Share | 
 

 Phoenix Corp

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2
AutoriusPranešimas
nu šiap
avatar
nu šiap
Pranešimų skaičius : 51
Likes : 0
Join date : 2018-05-09
RašytiTemos pavadinimas: Phoenix Corp   Tr. 05 16, 2018 2:48 pm

First topic message reminder :

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą

AutoriusPranešimas
nu šiap
avatar
nu šiap
Pranešimų skaičius : 51
Likes : 0
Join date : 2018-05-09
RašytiTemos pavadinimas: Re: Phoenix Corp   Pen. 05 18, 2018 5:08 am

-Ar tu bent girdi, ką kalbi? Ar tau atrodau toks išprotėjęs? Dievaži, dar tikrai nesu toks beviltiškas, kad tokiais būdais bandyčiau tave susigrąžinti. Ir iš kur aš būčiau gavęs tas nuotraukas, tą informaciją, jeigu nė velnio nieko neprisimenu, jeigu viskas ką žinau tai, kad sapnuoju krauju pasruvusią žemę ir miegodamas girdžiu šūvius, net nežinau, ką iš vis dariau toje kariuomenėje, o tu dar drįsti mane kaltinti tuo, kad pats paskleidžiau šitą informaciją. Be to, ar tikrai manai, kad taip kvailai elgčiausi, ar tau atrodo, kad tai būtų būtent MANO žingsnis. Atrodo, be reikalo dėl tavęs stengiausi, nes tu suknistai nesugebi įvertinti ir manai, kad vis stengiuosi tave kaip nors kontroliuoti. Tu taip įsitikinusi idėja, kad noriu tave įkalinti, kad neleidžiu pasirinkti, kad rezgu kažkokius sąmokslus, kai stoviu prieš tave ir viskas ką darau tai sakau tiesą. Ar manai, kad kuris nors kitas būtų atvirai pasakęs, kad peržiūrėjo tavo sąskaitą? Aš žaidžiu atviromis kortomis, nei karto tau nemelavau, o tu vis manai, kad kuriu kažkokius sąmokslus. Aš pasistengiau padariau savo, o jeigu tu per savo idiotiškus išsigalvojimus nesugebi visko įvertinti, tuomet čia jau tavo problema, o ne manoji. Nieko nenori apie mane žinoti, puiku, suknistai daryk ką nori,-Joaquin jau visiškai nebesivaldė. Jo pirštai buvo suspausti į kumščius, akys tiesiog degė iš pykčio, o kūnas vos vos virpėjo. -Užsičiaupk, nutilk, kodėl tu nuolat susikoncentruoji ties Izabele, kodėl kiekvieną sekundę naudoji ją kaip suknistą ginklą. Žinau, kad ji nebuvo idealiausias vaikas, bet kodėl ją nuolat puoli. Kokia tu būtum mama, jeigu dabar taip kalbi apie vaiką. Vietoj to, kad suprastum, kodėl ją saugau, vietoj to, kad pati pagalvotum apie tai kaip skaudu ir jai ir man bus atsiplėšti vienas nuo kito. Atrodo, kad kiekvieną akimirką stengiesi padaryti taip, kad ji dingtų. Kodėl jos taip nekenti? Kaip iš vis galima šitaip nekęsti vaiko ir sakyti, kad nori jo pati?-Phoenix kalbėjo žiauriai, tačiau kiekvienas žodis buvo tiesa ir Natalie turėjo tai suprasti. Taip, kaip ji kalbėjo, taip kaip elgėsi rodė, kad ji nemėgsta ar net nekenčia Izabelės ir tai Joaquin buvo skaudžiausia, tai kirto labiau nei bet koks smūgis.
