rodiklisrodiklis  CalendarCalendar  DUKDUK  IeškotiIeškoti  Narių sąrašasNarių sąrašas  Vartotojų grupėsVartotojų grupės  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Valgykla

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2
AutoriusPranešimas
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 32
Likes : 9
Join date : 2017-09-03
Age : 38
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Valgykla   Pir. 09 18, 2017 2:42 pm

First topic message reminder :



 
I would've loved you for a thousand years I would've died for you
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą

AutoriusPranešimas
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 32
Likes : 9
Join date : 2017-09-03
Age : 38
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Sk. 12 10, 2017 12:00 am

Net jei tokia drąsa ir jį patį stebino, Diego tikrai būtų pasiryžęs nueiti iki galo. Nepaisant to, kad jam viskas buvo nauja, Luna buvo pasirengęs eksperimentuoti, ir lygiai taip pat vylėsi, jog Xabi mintys sutapo su jo. Visgi kai liko nustumtas šalin, Diego gerokai susikrimto. Nervingai pradėjo tvarkytis plaukus, drabužius, stengėsi surasti savo paklaikusiam žvilgsniui vietą, kad tik nereiktų vėl pažvelgti į Xabi. Jam tepareiškus, kad jis negali, Luna pirmiausia pagalvojo apie kokią nors merginą. Juk jis toks įspūdingas vyras - nejaugi tikrai bus vienišas? tačiau Xabi stebėtinas liūdesys ir neviltis pradėjo kuždėti ką kitą. Luna, vien smalsumo vedamas, nusekė vyrui iš paskos ir stebėjo, kaip šis įsipila sau viskio, patogiai įsitaiso ir atsipalaiduoja. Na, bent jau jam smagu, nes Diego jau tikrai norėjo skradžiai žemę prasmegti. Toliau neramiai muistėsi, tampėsi, vis žvilgčiojo į duris, svarstydamas, ar nebūtų geriau tiesiog greičiau šauti iš čia, bet nenorėjo jis taip visko palikti. Dėrėjo bent jau atsiprašyti už savo akiplėšišką, kone paaugliškai neapgalvotą elgesį.
Vis dėlto Xabier prisipažinus, jog jis serga AIDS, ir kad jam gyventi liko visai nedaug, Lunos širdis į šipulius sudužo. Pervertas stebėtinai aštraus skausmo, vaikinas nedrąsiai žengė artyn, jo veidas ištyso, bet koks džiaugsmo spindulėlis išgaravo iš akių.
- Tu... miršti? - tyliai cyptelėjo Diego, kukliai prisėsdamas ant sofos šalia Xabi. Į jo klausimą nebuvo atsakyta, vietoj to Alonso tik stiklinę užsivertė, kurią po to Luna pyktelėjęs atėmė ir pastatė atgal ant stalo. - Ei, nustok gerti - dabar jau reikia pasikalbėti, - susiraukė jis. - Kaip suprasti, tau liko gyventi visai nedaug? Ar tik ne pernai iš karo grįžai? Net ir žiauriausias ŽIV virusas negalėtų
šitaip greitai tave sutarkuoti, nebent... - Luna taip staigiai užsičiaupė, kad net dantys subarškėjo. Jis nesigydo taikliai pamanė jis žinoma, nesigydo. Bet kodėl? Nes serga sunkia depresija? Yra suicidinis? Kodėl jam neteikiama pagalba?.. išsigando Diego ir iš lėto pasislinko kiek arčiau pagaliau priglausdamas delną Xabi prie peties.
