Share | 
 

 Home

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
~~♣~~
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
avatar
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
Pranešimų skaičius : 836
Likes : 123
Join date : 2013-04-18
Age : 29
Nationality : German
Job : Clairvoyant
RašytiTemos pavadinimas: Home   Pir. 08 20, 2018 12:53 pm



[You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
I'm off the deep end
Watch as I dive in I'll never meet the ground Crash through the surface Where they can't hurt us We're far from the shallow now

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
avatar
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
Pranešimų skaičius : 836
Likes : 123
Join date : 2013-04-18
Age : 29
Nationality : German
Job : Clairvoyant
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Pir. 08 20, 2018 2:33 pm

Kai Martin atėjo pas jį į miegamąjį ir pasiūlė susitikti su buvusia aukle, galbūt kartu ten nuvažiuoti ir tai lyg ir būtų jų pirma kelionė kartu, Marco, žinoma, išsišiepė. Jam buvo smagu galvoti, kad jis kažkam rūpi, kad kažkas nori su juo važiuoti ir būti kartu. Jie tikriausiai galėtų vykti bet kur, Reus vis tiek būtų be galo laimingas. Tad dabar jis tik sėdėjo išsišiepęs, o paskui įsitempė Martin pas save į lovą ir jį pabučiavo.
- Žinoma, tai puiki mintis. Galėtume pas ją nuvykti. Kelioms dienoms. Tik man darbe reiktų truputi padirbėti, nes kažkaip apsileidau visai. O pinigai ant medžių neauga,- prasitarė jis. Mat dabar kelios dienos atkris dėl vestuvių, o paskui Reus galės sau dirbti į valias,- sutariam taip. Kada tu turėsi laisvesnes dienas, po kokio mėnesio, tada ir išvažiuosim, gerai? Dabar truputi pasistengsiu padirbėti, kad paskui nereiktų galvoti apie pinigus,- šyptelėjo jis ir vėl pakštelėjo į lūpas vaikinui,- Martin, tu neįsivaizduoji, kaip gera šalia savęs turėti žmogų, kuriuo gali pasitikėti,- Marco pradėjo atvirauti,- žinau, kad mes pažįstami neilgai, bet jaučiuosi, lyg tave žinau visą gyvenimą. Ir tikrai, nebijau nieko - nei savo tėvų, nei visuomenės, nei draugų, kurie neaiškų, ką po kelių dienų pamanys, kai tave pamatys. Tikiuosi, kad ir kas nutiktų, tu nekreipsi dėmesio ir turėsi omenyje, kad man labai patinki. Tai ir yra svarbiausia,- nusišypsojo jis ir vėl pakštelėjo jam į lūpas, o paskui atlėkė Milan, kuris jau kvietė juos abu eiti pažaisti kartu. Vaikinai atsiduso, bet sutiko, ir taip jie praleido tą vakarą.
Kitą dieną Reus nuo devintos ryto iki pat septynių vakaro praleido darbe. Reikėjo tikrai pasitempti, mat dėl asmeninių priežasčių jis tą savaitę retai ten rodydavosi. Bet kai jis yra pats sau viršininkas, tai nelabai turėjo prasmės. Bet tą dieną jis tikrai padirbėjo ir nemažai, o paskui visą kitą perkėlė į pirmadienį. Grįžęs vakare namo jis paruošė vakarienę trims, o paskui nieko padoraus ir nenuveikė, mat rytoj, 10 valandą, jau reikės išvykti į vilą prie jūros kranto, kurioje ir vyks David ir Paul vestuvės.