Jo lūpos buvo suspaustos į vieną liniją, o akys atidžiai sekė tai, ką darė Natalie. Kitomis aplinkybėmis tai, ką ji darė būtų atrodė labai seksualu, tačiau dabar jis nesugebėjo to įvertinti, viskas buvo persipynę per dideliu skausmu, per dideliu pykčiu, noru atkeršyti. Jis priėjo arčiau ir priglaudęs savo nykštį jai prie lūpų, dar labiau ištepliojo jos lūpdažį, panardinęs pirštus į jos plaukus tvirtai juos suėmė ir kiek trūktelėjo, kad jie dar labiau išsipešiotų ir susiveltų. Tuomet trūktelėjo marškinius į šonus leisdamas sagutėms pabirti ant grindų. Tai atvėrė jos kūną pridengtą tik korsetu, tačiau vyro žvilgsnis nei akimirkai nenukrypo žemyn. - Tik pabandyk, kiek pamenu tu vis dar mano moteris, bent jau žurnalistų akimis, niekas nežino, kad išsiskyrėme, todėl tu nesi kažkokia moteris, tu esi mano moteris, todėl išeik pabandyk mane dar labiau sužlugdyti, o aš pasakysiu, kad tiesiog padėjai man nusiraminti. Abejoju ar krušti savo moterį yra toks jau didelis nusikaltimas, veikiau parodo, kad esu sveikas ir gyvybingas vyras. O ir kiek labai nori mane dar sunaikinti, prašau, dar pasakyk, kad tave skriaudžiu, kad mušu, kad laikau uždaręs, sunaikink mane visai, nes juk to tik ir nori tiesa. Nori, kad man skaudėtų taip, kaip skaudėjo tau, pirmyn įrodyk man, kad esi suknista kalė,-Joaquin negalėjo nurimti, kiekvienas žodis buvo vis bjauresnis, tačiau jie nebuvo vien pykčio pasekmės, juose buvo galima pamatyti ir labai daug tiesos apie tai, kaip Natalie elgėsi.
-Man beveik nuolat skauda galvą, kiekvieną naktį beveik negaliu miegoti, nes mane persekioja prisiminimų nuotrupos, trumpi nelogiški epizodai iš ankstesnio gyvenimo. Tačiau viskas taip susipina, kad galiausiai nieko iš tų nuotrupų negaliu suprasti, bet gydytojai sako, kad šitaip veikia vaistai, kad jie pamažu tirpdo tą daiktą, todėl pradedu prisiminti, kai kuriuos dalykus,-vyras atsitraukė ir prisėdo ant kėdės, jautėsi pavargęs, visko jam vienam buvo gerokai per daug.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
nu šiap
avatar
nu šiap
Pranešimų skaičius : 47
Likes : 0
Join date : 2018-05-09
RašytiTemos pavadinimas: Re: Phoenix Corp   Pen. 05 18, 2018 7:47 am