- Gerai, dabar paklausyk manęs, - įsakmiai paliepė Luna ir privertė Xabier į jį pažvelgti, - taip, nes aš protingiausias, ir geriausiai žinau, - linksmai pridūrė Diego ir tyliai sukikeno. Vis dėlto gera nuotaika ilgai neužsilaikė ir Luna vėl prabilo kur kas rimčiau. - Kad ir kokia velniava tu savo veiksmus pateisini - nustok. Dabar pat. Rytoj ryte šliaužk pas gydytoją, pasakyk, kokios tavo problemos, ir išsireikalauk vaistų. Tikrų, normalių vaistų. Net ir dabar pradėjus vartoti, jie žymiai pagelbės. Kokiais penkiolika metų tavo gyvenimą pailgins, - griežtai išdėstė Luna ir, kai Xabi jau vėl norėjo nusisukti, sugriebė jo smakrą ir vėl privertė pažvelgti į save. - Ir net nemėgink zyzti, kad neturi, dėl ko gyventi. Velniop tą tavo brolį, velniop ir šeimą
(tik gerokai vėliau Diego suvokė, kad, taip, Xabi turi ŠEIMĄ), jeigu jie tokie beširdžiai ir, kai labiausiai paramos reikėjo, jie ėmė ir nusisuko. Juk yra žmonių, kuriems rūpi. Yra draugų, giminių, artimųjų, gal net kaimynų, po galais, negalvok, kad tau išėjus iš šio pasaulio visi tik apsidžiaugs, - piktai užbaigė Luna ir akimirkai nutilęs įsistebeilijo į Xabi į akis. - Žinau, kad sunku. Kartais būna taip... košmariškai sunku, kad pradedi žvilgčioti į saują tablečių ar į... kokią virvę rūsyje ir svarstai, ar nebūtų paprasčiau tiesiog viską užbaigti. Dabar pat, - tyliau prašneko vaikinas, jau pats nebeįstengdamas išlaikyti akių kontakto, - ir galbūt daug kartų prieini prie to bedugnės krašto. Daug kartų žvilgteli žemyn ir gundaisi nušokti, tačiau tais momentais svarbu prisiminti, kad čia nesi be reikalo. Kad ir kaip norisi kartais tiesiog išeiti... pagalvok apie tuos, kurie be tavęs šalia šitoj planetoj neištvertų, - atsiduso Diego ir ūmai nutilo. - Mano atveju, tai yra mano sūnus, Taavi. Jis... serga autizmu, kartais būna visiškas bejėgis ir... nors jį auginti kartais tampa košmariškai sunku, kaskart sau primenu, jog negaliu jo vieno čia palikti. Jam reikia, kad kažkas laikytų už rankos ir vestų tolyn, antraip likęs vienas pražus, - Luna vėl žvilgtelėjo į Xabi. - Man reikia, kad tu mane laikytum už rankos. Kad tu vestum tolyn, nes... tie trečiadieniai buvo vienintelis dalykas, dar mano gyvenimui suteikiantis džiaugsmo. Xabi, man reikia tavęs. Labiau nei nutuoki. Prašau, nepasiduok taip anksti, - pabaigai tyliai sukuždėjo Diego ir pamažu pradėjo artintis prie Alonso lūpų. Specialiai judėjo be galo lėtai, kad, jei norėtų, Xabi turėtų laiko atsitraukti. Bet jis nė nekrustelėjo. Ašarotos akys stebėjo kiekvieną Diego judesį, iki kol galiausiai Luna vėl prisilietė prie vyro lūpų, vėl jų atsargiai paragavo ir, nors Lunos skruostais srūvančios ašaros ir suteikė sūrumo, kuklus, jautrus bučinys išliko lygiai toks pat svaiginantis ir saldus.