Ryte jie pabudo dar prieš žadintuvą. Tiek Martin, tiek Marco dar pasivartė lovoje, o paskui ėmė ruoštis - reikėjo ir iki dušo nueiti, paskui ir susitvarkyti ir įlįsti į itin gražius kostiumus. Marco prigriebė kvietimą, kurį buvo gavęs, o David jau seniai pasakė, kad ateis ne vienas. Geriausias draugas labai apsidžiaugė, kad pagaliau Marco kažką turi šalia savęs ir parašė, kad nesulaukia, kada jie susipažins. Prieš dešimtą jie paliko butą, taip pasakę Milano, kad jis nerengtų vakarėlių ir nieko nesugalvotų padaryti nelegalaus, dėl ko Reus paskui gautų į kailį nuo policijos. Vaikas prižadėjo būti geras, bet jie vis tiek kažką įtarė, bet daugiau nieko nepasakė, tik sėdo į automobilį ir išvažiavo. Kelionė trūko pusantros valandos, kol pagaliau jie pasiekė nuostabią vilą, kurioje ir vyks pobūvis. Reus išlipo iš mašinos, padavė raktelius vaikinui, kuris jo automobilį kažkur pastatys, o tada priėjo prie kito žmogaus, parodė jam kvietimą ir jie buvo įleisti į vilą. Iki ceremonijos buvo likęs pusvalandis, tad jis norėjo susirasti kažką pažįstamo. Pirmiausia jis pamatė Paul tėvus, pamojavo jiems, o tada pastebėjo Ben su savo žmona, Bryson su savo panele, Zeke, kaip visada, ateina vienas į vestuves, mat visi žino, koks kazanova jis yra, o prie jų stovėjo ir David, kuris truputi jaudinosi, tą tikrai Marco galėjo pastebėti. Ir štai, prie jų prisijungė dar vienas pabrolys, ir tikrai ne vienas.
- Maaaarcoooo! - Zeke pamatęs vaikiną priėjo pasisveikinti, o tada visi atitinkamai padarė tą patį. Po kelių akimirkų visų žvilgsniai nukrypo į Martin, tad Reus nieko nebeliko, tik pristatyti vaikiną.
- Čia Martin, mano
plus one šiandien,- pažvelgęs į vaikiną, Marco išsišiepė,- David, aš tikrai atsiprašau, kad taip vėlai pasakiau, kad ateisiu ne vienas...
- Marco, baik, viskas gerai. Džiaugiuosi, kad esi ne tradicinės pakraipos, labiau Zeke erzinsim,- išsišiepė vaikinas taip pažvelgdamas į draugą.
- Ak, erzins mane mūsų
virgin boy tik jau nereikia,- pavartė akis jis, o Reus tik šyptelėjo.
- Na, iš tikro... - Marco nebaigė sakyti sakinio, visi aplinkui suprato, ką jis norėjo pasakyti.
- Omg Reus you did it?? - Bryson prilėkė draugo apkabinti ir visi, kaip kokie idiotai, ėmė šokinėti ir sveikinti draugą, kad jis pagaliau su kažkuo mylėjosi. Iš tolo jie priminė mokyklinukus, bet jau tokie buvo jų santykiai - laisvi ir ypač geri, kad Reus prie savo draugų jautėsi puikiai.
- Paul išgirdęs pamiš. Mes lažinomės, ar iki savo trisdešimto gimtadienio tu pasimylėsi, tai va, laimėjau,- David išsišiepė, o tai tikrai nukreipė dėmesį nuo to fakto, kad po mažiau negu pusvalandžio prasidės vestuvių ceremonija. Tada jie dar dešimt minučių pakalbėjo ne tik apie Marco ir kokia poza jis varė, bet ir apie visus kitus. Likus dešimt minučių visiems buvo paliepta susėsti arba sustoti į savo vietas. Reus, kaip pabrolys, turėjo atvesti vieną iš pamergių ir stovėti šalia David, kuris jau vaikštinėjo priekyje ir nervinosi. Marco, kaip geras draugas, vis tiek nusprendė prie jo prieiti ir padėti nusiraminti.
- Dave, paklausyk manęs,- suėmęs vaikiną ranką, Marco šyptelėjo,- viskas bus gerai. Aš
matau kad jūs būsit laimingi. Nėra dėl ko nervintis. Paul yra vienintelis tau,- nežinojo, ar tokie žodžiai padėjo jaunikiui, bet jis atrodė dėkingas. Marco vėl pasuko eiti atgal, o kai pamatė sėdint Martin prie svečių, sustojo pasikalbėti ir su juo,- kaip jautiesi? - paklausė jis vaikino, o kai jis linktelėjo ir šyptelėjo, kad gerai, Reus pakštelėjo jam į lūpas ir vėl nuėjo atgal į savo vietą. Po kelių minučių ceremonija prasidėjo. Pirmiausia, kaip ir buvo įprasta, pradėjo pabroliai ir pamergės, o tada pasirodė ir Paul, kurį lydėjo abu tėvai. Tai buvo gana miela. O tada prasidėjo oficialioji dalis, advokatas kažką kalbėjo apie meilę ir tai, koks svarbus yra atvirumas, o kol jis kalbėjo, Marco žiūrėjo į Martin ir negalėjo nesišypsoti. Ar gali būti, kad jis bus tas vienas jam?