Jis nesuprato. Buvo toks aklas, toks visiškai užsisklendęs savyje ir savo gyvenime, kad nesuprato. Ir Natalie norėjo, kad jis suprastų. Dalinai norėjo, kad jis kentėtų, bet tuo pačiu žinojo, kad kuo ilgiau lauks, tuo sunkiau bus. Lengviau atiduoti ją dar mažytę - lengviau tiek pačiam Joaquin, tiek Izabelei. Lengviau negu laukti, kol kas nors sužinos, kad jis yra kaltas, kad žinojo ir nieko nedarė. Ir tai buvo dovana - Joaquin nuo Natalie. Ji galėjo tuo pasinaudoti kaip savo ginklu, galėjo jį sužlugdyti anonimiškai pranešdama Izabelės tėvams apie jos buvimo vietą, bet vietoje to, leido Phoenixui pasielgti teisingai. Priėjusi prie savo rankinės, ji išsitraukė aplanką ir priėjo arčiau vyro. Atvertusi reikiamą puslapį, parodė dviejų žmonių nuotraukas. Jie ant rankų laikė kūdikį. Mergaitę baltais plaukais ir mėlynomis akimis. Jie stovėjo priešais nedidelį namą, išsišiepę ir laimingi, tarsi rodydami jį mergaitei. - Tu teisus, nemyliu jos. Ir niekada nepamilčiau, nes žinau ką reiškia ką nors prarasti. O ji niekada nebus nei tavo, nei mano. Tu jau ją pamilai, tau jau skaudės, bet privalai pasielgti teisingai. Jie ieško, nenustos ieškoti. Ar tu nustotum ieškoti savo kūdikio? Ir galiausiai jie tave suras, Joaquin, galiausiai jų keliai atves pas tave. Ir tada, būk ramus, žlugs viskas, neteksi VISKO. Įmonės, bet kokių draugų, reputacijos, galimybės tęsti gyvenimą. Nebeliks nieko, supranti? Nes visi žinos, kad tu žinojai. Tu dar gali pasielgti teisingai. - Natalie kalbėjo ramiai, kol šiek tiek virpantys pirštai vertė puslapius. Ta šeima atrodė laiminga. Gražūs jauni žmonės, graži jauna pora, nuostabi mergaitė - akivaizdžiai į juos tokia suknistai panaši. - Jie vardu Felicia ir Leonas. Jiems Teksaso ligoninėje Izabelė gimė 2011-ųjų metų rugsėjo dvyliktą. Jos dingimas sugriovė jiems gyvenimus, bet tu vis dar gali viską sutvarkyti. - buvo akivaizdu - Natalie taip kalba tikrai ne iš keršto. Ne dėl to, kad Izabelės nekenčia. Ji tiesiog žinojo ką reiškia, kai vaikas yra iš tavęs atimamas ir jokiam žmogui tokio likimo nelinkėjo, jokiam žmogui nelinkėjo tokio skausmo. O tuomet iškrito paskutinė korta. Ištarta bene maldaujamai, nuoširdžiau negu bet kas, kas šiandien buvo šiame kambaryje pasakyta. Su ašaromis akyse.