 
I would've loved you for a thousand years I would've died for you
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I walk aroud like everything is fine, but deep down, inside my shoe, my sock is sliding off
avatar
Pranešimų skaičius : 17
Likes : 8
Join date : 2017-09-03
Age : 29
Nationality : German
Job : military doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Antr. 01 02, 2018 10:26 pm

Kai tu gyveni ir žinai, kad eisi niekam nereikalingas, ar dar yra noro gyventi? Žinoma, kad ne, todėl nenuostabu, kad Mats pasirinko lengvesnį kelią - leisti ligai jį suėsti ir mirti būtent nuo jos. O kodėl gi ne? Juk per savo gyvenimą jis padarė daug ką - baigė mokyklą, medicinos studijas, vedė ir susilaukė dviejų vaikų. Kas iš to? Ypač kai žmona (jie dar net išsiskirti nespėjo, bet dokumentai jau procese) neleidžia matytis su vaikais ir pasakoja jiems, kad tėtis miršta ir geriau jo tokio nereikia matyti. O kad tik ji žinotų, kad už viską labiau gyvenime, vokietis norėtų dar kelias akimirkas praleisti su savo vaikais, o ne gyventi pas brolį namuose ir žiūrėti, kaip jo žmona nekenčia jo, o pats brolis, nors ir nenorėdamas, atiduoda svečių kambarį ir priima brolį prie vakarienės stalo. Jis matė, kad aplinkui jį esantys žmonės kentėjo. Ir daugiau nenorėjo, kad taip būtų. Ypač po to, kai Luna paklausė to klausimo, kas ir taip buvo aišku. Mats prisėdo ant sofos ir atsiduso, o paėmęs stiklinę, užsivertė ją ir pabaigė gerti viskį, kurį ir buvo įsipylęs. Skystis maloniai nudegino gerklę. Vyras, kuris sėdėjo šalia, ėmė kalbėti apie tai, kad ŽIV virusas taip greitai negalėtų jo pribaigti. Ir žinoma, kad gali, ypač kai visus vaistus, kuriuos jam liepė gerti, Mats nuleido tualetu žemyn. Jis jau nebenorėjo gyventi. Prieš save rankos vaikinas tikrai nepakels, per daug gerai save pažinojo, tad leisti organizmui nusilpti ir numirti savaime, tai buvo geriausias variantas. Jis, kaip gydytojas, tai puikiai žinojo. Na, o Diego, kaip kitokios specialybės gydytojas, turėjo suprasti, kad Hummels tikrai nėra gerai, kas jis renkasi būtent tokį gyvenimą ir pabaigą. Kad jis yra visiškai pasyvus ir tie trečiadieniai, per kuriuos jie pasikalbėdavo, būdavo geriausia valandas per visą savaitę. Jis tada netgi pamiršdavo, kad serga tokia liga, kad turi nebedaug laiko, kas yra visiškai vienišas. Tada jis jausdavosi kaip paprastas vaikinas, kuris kalbasi su kitu vaikinu, kuris jam žiauriai patinka. Tai buvo tie trečiadieniai, kurie ilgai liks jo atmintyje. Bet jis negali to toliau daryti. Nebent.. Nebent Diego pasiryžtų jam padėti.
Mats buvo pasiryžęs išklausyti dar vieną "nedaryk to, tai klaida, yra žmonių, kuriems tu rūpi" kalba, kažką panašaus ir išgirdo, bet nesitikėjo tokio prisipažinimo iš Diego. Tai tikrai nustebino vokietį, jis pažvelgė į draugą ir net sutriko. Sūnus? Autizmas? Jam irgi trečiadieniai buvo patys geriausi? Tai buvo žodžiai, kurie užkabino Hummels, o tada, kai Luna paprašė pasilikti ir tikrai niekur neiti, dėl jo, gydytojas vėl sutriko. Jis neturėtų taip jaustis. Jau buvo aiškiai nusprendęs išeiti iš šito pasaulio, palikti viską. O dabar? Tas žmogus, kuris buvo spindulėlis jo gyvenime kelias mėnesius, prašo pasilikti. Tai nėra sąžininga. Ypač kai jis prisiartina visai šalia, tu gali matyti jo kvėpavimą, jausti, kaip širdis, stipriai trankosi krūtinėje, kaip jie vienas kitą hipnotizuoja. Ir dar tas bučinys. Mats iš karto į jį atsakė, bet po kelių sekundžių vis tiek atsitraukė, nes jam buvo smalsu.
- Ar.. Tai tiesa? Viskas, ką pasakei? - žinoma, Diego tik linktelėjo, kitaip jis ir negalėjo padaryti,- trečiadienio pietūs ir tau buvo geriausia valanda savaitėje? - šyptelėjęs, vaikinas tik nuraudo, o tada vėl pažvelgė į Lunos akis. Tas rudas akis, kurios, kiekvieną kartą jį apsvaigindavo. Galiausiai, Mats vėl pakštelėjo jam į lūpas, o paskui, kiek nedrąsiai, linktelėjo, - gerai. Nueisiu rytoj pas gydytoją. Paprašysiu, kad išrašytų vaistų, kuriuos visus išmečiau,- prisipažino jis. Manė, kad jeigu pasidės kur nors namuose, pagunda liks juos pradėti vartoti ir išvengti savo likimo. Tad reikėjo jų atsikratyti. O dabar, gydytojas nebus labai patenkintas, bet galbūt supras, ypač kai Mats grįžo iš karo, kuriame matė tikrai įvairių vaizdų.
- Atleisk, kad nieko nesakiau... - galiausiai, po kiek laiko, prakalbo vaikinas. Luna sėdėjo šalia, stipriai laikė suspaudęs Mats delną, kol šis atsigavo po tokių patirtų egzistencinių klausimų. Galbūt ir jam pačiam reikėjo atsigauti, vokietis to nežinojo,- norėjau pasakyti, tikrai.. Bet nežinau kaip. Ir nemaniau, kad viskas pakryps šitokia linkme,- šyptelėjo kaip niekada laimingas tamsiaplaukis ir vėl pažvelgė į Diego,- dabar manęs gali klausti bet ko. Būsiu atvira knygą. Atsakysiu į visus tavo turimus klausimus,- galbūt nuo to ir reikia pradėti pasimatymus.