[You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
I'm off the deep end
Watch as I dive in I'll never meet the ground Crash through the surface Where they can't hurt us We're far from the shallow now

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
avatar
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
Pranešimų skaičius : 1921
Likes : 61
Join date : 2013-03-26
Age : 22
Nationality : Dutch
Job : Stripper
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Pir. 08 20, 2018 6:31 pm

Vis dėlto iš Martin idėjos nebuvo pasityčiota. Marco tuoj pat pradėjus galvoti, kada geriausia iki tos moters nuvažiuoti, vaikinas tik išsišiepė, meiliai prisiglaudė prie Reus krūtinės ir, tyliai atsidusęs, tik palingavo galva, parodydamas, jog, taip, pritaria viskam, ką tik Marco bepasiūlys.
Vos kelios dienos ir jau reikėjo ruoštis vestuvėms. Ko gero, Martin dėl jų nerimavo labiau nei bet kas kitas. Jis jautė, jog vis dar turi tą keistą baimę būti apsuptam žmonių. Tarsi tik ir lauktų, kol iš jo tuomet pradės tyčiotis, užgaulioti, apkalbinėti, pirštais badyti... Bet, aišku, suvokė, kad visa tai tikrai nerealu, nes, visų pirma, mažiausiai tose vestuvėse Martin kam nors rūpės, o antra, niekas jo ten nepažįsta, tad, išties, vaikinas gali jaustis saugiai. Na, o jei visgi baimė pakirstų koją, Martin buvo įsitikinęs, kad Reus leis jam įsikibti į ranką ir pamažu nusiraminti.
Vaikinai pakankamai greitai susiruošė, persirengė, pagriebė iš anksto nupirktą dovaną jaunavedžiams ir, atskaitę Milan ilgiausią paskaitą, kad tik vaikas nieko neprisidirbtų, neskubėdami išvažiavo iš namų. Kelionė truko pusantros valandos, per kurią Martin spėjo ir supanikuoti, ir snūstelėti. Kai pagaliau automobilis sustojo priešais puošnią vilą, vaikinas jautėsi stebėtinai išsunktas ir vargiai randantis energijos visas šias vestuves ištverti. Visgi jis nutaisė mandagią šypsenėlę, išlipo iš mašinos ir paskui Marco nukiūtino vidun, be perstojo dairydamasis. Iškart Reus surado savo draugų grupelę, ir Martin nuoširdžiai nustebo, kai buvo visiems jiems pristatytas. Jis savo didžiulėmis, siaubo kupinomis zuikio akimis nužvelgė į jį spoksančius vyrukus ir vos ne vos rado pakankamai drąsos ištiesti ranką arčiausiai stovėjusiam vaikinui. Šis nedelsdamas ją paspaudė ir pareiškė esąs David. Kurį laiką Martin tik tylėdamas, ir baugščiai svyruodamas nuo vienos kojos ant kitos klausėsi vaikinų pokalbio, o Zeke kandžiai pareiškus, jog neturi jis ko pavydėti tokiam nepatyrusiam, kaip Reus, nesusilaikė neprunkštelėjęs. Martin norėjo įsiterpti, jau beveik žiojosi ką nors pasakyti, bet Marco pats su situacija susitvarkė ir po kelių sekundžių visi suaugę vyrai, kaip vidurinės mokyklos paaugliukai, pradėjo šokinėti ir džiugiai spygčioti išgirdę tokias naujienas. Martin nejučia liko nustumtas šalin, bet jis, tiesą sakant, dėl to net ir nepyko. Tik suklapsėjo akimis, nesupratęs apsižvalgė, o po to vėl įsistebeilijo į Marco.