- Pasielk teisingai ir aš sugrįšiu, Jo. Grąžink tėvams jų kūdikį. Gali sakyti, kad jos nemyliu, kad jos nekenčiu, bet pats suvoki, kad kalbu taip tik dėl to, kad kažkada man nepaprastai rūpėjai. Kad vis dar rūpi, nes kad ir ką sakyčiau, nebūčiau atėjus, jeigu nerūpėtum. - Natalie balsas virpėjo, bet ji vis dar laikėsi neapsiverkusi. Tai buvo jautri, skaudi akimirka ir ji nenorėjo jos dar labiau gadinti. - Grąžink tėvams jų kūdikį ir aš sugrįšiu pas tave. Pagimdysiu tau vaiką, kurio niekas negalės iš tavęs atimti, girdi? Dėl kurio nereikės dairytis per petį, nereikės svarstyti ar niekas į tave kurią dieną nesikreips sakydami, kad turi jį atiduoti. - numetusi aplanką šonan, Natalie sugriebė Joaquin veidą delnais, priversdama jį žiūrėti jai į akis. - Man nereikia jokių sutarčių, jokių pasižadėjimų, kokių fondų. Tau tereikia pasielgti teisingai. Gi suvoki, kad tai, ką kalbu, yra tiesa, suvoki, kad galiausiai jie vis tiek tave suras. - atsitraukusi, moteris nusisuko. Padarė viską, kas buvo jos galioje, bet sprendimas bet kokiu atveju priklausė jam. Galiausiai, praėjus kiek laiko, ji pajautė kaip Phoenixas priartėja, kaip atsuka ją į save. Nežinojo ko tikisi, bet tikrai nemanė, kad jis ims ir toliau ją velti, toliau darkyti. Leidusi jam elgtis su ja kaip su lėle, likusi galutinai subjaurota, Natalie papurtė galvą. - Man net nieko nereikės sakyti, Jo. Žiniasklaida viską pasakys už mane. Nes nesvarbu kad esu tavo moteris jų akyse - jie budi prie tavo namų ir žino, kad juose jau ilgai nebuvau. Budi prie manųjų ir žinojo, kad juose nebuvai tu. Jie tik ir laukia istorijos, laukia skandalo. Ir niekas į mane praeinančią nepasižiūrės kaip į paprastą pasidulkinimą. O man net nereikės nieko pasakyti. - gūžtelėjusi pečiais, Portman atsitraukė, atsisėsdama ant kėdės. Pasijautė pavargusi. Buvo pamiršusi koks intensyvus Joaquin gali būti, kokia ji tampa, kai yra su juo. Nemėgo savęs tokios, bet tiesą sakant, net nebežinojo kokia yra iš tiesų. Gal tokia ir buvo? Bjauri, kerštaujanti, manipuliuojanti? Ir tikriausiai Natalie supyko ant savęs, nes jos lūpas paliko skaudūs žodžiai.
- Tavo vietoje nenorėčiau prisiminti. Bijočiau, kad buvau geras, malonus žmogus, kurį kas nors mylėjo. Bijočiau sužinoti, kad turėjau šeimą kuri išėjo. Gal net vaikų apie kuriuos nieko nežinau. Bijočiau, kad buvau kur kas laimingesnis nei dabar, kur kas geriau jaučiausi. Bijočiau suvokti, kad palyginus du mano gyvenimus, vienas yra nieko vertas ir tai tikrai ne tas, kurį praradau. - gūžtelėjusi pečiais, Natalie nutilo. Žinojo, kad jos nuomonė nieko nereiškia.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
nu šiap
avatar
nu šiap
Pranešimų skaičius : 51
Likes : 0
Join date : 2018-05-09
RašytiTemos pavadinimas: Re: Phoenix Corp   Pen. 05 18, 2018 2:34 pm

