu. Ar, na, bent jau bandyti tai padaryti. Diego mintys vis tiek lakstė, kur nereikia, o dar kadangi jis buvo pernelyg įsiaudrinęs, labiau reikėjo galvoti apie tai, kaip greitai nusiraminti, o ne toliau rungtynes stebėti. Vis dėlto kai Xabi ilgai netrukus neištvėrė ir pasišalino, Luna nuliūdo. Gal jis persistengė? Gal viską sugadino? Jų draugystė juk būtų galėjusi būti tikrai žavi, bet... Dar kelios minutės ir Diego pakilo iš savo vietos. Nenorėjo sėdėti vienas, tad nusprendė paieškoti Xabi. Galbūt jis dar stoviniuos kur nors prie baro, gal nebus iš arenos išėjęs...
Kurį laiką pavaikščiojęs ratais, Luna pagaliau pastebėjo pažįstamą figūrą, stabtelėjusią prie balkono turėklų. Diego iš lėto įslinko pro stiklines duris ir nutipeno link Xabi. Visgi nenorėjo nekviestas įsiveržti į jo asmeninę erdvę, todėl sustojo kiek tolėliau nuo jo.
- Klausyk, jei... - prašneko Luna, bet tuo pačiu momentu ir užsičiaupė, nes, štai, po galais, Xabi jį kvietėsi į namus.
O tai juk gali reikšti tik vieną, tiesa? Diego nugara perbėgo šiurpuliukas, ant sprando plaukai pasišiaušė, jis, lyg nuogąstaujantis dėl savo kokio nors pirmojo karto paaugliukas, įsistebeilijo į pernelyg žavų vyrą ir suklapsėjo akimis.
- Dabar? - galiausiai pasiteiravo jis. - Ar nori pabaigti rungtynes žiūrėti? - pridūrė Luna. Juk vis dėlto už jas buvo sumokėti pinigai. Kas kad ne kažin kiek jie jas bežiūrėjo. Ypač kai dabar jau buvo įpusėjęs ketvirtas kėlinys ir, tikrai, nebe daug jie tepraleistų. Galiausiai buvo nutarta neužsibūti. Geriau jau anksčiau iš arenos išeis ir išvengs spūsčių. Xabi buvo atvažiavęs su savo mašina, todėl jiedu kiek užtruko, kol šią atrado, bet tuomet jau netrukdomi per miestą grįžo namo. Tik, gaila, joks pokalbis taip ir neužsimezgė. Diego kone galėjo
paliesti tarp judviejų tvyrančią įtampą ir, tiesą sakant, pasijuto dėl jos kiek kaltas (jam net netoptelėjo, kad toji įtampa tikrai buvo seksuali - regis, tik Diego nuoširdžiai to nesuprato), tad, matyt, todėl nedrįso Xabi šnekinti. Ilgai netrukus jie jau sustojo priešais daugiaaukštį, taip pat tylėdami nužingsniavo į laiptinę, stabtelėjo priešais liftą, po to susigrūdo į jį kartu su kažkokia bobute, kuri iš turgaus parsivilko maišą daržovių (Luna vėliau pasisiūlė jos pirkinius bent jau iki durų panešti ir moteris neatsisakė). Po tokio menko nuklydimo jie visgi pasiekė Xabi buto duris ir neskubėdami įžengė vidun. Luna mąsliai apsidairė ir, po tokios pertraukos, galiausiai vėl pažvelgė į Xabier.
- Na... - pagaliau tyliai leptelėjo jis, - tikiuosi, nebūsiu tave klaidingai supratęs, - sušnarėjo vaikinas drąsiai žengdamas prie Xabi, priremdamas jį prie durų ir iškart įsisiurbdamas į lūpas. Šįkart jiems jau niekas nebetrukdė, tūkstančiai akių nebestebėjo, tad Luna leido sau įsijausti - vos po kelių akimirkų jis jau buvo įsikibęs į Xabi drabužius ir pamažu traukė juos nuo vaikino kūno. Vienas po kito rūbai krito ant grindų, iki kol Xabier krūtinė liko apnuoginta. Diego geidulingai šią perbraukė delnais, pasislinkęs artyn dar nuliejo keliais bučiniais vaikino kaklą, o paskui su pasimėgavimu stebėjo, kaip Alonso pamažu traukia nuo jo pečių baltus marškinius. Visgi šįkart Luna neleido jam šio menko darbelio pabaigti. Jis sučiupo Xabi riešus, juos sugniaužė, prispaudė prie durų ir, vėl prisiglaudęs įkaitusia oda prie vyro krūtinės, karštai įsisiurbė į lūpas. Tomis trumpomis akimirkomis, kai galėdavo atsikvėpti, Diego tik vis nusišypsodavo, išgirdęs gilius Xabi atodūsius. Jie, po galais, tik dar labiau uždegdavo. Luna, toliau gniauždamas vyrą glėby, iš lėto bučiavo jo kaklą, pečius, krūtinę, iki kol galiausiai atsiklaupė priešais. Kol vaikinas skubiai bandė susitvarkyti su Xabi kelnių sagtimi, Diego lūpos vis glaudėsi prie jo pilvo raumenų, neramiai tvinksinčios papilvės bei galiausiai dantimis žaismingai grybžtelėjo ploną odą virš išsikišusio dubens kaulo. Daugmaž tiek Lunai ir tebuvo leista nueiti. Vos vaikinas pradėjo traukti paskutinius Xabi drabužius žemyn, pajuto jo priešinimąsi. Diego dar kilstelėjo galvą, smalsiai pažvelgė į Alonso, bet kai jo akyse tepamatė nerimą, kaip mat atšlijo. Kiek susigėdęs ir nuraudęs jis pakilo ant kojų ir pamažu pradėjo segiotis prieš kelias akimirkas Xabier prasegtus savo marškinius.
- Aš... erm... atsiprašau, - galiausiai tik tyliai suniurnėjo jis, vėl nudelbdamas žvilgsnį.


 
I promise you from up above That we'll take what comes
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   

Atgal į viršų Go down
 

Valgykla

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Magnificent City!  :: Ligoninė-