Po keliolikos minučių jau visi rinkosi ceremonijai. Martin kadangi nebuvo viso to dalis, susirado laisvą vietą tarp žiūrovų ir, nepaisant to, kad jaunavedžiai tikrai buvo įspūdingai gražūs bei spinduliuojantys laime, Garrix žvilgsnis taip ir liko užstrigęs tik ties Reus. Klausydamasis advokato ramios kalbos apie meilę ir jos prasmę, Martin negalėjo nesišypsoti. Tarsi jo žvilgsnį pajutęs, Marco po kelių sekundžių atsisuko ir pažvelgė į jį. Garrix pasinaudojo proga, išsišiepė, kaip vaikas (kaip Milan), kilstelėjo rankas ir sudėjo pirštus taip, kad susiformuotų širdutė. Išdidžiai parodė ją blondinui, po to sukrizeno ir, stebėdamas kaip jis rausta, pagaliau pajėgė sutelkti dėmesį į sutuoktinius. Jie skaitė savus įžadus ir nors David tik vieną po kito mėtė juokelius, Paul pašnekėjo tikrai iš širdies, sugraudindamas beveik kiekvieną atėjusį. Galiausiai jie apsikeitė žiedais, prisiekė amžiną meilę ir, advokatui paliepus, pasibučiavo. Martin, pasekęs visų pavyzdžiu, pakilo ant kojų ir pradėjo ploti jaunavedžiams, o vėliau kartu su visais sugrįžo prie vaišių stalo, kur pabroliai pasakė keletą tostų, pasityčiojo iš jaunikių, o tuomet pagaliau įniko į maistą ir gėrimą. Kažkuriuo momentu Marco visgi buvo atitrauktas šalin atlikti pabrolio pareigų, tad Martin prie stalo liko vienas. Stengdamasis nepanikuoti vaikinas toliau ramiai kramsnojo gautą vištieną, tačiau kai išgirdo kažkieno balsą šalia, vis tiek krūptelėjo.
- Tai kiek tau metų? - Martin pakėlė akis ir atpažino Zeke.
- Man dvidešimt dveji, - tyliai sušnarėjo Garrix, nusišluostydamas lūpas servetėlę ir atsisukdamas į pašnekovą, kad visgi pasirodytų mandagus.
- Mhm, o ką veiki gyvenime? - vyptelėjo vyrukas.
- Šiuo metu studijuoju slaugą ir dirbu... er... vienam klube, - atsakė Martin, jau pradėdamas jaustis nesmagiai. Staiga gerklę veržianti varlytė pradėjo keistai dusinti, kaktą išmušė šaltas prakaitas.
- O jūs su Marco ilgai kartu? - pasiteiravo jis ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Tai prilygo aiškaus dominavimo pokalbyje išraiškai. Zeke tarytum padidėjo, iškilo virš Martin, o pastarasis tik dar labiau susigūžė, nežinodamas, kaip susitvarkyti su šitokiu tardymu.
- Neilgai... - Garrix prikando lūpą, - bet jis matė mudviejų ateitį kartu, tad, manau, tai tikra, - tarsi save nuramindamas meiliai pridūrė Martin ir išdrįso pažvelgti į Zeke. Jis neatrodė patenkintas.
- Mhm, - sumykė jis, - žiūrėk, angelėli... Marco yra vienas iš mano pačių geriausių draugų ir aš tik noriu įsitikinti, kad jis neįsimylėjo to, ko nereikia. Jeigu sužinosiu, kad jį įskaudinai, ar kad sieki tik jo pinigų gauti, patikėk, susirasiu, kur gyveni, ir nudirsiu kailį, - Zeke grėsmingai palinko artyn, o Martin net perbalo iš baimės. Norėjo atsakyti, užtikrinti, jog Reus pamilo ir tikrai ne dėl pinigų, tačiau isterija užgniaužė gerklę. Vaikinas tik apsiašarojo, o pavienėms ašaroms pradėjus tyliai varvėti skruostais, Zeke, regis, visiškai supanikavo.
- O siaube. Ne. Ne, prašau, ramiai. Mažuti, po galais, Marco mane užmuš, - jis pradėjo graibstyti servetėles nuo stalo, grūsti jas Martin į saują bei vaikiną glėbesčiuoti, kad tik šis nusiramintų. Vis dėlto šįkart Zeke sausas iš balos neišlipo. Kad ir kaip Garrix stengėsi kuo greičiau susitvardyti, Reus jo liūdesį tarytum iš toli pajuto ir lyg koks apsauginis bokštas tuoj pat išdygo tarp jo ir Zeke. Martin iškart apglėbė vaikino liemenį ir įsikniaubė į jo tamsų kostiumą, trokšdamas bent trumpam pasislėpti nuo svetimų akių, nes, tikrai, šioji menka emocionali scena neliko nepastebėta.