Klausantis Natalie vienas vyro antakis ėmė trūkčioti, nežinia ar nuo tik stiprėjančio pykčio, o galbūt nuo kylančio nerimo. Darėsi tik blogiau ir blogiau, tapo sunku įkvėpti, akys apsiniaukė ir akimirką jis nieko nematė, nieko negirdėjo, tiesiog skendėjo kažkokioje tamsioje vietoje. Gydytojas perspėjo, kad jam negalima jaudintis, sakė, kad nuo to bus tik blogiau, kad visi požymiai tik dar labiau sustiprės. Šįkart ėmė drebėti ne viena, bet abi rankos, todėl jis jas sukabino, kad jos taip labai nesipurtytų. Nenorėdamas, kad Natalie matytų tokią jo silpnumo akimirka, nusisuko nuo jos su kėdė, pasislėpė už kėdės atlošo tarsi tai jį galėtų apsaugoti. Joaquin susiėmė rankomis už galvos ir giliai įkvėpė, bandydamas nusiraminti, tačiau jis labiau švokštė negu normaliai kvėpavo. Jis žinojo, kad moteris sako tiesą, jau daugybę kartų apie tai galvojo, kai tik sužinojo, kad Izabelės tėvai jos vis dar ieško, kad vis dar tikisi, jog ji kažkokiu būdu sugrįš pas juos. Rafael puikiai suprato, kad jiems skauda, kad jie kenčia be savo tikros dukros, tačiau ar jo skausmas buvo visai bereikšmis ar jis vienintelis šioje situacijoje turėjo pasielgti laimingai. Phoenix jau dabar matė kokia įskaudinta bus Izabelė, kaip jos skruostais risis ašaros, kaip ji laikysis jo įsikibusi ir maldaus neatiduoti, o jis neturės kito pasirinkimo, privalės atiduoti ją kitiems ir leisti išsivežti į tolimą šalį, kur ji bus svetima, kur nemokės kalbos ir neturės draugų. Ji nekęs Jo, niekada su juo nebesikalbės, nes tuo vieninteliu poelgiu jis išplėš jai širdį. Pasirinkti buvo be proto sudėtinga, o ir to daryti jis tikrai nenorėjo, nes būtų praradęs tikriausiai vienintelį žmogų, kuris jį myli visiškai nuoširdžiai ir nekaltai, kuri padarytų dėl jo viską ir niekada neišduotų. Ta maža mergaitė palaikė jame gerumą, ji vertė šypsotis, vertė elgtis taip kaip jis niekad nebūtų elgęsis. Dievaži kaip jis ją mylėjo, būtent todėl privalėjo elgtis teisingai, negalėjo būti savanaudis ir ją laikyti vien sau, nes taip bijojo skausmo.
Joaquin šiek tiek nurimo ir pasiėmė Natalie padėtą aplanką su dokumentais. Jo rankos vis dar virpėjo, buvo sudėtinga versti lapus, tačiau vyras nieko nebūtų daręs, jeigu nebūtų įsitikinęs, kad jie geri žmonės, kad jie rūpinsis jo mažyle ir mylės visa širdimi. Izabelės mama buvo mokytoja vietinėje mokykloje. Ji mokė anglų kalbos, todėl būtų sugebėjusi išmokyti jo mergaitę šnekėti ir rašyti taisyklingai. Jos tikrasis tėtis buvo profesionalus plaukikas, laimėjęs ne vienas aukšto lygio varžybas. Dabar Phoenix buvo aišku iš kur atsirado mergaitės protas ir polinkis į sportą. Iš nuotraukos atrodė, kad jie tikrai gana geri žmonės, o ir neatrodė labai neturtingi, todėl tikriausiai Izabelei nebūtų buvę labai sunku prisitaikyti. Jos tėtis būtų vežęsis ją plaukioti, būtų išmokęs visko ką moka pats. Phoenix lėtai nurijo seiles ir atvertė paskutinį puslapį, kuriame buvo nurodytas jų telefono numeris. Vyras išsitraukė mobilųjį ir surinko numerį. -Sveiki, žinau, kad pas jus dabar labai vėlu, tačiau prašau išklausykit manęs. Aš esu Joaquin Phoenix, nežinau ar esat apie mane ką nors girdėję, tačiau manau, kad auginu jūsų dukrą. Įsivaikinau ją prieš kelis metus, nė nenutuokdama, kad ji dar gali turėti tėvus, man buvo pasakyta, kad jos tėvai žuvo gaisre, todėl nieko nežinodamas auginau ją tiek laiko. Visai neseniai sužinojau, kad iš tiesų pagrobta, kad jos tėvai vis dar egzistuoja. Žinau, kad galėjau ją pasilikti sau, kad galėjau jums net neskambinti, tačiau privalėjau pasielgti teisingai, ne tiek dėl savęs, bet labiau dėl jos, kad ir kokia laiminga ji būtų su manimi, tačiau niekas nepakeis jos tikrųjų tėvų. Atsiųsiu jums bilietus, noriu, kad atskristumėt į Prancūziją, manau taip bus paprasčiau. Paskambinkit man ryte, viską apsitarsime konkrečiau,- pirmą kartą vyro balsas kalbant telefonu virpėjo, o jo skruostu nusirito ašara. Buvo be galo sunku, sunkiau nei kada nors buvo ir jis tai tikrai darė ne todėl, kad Natalie pas jį sugrįš, o todėl, kad nors kartą privalėjo pasielgti teisingai.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
nu šiap
avatar
nu šiap
Pranešimų skaičius : 47
Likes : 0
Join date : 2018-05-09
RašytiTemos pavadinimas: Re: Phoenix Corp   Pen. 05 18, 2018 5:18 pm