I keep searching and I can't seem to find what I'm wanting It's changing all the time and if you notice a different side of mine Then I've found what I've been looking for Found what I've been looking for

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 32
Likes : 9
Join date : 2017-09-03
Age : 38
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Tr. 01 03, 2018 6:16 pm

Diego, nors jau ir pats springo ašaromis, nors žodžiai nebesirišo ir mintys nebesidėliojo rišliai, būtų skėlęs ir dar vieną kalbą, bandančią įtikinti Mats gyventi toliau, jei tik būtų prireikę. Bet, regis, bent kažkuris vaikino sakinys visgi prisilietė prie Hummels širdies. Luna dar ilgai į jį žvilgčiojo, bandė suprasti, ar jis nejuokauja, ar nesutinka su viskuo tiesiog aklai, kad greičiau galėtų baigti pokalbį ir vėl sugrįžti prie to, ką darė iki šiol - nesigydymo. Bet kuo ilgiau Diego stebeilijosi į Mats akis, tuo daugiau ryžto jose pastebėjo. Galbūt tikrai Luna jį sugundė, gal sugebėjo suteikti motyvacijos dabar pat nepasiduoti, galbūt neaušino burnos veltui.
- Taip, tiesa, - tyliai tarė jis, o Mats pasiteiravus apie trečiadienius, Diego tik nuraudo ir šyptelėjo. - Ne vien tavo gyvenimas per pastaruosius keletą metų virto visišku šūdu, - drąsiai skėlė jis ir sukikeno. - Kai turėdavau, ko laukti, kažkaip lengviau dienos slinkdavo. Neatrodydavo, kad tuščiai laiką leidžiu. Tiesiog... stumdau valandas iki kol pagaliau vėl tave pamatysiu, - meiliai tarė jis ir palinkęs artyn dar kartą kukliai pakštelėjo į lūpas.
- Gerai, o aš eisiu kartu, - pareiškė Diego ir nusišypsojo. - Kad... įsitikinčiau, - kiek nenoriai pridūrė jis, nes tikrai nenorėjo pripažinti, kad Mats ne itin pasitiki. Taip, galbūt dabar jis buvo pasiryžęs į gyvenimą kabintis, tačiau klausimas, kaip jis jausis rytoj ryte. Galbūt supras, kad nėra jam reikalo čia pasilikti tik dėl Lunos, ir vėl apsigalvos.
- Nieko tokio. Juk ir tu nieko apie mano sūnų nenutuokei, - vyptelėjo jis, tvirčiau sugniauždamas Mats ranką, - trečiadieniai, ar ne, mes vis tiek nesam
tokie pažįstami, kad iškart išduodume tokias paslaptis, - suniurnėjo Diego, kaip visada, spinduliuodamas psichologams būdinga ramybe. - Ir dėl... to, - Luna žymiai nuraudo, - atsiprašau, kad taip užpuoliau. Elgiausi, kaip hormonų audrų kankinamas paaugliukas. Daugiau tai... - nepasikartos? Kažin. - Tiesiog... nieko nedarysiu, kol nesulauksiu tavo leidimo. Tinka taip? - smagiai pasiteiravo Diego ir kilstelėjęs ranką suėmė vaikiną už smakro. Jo veidą prisitraukė artyn ir dar kartą švelniai pabučiavo. - O klausimų aš neturiu. Ar bent jau nenoriu šiandien su jais tavęs varginti. Gal