Yra dalykų, kurių tiesiog nesitiki. Kurie nukrenta tarsi iš giedro dangaus ir visiškai tave pribloškia, bene prispaudžia prie žemės. Moteris nemanė, kad Joaquin pasielgs tinkamai - manė, kad supyks vien dėl tokio pasiūlymo. Tačiau tikriausiai nuoširdumas tam tikra prasme laimi visuomet. Ir nors Natalie į šitą situaciją nebūtų galėjusi žvelgti kaip į laimėjimą, nes nesvarbu koks sprendimas bus priimtas, vis tiek kažkas nukentės, ji tam tikra prasme tikėjosi, kad jis tiesiog pasakys, kad šioji elgiasi kvailai. Natalie tikėjosi išgirsti juoką, pasipiktinimą, apkaltinimą nusišnekėjimu ar bandymu sugriauti jam ir Izabelei gyvenimą. Tikėjosi išgirsti, kad ji manipuliantė, kad jai niekas nerūpi, kad ji nori nuskriausti Izabelę, kad šios nemyli, kad išsigalvoja problemas. Bet tikrai netikėjo, kad telefono numeriai, kuriuos buvo įrašiusi tuo mažu šriftu, realiai bus panaudoti kam nors kitam, nei tuščiam spoksojimui. Sakydama visus tuos dalykus Natalie buvo nuoširdi - tikrai pas jį būtų sugrįžusi, jei jis būtų įrodęs, kad gali padaryti absoliučiai nesavanaudišką veiksmą. Žinoma, jis bandė ją papirkti pažadais ir labdaringomis organizacijomis, bet viso to tikslas bet kokiu atveju būtų buvęs vienas - susigrąžinti Natalie. Tačiau dabar, kai jis nusprendė tiesiog atiduoti mylimą vaiką, pasielgti šitaip nesavanaudiškai, moteris galėjo prisiekti, kad bent akimirkai žvelgė į jį taip, kaip prieš dešimtmetį. Ne kaip į keršto objektą, ne kaip į tą, kuris sutrukdė jai nugyventi gyvenimą laimingai, ne kaip į siaubūną ar monstrą, o kaip į žmogų, kurį mylėjo labiau už viską pasaulyje. Akimirką atrodė, kad jie laiko mašina sugrįžo atgal į praeitį. Jis buvo jos vyras, ji buvo jo žmona ir jie dėl vienas kito būtų padarę viską. Akimirką išsitrynė visos ribos, visi apribojimai, visos nuoskaudos ir norai kerštauti. Liko vienas vienintelis troškimas, kurį Natalie įvykdė tą pačią sekundę, vos tik jis padėjo ragelį ir telefonas nusileido ant stalo.
Bene perbėgusi kambarį, Natalie atsitrenkė į Joaquin visu kūnu ir tiek rankomis, tiek kojomis apsikabino jį patį. Rankos buvo apsivijusios jo kaklą, kojos - liemenį, o visas kūnas, virpantis ir drebantis, glaudėsi prie tvirto Joaquin stuomens. Delnais suėmusi vyro veidą, rudaplaukė, jau verkdama, nors tiesą sakant, verkti pradėjo dar jam tik surinkus telefono numerį, ėmė bučiuoti kiekvieną jo veido lopinėlį - šlapius ašarų keliukus ant jo šiurkštaus žando, akis, lūpas, skruostus, ausis, kaklą, tas mažas duobutes už ausų, kaktą, smakrą, nosį, blakstienas, antakius - tikriausiai nebuvo nei vienos veido vietos, kurios nebūtų palietusios Phoenix lūpos. Ji nebežinojo kur yra jo ašaros, o kur - jos, bet tai ir nebuvo svarbu. Prapliupusi verkti, moteris atrėmė galvą jam į petį, pati nežinodama verkdama dėl jo, ar dėl savęs. Jautė jo skausmą, jautė jo netektį, užjautė dėl kiekvienos sekundės, kurią reikės išgyventi be vaiko, kurį jis laikė savu. Bet tuo pačiu jautė palengvėjimą, nes kuo puikiausiai žinojo, kad yra lengviau atiduoti, o ne žiūrėti, kaip iš tavęs kas nors yra atimama. Galiausiai sugebėjusi susitvardyti, susidėlioti emocijas ir mintis, rudaplaukė giliai įkvėpė ir pažvelgė jam į akis. Tokios jautrios emocijos, tokios jautrios akimirkos jie nebuvo išgyvenę jau nepaprastai daug metų. - Aš taip tavimi didžiuojuosi, girdi? Tai yra gražiausias dalykas kokį kada nors mačiau, pats nesavanaudiškiausias, nuostabiausias dalykas. Ir padarysiu viską, kad tau skaudėtų kaip įmanoma mažiau, girdi? Jei tik norėsi, padėsiu iškęsti kiekvieną šito siaubo akimirką. Tik pasakyk kaip tau padėti. - atsiduso, delnais glostydama jo skruostus, jo akyse ieškodama atsakymo.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
nu šiap
avatar
nu šiap
Pranešimų skaičius : 51
Likes : 0
Join date : 2018-05-09
RašytiTemos pavadinimas: Re: Phoenix Corp   Pen. 05 18, 2018 5:55 pm

Joaquin gedėjo, nes ką tik palaidojo savo meilę dukrai. Jis jautėsi visiškai tuščias, nebeturėjo jokios prasmės gyvenime. Kiek nedaug tereikia, kad viskas imtų ir pasikeistų. Vienintelis skambutis, vienintelis pokalbis sudaužė jo širdį į mažulyčius gabaliukus, kuriuos išnešiojo vėjas. Šią akimirką per daug skaudėjo, kad jis galvotų logiškai, o ir žinojo, kad vėliau skaudės dar labiau. Jau dabar matė kaip tos mažos mergaitės skruostais ritasi didelės tarsi pupos ašaros, kaip ji maldauja jos neatiduoti, tačiau dabar jau nebebuvo kitos išeities. Jis nebegalėjo atšaukti pokalbio, nebegalėjo pasakyti, kad tik pajuokavo, kad iš tiesų neturi jų dukros, nes jie vis tiek būtų atskridę, vis tiek būtų norėję įsitikinti, kad tas keistas vyras paskambinęs vidury nakties tikrai sakė tiesą. Tą bent jau būtų padaręs jis dėl savo vaiko, būtų nuvertęs kalnus tam, kad surastų Izabelę, būtų padaręs absoliučiai viską, kad ji būtų laiminga. O jos grąžinimas tėvams atrodė kaip tik toks dalykas. Nesvarbu, kad jam siaubingai skaudės, nesvarbu, jog ji mano, kad jis yra jos tėtis ir kad mylį jį kaip tokį, tačiau galiausiai turės išmokti mylėti ir savo tikrąjį tėtį. Privalės išmokti susigyventi su savo tikrąją šeima, o ne su tuo liūdnu ir daug dirbančiu vyru, kuris darė tiek daug, kad ta mergaitė būtų laiminga. Po šios dienos viskas pasikeis, nebeliks ankstesnės rutinos – atsikėlimo anksčiau, norint padaryti Izei pusryčius, pasakų skaitymo vakarais, pokalbių apie gyvenimą, ledų valgymo ir patiekalų degustavimo, futbolo žaidimo kieme, vaikščiojimo į zoologijos sodą, kad ji galėtų pasižiūrėti į pingvinus. Viso to nebeliks, jis ir vėl liks vienas ir be proto vienišas. Nežinia kaip reikės tą žinia pranešti Merei, kuri mergaitę mylėjo lygiai taip pat kaip ir pat Phoenix. Visas pasaulis griuvo, pamažu byrėjo į šipulius ir nieko nebuvo įmanoma padaryti, kad tai pasikeistų. Dabar jo kasdienybe turėjo tapti skausmas.
Natalie tiesiog įsirėžus į jo kūną, vyras sustingo, šiek tiek rankomis prilaikė ją, kad nenukristų, leido jai bučiuoti jo veidą, verkė kartu su ja, tačiau neprisiglaudė prie jos, neapkabino tarsi niekada nebegalėtų paleisti. Joaquin tiesiog stovėjo įsitempęs, liūdintis, beveik merdėjantis. Šią akimirką jis negalėjo su kuo nors būti, negalėjo leisti, kad dėl jo kaltės skaudėtų dar kam, nors, todėl jis laukė, kol moteris pagaliau susipras ir bent jau šiek tiek jį paleis. – Natalie, padariau tai ne dėl tavęs, ne todėl, kad pas mane sugrįžtum. Padariau tai dėl Izabelės, dėl jos tėvų, nes puikiai suprantu kaip jie turėtų jaustis tiek metų nesurasdami savo dukros. Viskas ko dabar noriu tai tik pabūti vienas, nenoriu nusitempti tavęs į savo liūdesio liūną, nenoriu, kad matytum kaip man skauda, kaip aš kenčiu. Ne todėl, kad nenorėčiau su tavimi dalintis įvairiausiomis emocijomis, tiesiog šiuo metu nesu tas su kuriuo turėtum būti, nežinau ar po šito vėl pasiryšiu jausti, nebežinau ar sugebėsiu mylėti. Iš tiesų nežinau ar sugebėsiu būti tokiu kokiu tau reikia, kad būčiau, nieko nebežinau ir kol neišsiaiškinsiu, negaliu tavęs laikyti pririštos prie savęs. Nežinau ar galėsi, ar norėsi, tačiau prašau duoti man šiek tiek laiko. Tiek, kad sugebėčiau suvaldyti savo emocijas, kad bent jau sugebėčiau ištverti tą triuškinantį skausmą. Dabar man visko per daug,-Joaquin tiesiog žiūrėjo į ją visiškai tuščiu žvilgsniu, nežinia ar iš vis ją matė, žinojo tik viena, kad skaudėjo visur, kiekvieną įmanomą kūno dalį, tačiau labiausiai galvą. Akimirką tai labai suskaudo, kad jis net atrėmė galvą Natalie į krūtinę. Joaquin išgirdo juoką, pamatė rusvus plaukus ir saulės nutviekstą veidą, tačiau negalėjo pasakyti kas tai. – Padaryk, kad skaudėtų mažiau,-tyliai ištarė bene maldaudamas, tačiau žinojo, kad ne Natalie galioje numalšinti jo skausmą.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
nu šiap
avatar
nu šiap
Pranešimų skaičius : 47
Likes : 0
Join date : 2018-05-09
RašytiTemos pavadinimas: Re: Phoenix Corp   Pen. 05 18, 2018 6:12 pm