tik... - patyliukais suniurnėjo Luna, iš lėto atsargiai rankomis apsivydamas Mats kaklą. Jis linko artyn, tarytum vėl ketindamas pabučiuoti, bet vietoj ti Hummels tiesiog žaismingai nugriovė, prispaudė prie sofos, o pats įsitaisė ant viršaus, priglaudė skruostą prie Mats krūtinės, sunkiai atsiduso ir, kai pajuto vokiečio rankas, šveniai jį apglėbiančias, tik palaimingai nusišypsojo. - Tikiuos, tu nieko prieš, - lyg tarp kitko dar mestelėjo Diego ir iš lėto sumerkė akis. Norėjo bent truputį pailsėti. Šioji diena tikrai buvo emociškai sekinanti. Per daug visko įvyko, reikėjo atsigauti. Ir vis dėlto Diego neplanavo užmigti. Manė, kad kelias minutes dar taip pagulės, o po to kelsis ir eis namo, pas savo sūnų. Tačiau jam čia buvo taip ramu, Mats glėbys buvo toks šiltas, toks jaukus... Luna tiesiog pasidavė. Kai sekantį kartą sąžinė dar pamėgino vaikiną išjudinti, Diego jau buvo pakeliui į sapnų karalystę. Jis viso labo tik nežymiai pasimuistė ir pagaliau užmigo.
Pramerkęs akis Luna tikėjosi pamatyti tą patį nuobodų kambarį, nieko nebeypatingas sienų spalvas, baldus, tikėjosi jausti nemalonų maudimą nugaroje dėl to seno spyruoklinio čiužinio, tačiau kai pirmiausia pastebėjo Mats ritmingai besikilnojančią krūtinę, kiek nustebo. Diego iš lėto atplyšo nuo vaikino ir apsižvalgė. Hummels dar miegojo (ir atrodė neapsakomai mielai), pats Luna dar tikrai buvo jo namuose ir, regis, praleido čia visą naktį. Diego tik sukikeno, papurtė galvą, pliaukštelėjo delnu sau per kaktą ir vėl šalia Mats susmuko. Dabar jau nebuvo reikalo galvotrūkčiais lėkti namo.
Kokį gerą pusvalandį Luna svajingai vaikiną stebėjo, kartas nuo karto kilstelėdamas ranką, pirštų galiukais perbėgdamas per Mats skruostą ir prisiliesdamas prie lūpų. Dabar jau Diego to ir nuslėpti nebebūtų pajėgęs - šis vyras jį be galo gundė ir žavėjo. Jei būtų Lunos valia, nusispjautų jis į tą ligą, būtinai dabar pat su šiuo gražuoliu pasimylėtų, tačiau čia jau buvo ne vien jo sprendimas, vadinasi, reikėjo kentėti. Galbūt bus verta. Po kelių minučių Lunai visgi atsibodo laukti ir jis, pasislinkęs arčiau, atsargiai lūpomis prisilietė prie jojo. Nedrąsiai šias praskyrė, kukliai liežuvio galiuku perbraukė per apatiniąją, ir tuo momentu jau pajuto Mats atsakant į bučinį. Luna po akimirkos atsitraukė.
- Labas rytas, miegantis gražuoli, - linksmai vyptelėjo jis, vėl suimdamas Mats veidą ir mažais, žaismingais bučiniais nuliedamas jo kaktą, akių vokus, nosies galiuką, skruostus. - Man tikrai reiktų eiti namo, - kiek nenoriai pranešė Luna, bet vis vien net nekrustelėjo. Vietoj to jis tik vėl, lyg koks tingus katinas, apsikabino Mats ir suglebo.