Tikriausiai kažko tokio ir reikėjo tikėtis. Kad praradus Izabelę, jam nebereikės absoliučiai nieko. Tikriausiai moteris turėjo tai nujausti, kažkokiu būdu nuspėti, bet nesugebėjo, nesugebėjo nesureaguoti į jo veiksmą taip, kaip sureagavo. Ji nustojo jį bučiuoti, nustojo glėbesčiuotis ir atsitraukė - atsargiai, iš lėto. Suspaudusi lūpas į lygią liniją, žvelgė į jį atsargiai, net kiek įtariai, bandydama suprasti kaip iš tiesų turėtų pasielgti. Ar tikrai reikėtų išeiti? Ar reikėtų jį palikti vieną su savo skausmu? Natalie nemanė, kad tai būtų geriausia idėja, bet tuo pačiu suvokė, kad per jėgą pasilikti negalėtų. Suvokė, kad jis nenori demonstruoti savo skausmo, todėl atsitraukė. Kojomis paleido jo liemenį, pirštų galiukais nusileisdama ant žemės, pajausdama, kaip tuo pačiu supranta, jog teks išeiti. Tuomet rankomis paleido jo kaklą, jo veidą, atsitraukdama ir žengdama atgal. Vietoje to, kad ką nors pasakytų, kad paaiškintų eis ar ne, moteris priėjo prie staliuko, ant kurio buvo tiek daug visko - alkoholis, kažkokie užkandžiai, saldainiai, šlapios servetėlės. Pasiėmusi vieną jų, moteris nusivalė lūpdažį, kuriuo dar labiau išsitepė Joaquin bučiuodama. Paleidusi kuodą, susuko plaukus iš naujo, kad jie neatrodytų tokie susivėlę. Nusirengusi suplėšytus marškinius, kurie tikrai neatrodė gerai, Portman padėjo juos ant kėdės, tarsi juos dar kas nors galėtų panaudoti. Priėjusi prie savo drabužių, prie tos drėgnos krūvelės, apsirengė juos, nors ir smirdinčius kava ir šlapius, nepaisydama dėmės. Geriau jau būtų išėjusi tokia, nei kad atrodanti kaip ką tik po sekso.
Atrodo, kad Natalie jau ketino išeiti, jau ketino padaryti tai, kas ir buvo sakyta, bet tada Joaquin suskaudo. Tikriausiai tai buvo fizinis, o ne moralinis skausmas, todėl Portman, švelniai glostydama jo skaudančią galvą, laikė Phoenix glėbyje, tyliai kažką šnabždėdama, kažką panašaus į "viskas bus gerai", net jei ir žinojo, kad negali to pažadėti. Galiausiai jis nurimo, nustojo taip baisiai drebėti, o ir pati Natalie kiek atsitraukė. Bijojo palikti jį tokį - nemanė, kad jis galėtų kaip nors save nuskriausti fiziškai, tiesiog žinojo, kad jo sugebėjimas viską pergalvoti milijoną kartų galėjo nuskriausti labiau nei skustuvas, ginklas ar virvė. Nežinodama ar pamatys jį dar kartą, nežinodama nieko, nes planuose to nebuvo, rudaplaukė švelniai lūpomis prilietė vieną skaudamą jo smilkinį, o tuomet ir kitą. Tuomet lūpas nutupdžiusi ir ant jo kaktos, galiausiai pasiėmė savo rankinę, papkę su dokumentais palikdama ant stalo. Tikriausiai jis juos ketino skaityti dar milijoną kartų. - Rašyk jei kažko reikės. Ar skambink. Nors mes tikriausiai nebesusitiksim, ką? - kažkodėl sumurmėjo, turėdama siaubingą nuojautą, kad ties čia viskas ir pasibaigs. Skėstelėjusi rankomis, suprasdama, kad tai nebe jos galioje, Natalie linktelėjo ir galiausiai nuėjo durų link. Jai kartoti antrąkart nereikėjo. Todėl tik užvėrė paskui save duris ir dingo.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content
RašytiTemos pavadinimas: Re: Phoenix Corp   

Atgal į viršų Go down
 

Phoenix Corp

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 22Pereiti prie : Previous  1, 2

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Magnificent City!  :: Dangoraižis-