 
I would've loved you for a thousand years I would've died for you
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
I walk aroud like everything is fine, but deep down, inside my shoe, my sock is sliding off
avatar
Pranešimų skaičius : 17
Likes : 8
Join date : 2017-09-03
Age : 29
Nationality : German
Job : military doctor
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Antr. 01 16, 2018 1:52 pm

Buvo neapsakomai gera girdėti, kad tu esi kažkam reikalingas, ypač kai pastaruosius mėnesius, visi tave mėtė kaip kokią šiukšlę ir nenorėjo su tavimi turėti nieko bendra. Dabar Mats, sėdėdamas šalia Diego, suprato, kad jie yra vienas kitam reikalingi. Abu nesuprasti, atstumti, jiems reikia kokio nors žmogaus, kas būtų šalia. Ir atrasti vienam kitą buvo sunku, bet pagaliau jie tai padarė, dėl ko Mats buvo laimingas.
- Gerai, galėsim rytoj nueiti. Abu,- šyptelėjo jis, nes žinojo, kad jo vieno neišleis, tad gerai, tegul nueina, įsitikina, kad tikrai tuos vaistus gauna ir iš karto pradeda gerti. Laukti ko nebebuvo. Keista, bet dabar, sėdint ant sofos, Hummels jautėsi, kad tikrai norėjo gyventi. Kad nebuvo dar viena eilinė diena, kurią greičiau pratempti ir eiti į lovą. Jis norėjo būti su Diego kuo ilgiau. Tad reikės dėl to pasistengti.
- Nieko tokio, suprantu tave,- šyptelėjo jis, kai Diego pakomentavo dėl bučinio ir toliau, kas sekė po to. Tada vokietis tik palinksėjo galva, kai pasakė, kad Luna nieko nedarys, kol nesulauks leidimo iš jo. Dabar vyras bijojo užkrėsti gydytoją, tad reikės nemažai sienų išgriauti, kol jis pagaliau pasiryš seksui. Bet galbūt tai bus tik į naudą, per tą laiką jie tikrai susipažins ir įvertins savo santykius. Prispaustas prie sofos, Mats nusišypsojo ir linktelėjo, jam buvo patogu ir smagu, kad kažkoks žmogus yra šalia jo. Lyg tai būtų visai kitas pasaulis, o ne tikrovė. Tad dabar vokietis, apsikabinęs vaikiną, užmigo, taip bandydamas nesapnuoti karo ir vėl neprabusti naktį išpiltas prakaito. Ir jam pasisekė.
Mats pabuvo tik tada, kai pajautė Diego lūpas ant savųjų. Jį bučiavo, tad jis atsakė į bučinį ir po kelių sekundžių pramerkė akis. Pamatęs tą mielą žmogutį prieš save, nusišypsojo, o kai buvo išbučiuotas, tik sukikeno.
- Labas rytas ir tau,- toliau, patogiai gulėdamas, jis pasisveikino su Diego,- bet juk taip gera, kam čia tie namai... - Mats žinojo, kad Luna turėtų eiti pas savo sūnų, bet gulėti vienas kito glėbyje buvo nuostabus jausmas, kam čia skubintis. Bet Mats pamiršo vieną dalyką. Kad čia ne jo namai. Ir kad brolis su savo šeima nusprendė grįžti ryte. Dabar. Išgirdęs jų balsus, Hummels pramerkė akis ir jie abu, su Luna, staigiai atsikėlė ir atsisėdo normaliai, lyg nieko čia nebūtų buvę. Na, iš dalies, jie nieko ir neveikė. Buvo alkoholis ant stalo, bet jie apsirengę ir viskas tvarkoje. Po kelių akimirkų svetainėje pasirodė brolio žmona, kuri pamačiusi tokį vaizdą, tik aiktelėjo.
- Mats, išsigandau tave čia pamačius,- šyptelėjo ji, o kai sutiko ir Lunos žvilgsnį, nusišypsojo ir jam,- matau, esi ne vienas... - žinoma, jai tai nepatiko, bet vos tik brolis pasirodė šalia, Matilda ėmė vaidinti, kad viskas kuo puikiausiai ir pakvietė juos abu pusryčių. Diego maloniai atsisakė, nes jam tikrai reikėjo eiti namo, o Hummels pasakė, kad jį palydės iki durų. Koridoriuje palaukė, kol Luna apsimaus batus ir pasiims savo striukę, o paskui kartu su juo išėjo į namo kiemą.
- Ji manęs nekenčia, labai matosi? - paklausė Mats, o tada šyptelėjęs, vėl pabučiavo Diego į lūpas,- susitinkame ligoninėje trečia valandą? Pavaidinsiu, kaip man bloga, gydytojas tikrai priims ir be eilės,- pasakė vokietis, o tada palaukė, kol atvažiuos taksi ir įsodinęs į jį vyrą, atsisveikino su juo pamojuodamas. Mats su šypsena grįžo namo, bet nespėjo nueiti iki savo kambario, nes Matilda, vis tiek, nusprendė su juo pasišnekėti.
- Kas dabar? - vaikinas pažiūrėjo į brolio žmona, kuri, priėjusi prie jo, labai tyliai, sušnabždėjo.
- Jeigu pradėsi tampyti visokius vyrus į namus, lėksi iš čia, supratai? Ką apie tai pagalbos mano vaikai? - taip, labiausiai, ji rūpinosi tik dėl vaikų. Pavartęs akis, Mats apsisuko ir jau norėjo išeiti, bet jį dar sulaikė jos žodžiai,- ką pagalvos tavo dukros? Beje, jos labai mielos mergaitės, vakar buvome kartu su jomis,- žinodama, kad tai bus peilis į širdį, Matilda juo pasinaudojo ir dingo. Hummels atsiduso ir grįžęs į savo kambarį, užtrenkė duris, o prisėdęs ant lovos, pasiėmė į rankas vienintelę nuotrauką, kurią dar turėjo - tai jis su dukromis dar prieš keletą metų. Tada, kai dar jo santuoka buvo laimingas ir jis, baigęs universitetą, pasirinko dirbti karo gydytoju. Po to jo gyvenimas pasikeitė ir paskutinį kartą dukras matė tą dieną, kai grįžo ir žmonai pasakė apie ligą. Ji, žinoma, vokietį išvarė iš namų nespėjus su jomis atsisveikinti. Dėl to labiausiai ir skaudėjo, kad kiti žmonės gali bendrauti su jo princesėmis, o jis neturi jokių galimybių jas net pamatyti. Vaikinas net nesuprato, kaip susigraudino, o paskui, nugriuvęs ant lovos, apsiverkė.


I keep searching and I can't seem to find what I'm wanting It's changing all the time and if you notice a different side of mine Then I've found what I've been looking for Found what I've been looking for

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
//different doesn't mean wrong//
avatar
Pranešimų skaičius : 32
Likes : 9
Join date : 2017-09-03
Age : 38
Nationality : Mexican
Job : Psychologist
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Tr. 01 17, 2018 6:40 pm

Nors šis vakaras nepraėjo taip, kaip Diego galbūt tikėjosi, vis tiek buvo be galo smagu ir jauku. Ir, kas be ko, Luna nuoširdžiai norėtų visa tai pakartoti. Tokių minčių ir užteko, kad Diego suvoktų, jog tikrai pradeda šį vaikiną įsimylėti... Ir dar kaip.
- Mhm, žinau, tikrai per daug gera, - linksmai suniurnėjo jis. - Bet Taavi mane nušaus, jei dvi dienas iš eilės jį taip iš kasdienio ritmo išmušinėsiu, - pridūrė Luna ir, nors nenoromis, vis tiek krustelėjo. Jau ketino atsikelti, bet jį pralenkė staiga namo grįžę šio buto savininkai. Nors vaikinai tikrai nieko blogo nedarė, Luna vis vien išraudo, lyg koks prigautas paaugliukas, staigiai atsitraukė, atsisėdo tiesiai, dar pasitvarkė plaukus, o tuomet smalsiai nužvelgė atėjusius žmones. - Nieko, nieko, aš jau išeinu! - skubiai įsiterpė Diego, pakildamas ant kojų, apeidamas tą moterį ir stabtelėdamas tik koridoriuje kuo greičiau batų apsiauti. Pro duris įėjęs vyrukas irgi smalsiai Luną nužvelgė, bet jau nieko nebepasakė. Tik pasisveikindamas linktelėjo ir praėjo pro šalį. Diego patiko toks jo atsainumas - ne visi žmonės suvokia, kada jų komentarų tikrai nereikia. Apsiavęs batus Luna pagriebė striukę ir pažvelgė į jį išlydėti atėjusį Mats.
- Šiek tiek matosi, - nusišypsojo jis, išeidamas į laiptinę ir stabtelėdamas už durų. - Bet gal ji dar persigalvos. Gal pamatys, kad sveiksti, ir viskas pakryps į gerąją pusę, - rūpestingai pridūrė Diego, bet po to pats suvokė, jog ne dėl Mats nesigydymo toji moteris taip širsta. Turbūt, lygiai taip pat, kaip ir didžioji visuomenės dalis, ji tiesiog nekentė vaikino už ligą ir jį kaltino visais įmanomais būdais. Luna kone akimirksniu pajuto pareigą ištraukti Mats iš tokios toksiškos aplinkos ir, ko gero, jei nebūtų turėjęs tokio sudėtingo sūnaus, dabar pat būtų pasiūlęs apsistoti pas jį. Tuose namuose Hummels bent jau būtų mylimas. - Gerai. Trečią. Bet iškart perspėju, turbūt ne vienas ateisiu, - pridūrė Diego ir, kol nesulaukė kokių nors paprieštaravimų, skubiai dar Mats pabučiavo, o tuomet nudardėjo laiptais žemyn.
Namuose jį vidun įleido auklė.
- Tai ar kilo kokių problemų? - iškart pasiteiravo Diego, bet mergina tik papurtė galvą. Ji niekuomet berniuku nesiskųsdavo. Jis gal ir buvo sudėtingas, be nebuvo
nesutramdomas. Vaikas išties labai meilus, ramus ir sukalbamas. Tiesiog nenorėdavo aušinti burną kalboms ir reikalaudavo, kad namuose vyrautų tam tikra tvarka. Diego su aukle jau žinojo šias dvi sąlygas, todėl su Taavi lengvai susitvarkydavo. Luna padėkojo merginai už darbą per naktį, dosniai jai sumokėjo ir, vos atsisveikino, nupėdino prie sūnaus. Jis jau buvo pabudęs ir žiūrėjo televizorių. Diego įsitaisė šalia, vaiką pakalbino, o kai jis neatsakė, tiesiog pagriebė šalia besivoliojusį žaisliuką ir pasiūlė. Taavi tai priėmė kaip gerą ženklą ir po keliolikos minučių visgi prisileido tėvą artyn. Gerą pusvalandį jie abu žiūrėjo filmukus, o po to Luna pranešė, jog jų laukia kelionė į ligoninę, pas tėčio draugą. Į tai sūnus nesureagavo itin džiaugsmingai, tačiau ir klykti nepradėjo, tad vis šis tas. Per kurį laiką jis su tokiomis naujienomis susitaikė ir Luna įstengė jį aprengti bei suruošti kelionei. Pro duris jie išpėdino kaip tik likus kelioms minutėms iki trijų. Šiek tiek vėlavo pasirodyti ligoninėje, bet Diego vylėsi, kad Mats nepyks. Rado vaikiną jau neramiai vaikštinėjantį aplink įėjimą ir žvilgčiojantį į laikrodį ant rankos.
- Atsiprašau, kad vėluoju, - suniurnėjo Luna ir, priėjęs artyn net nepagalvojęs iškart pakštelėjo į lūpas. - Su juo šiandien buvo sudėtinga susitarti, bet galiausiai pavyko, - pasiaiškino vaikinas ir mostelėjo ranka į per pusmetrį nuo Diego stovintį Taavį. Vaikas buvo užsiėmęs su žaislu ir nesiteikė net galvos kilstelėti, vos buvo paminėtas. - Čia Taavi. Ei, Taavi? Čia Mats. Pažiūrėk, susipažinkit, - paskatino Luna, bet vaikas nenorėjo paklusti. Lyg ir kilstelėjo galvą, bet nepažvelgė į Hummels. Tai, tiesą sakant, jam nebuvo nebūtinga.
- Dar nebuvai užėjęs vidun? Niekas nieko nesakė? - iškart pasiteiravo Luna ir kartu su Mats įžengė į ligoninę. Taavi jiems atpėdino iš paskos. Tiesą sakant, buvo kiek keista su vaiku čia pasirodyti. Vieninteliai žmonės, kurie apie Taavi egzistavimą žinojo, tai, ko gero, buvo tos slaugytojos ir tie gydytojai, kurie kadaise padėjo gimdymo metu. Kiti į svetimus reikalus nosies nekišo, o psichologas apie tai ir nepasakojo. Ne todėl, kad kažko gėdytųsi, ar ką, bet paprasčiausiai todėl, nes nenorėdavo išgirsti žmonių užuojautos - juk niekaip kitaip ir negali reaguoti į autistą, tiesa?.. Visgi Mats konsultacijai nelabai norėjo priimti be eilės, todėl šioje vietoje įsiterpė Luna. Pavaidino, jog yra
labai susirūpinęs psichologas, kuris, dėl paciento gerovės, primygtinai reikalauja dabar pat su gydytoju pasimatyti. Darbuotojos ne itin norėjo paklusti, bet po to vis vien pasidavė ir tiesiog nurodė, prie kurių durų Mats palaukti. Jie tryse nuslinko per koridorius iki jų ir, vos pamatė laisvas vietas, suskubo jas užsiimti. Visgi kas Diego nustebino, tai kad vietoj to, jog Taavi prisėstų prie pažįstamų žmonių, jis klestelėjo visai priešingoj pusėj, arčiau Mats. Luna tik kilstelėjo antakius:
- Matyt, tu jam patikai, - tepadarė vieną išvadą jis ir nežymiai šyptelėjęs iš lėto suėmė Hummels delną. Jam jau buvo nebesvarbu, ar juos kas pamatys, ar vėliau ligoninės personalas pernelyg energingai apkalbinės ir per visus skyrius gandus paskleis - jis čia ne darbo reikalais, atvyko čia tik dėl mylimo vaikino.


 
I would've loved you for a thousand years I would've died for you
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content
RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   

Atgal į viršų Go down
 

Valgykla

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 22Pereiti prie : Previous  1, 2

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Magnificent City!  :: Ligoninė-