 [You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
When there's madness, when there's poison in your head When the sadness leaves you broken in your bed I will hold you in the depths of your despair
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
avatar
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
Pranešimų skaičius : 836
Likes : 123
Join date : 2013-04-18
Age : 29
Nationality : German
Job : Clairvoyant
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Št. 09 15, 2018 8:20 pm

Vestuvių ceremonija, kaip ir buvo tikėtasi, tikrai buvo nuostabi. Kai du žmonės tikrai myli vienas kitą, visas grožis ir būna jų meilė, o ne kokie šou ar tobulas maistas. Reus šiandien turėjo keletą kitų vaidmenų, todėl daugiausia jis atlikinėjo būtent tai - sakė kalbas, pristatinėjo kvailus vestuvių žaidimus, keliems svečiams pasakė, kokia bus jų ateitis (ne tikrai, o tik taip, juokingai), kol galiausiai visa programa pasibaigė ir jis galėjo susirasti Martin ir būti su juo. Bet nespėjo to padaryti, kai David prisitraukė jį prie savęs ir broliškai apsikabino.
- Marco, aš taip džiaugiuosi kad tu čia,- žinoma, jis jau buvo nemažai išgėręs, nes dauguma žaidimu buvo su alkoholiu,- savo vestuvių tikrai neįsivaizduočiau be tavęs,- vos ne vos sudėliodamas žodžius jis kalbėjo su Reus, o kai David suprato, kad vokietis jo nebeklauso, o kažką pamatė, net jaunikis sunerimo. Po kelių akimirkų prisistatė ir Paul. Marco matė, kaip jie paklius į automobilio avarija. Nieko blogo nenutiks, tiesiog jaunikiai nespės į savo skrydį ir liks be medaus mėnesio.
- Žiūrėkit, šiandien nevažiuokit pro Backmain gatve. Apsukit ratą. Anksčiau išvažiuokit link oro uosto. Tik ne pro tą gatve. Supratot? - paklausė Reus, jaunikiai abu linktelėjo, o tada jis išėjo ieškoti Martin, mat reikėjo pasiguosti, kad jaunikiai nebespės į skrydį. Bet kai priėjo prie jo, pastebėjo, kad kažkas ne taip. Jo mažutis buvo apsiverkęs, Zeke stovėjo šalia ir net nežinojo, ką daryti, o vos tik Marco pasirodė, Martin prisiglaudė į jo.
- Klausyk, aš pats galiu gyventi savo gyvenimą, man nereikia jokių auklių...
- Žinau, Marco, aš tik norėjau...
- Aš žinau, ką tu norėjai, Zeke. Ačiū, tikrai, bet jeigu ir pridarysiu klaidų gyvenime, tai bus mano klaidos. O Martin tikrai nėra viena iš jų,- praėję kartu pro Zeke, vaikinai išėjo iš pagrindinės patalpos į kiemą. Jis taip pat buvo nuostabiai papuoštas. Reus žinojo, kad vaikinui reikia gryno oro. Jie prisėdo ant suoliuko lauke,- Martin, aš labai atsiprašau. Jie niekada nematė manęs su kažkuo, ką aš mylėčiau. Ir tai visus trikdo, taip, bet jie pripras. Ir supras, kad tu ten musės negalėtum nuskriausti,- šyptelėjo Reus ir pakštelėjo vaikinui į lūpas. Žinoma, vos tik jie grįžo į patalpa, nes prasidėjo šokiai ir Martin pasijautė šiek tiek geriau, Reus tik tada suprato, kad teoriškai pasakė, kad jį kaip ir myli. Bet jis tikrai tau jautėsi. Ir tokio jausmo į nieką nekeistų. Dabar vaikinai gana smagiai šoko, paskui vėl nuėjo pavalgyti, truputi ir išgėrė, bet kai Marco nemėgo daug gerti, liko pakankamai blaivus. Po kiek laiko jie išlydėjo jaunikius į kelionę, o paskui kas nors galėjo skirstytis, kas norėjo dar galėjo pasibūti. Marco su Martin dar valandą ištempė, o paskui nusprendė, kad ne, viskas, reikia važiuoti namo. Buvo po vidurnakčio, jie išsikvietė taksi ir grįžo į namus. Marco norėjo atsirakinti duris, bet pamatė, kad jos atrakintos.
- Mes juk užrakinom duris, tiesa? - paklausė jis Martin, o paskui atidaręs jas, užėjo į vidų. Jau stovint koridoriuje buvo galima girdėti lėtą muziką ir matyti, kad svetainėje dega šviesa. Po kiek laiko Marco užuodė ir smilkalus. Kas čia vyksta? Abu vaikinai nuėjo į svetainę ir rado Milan besilaižanti su kažkokia, vyresne už jį, mergina. Ji pati pirma pamatė du naujus žmones kambaryje ir greitai į tai sureagavo.
- Milan, kas čia per...? Ar čia ne tavo namai? Kas šitie žmonės? - paklausė ji dengdamasi savo nuogą krūtinę, mat jie jau tikrai gana toli buvo nuėję. Ir Marco dabar labai nenorėjo gadinti viso vakaro, o taip pat buvo geros nuotaikos, tai greitai pats nusilenkė prieš Milan, tą patį liepė padaryti ir Martin.
- Labai atsiprašome, pone Milan, kas sutrukdėme. Galbūt jums dar ko nors trūksta? Vandens, maisto, prezervatyvų? - paklausė Reus žiūrėdamas į vaikiną, kol jis aiškino, kad čia yra jo tarnai ir jis moka jiems. Dabar Milan juos paleido ir liepė jam netrukdyti. Marco su Martin linktelėjo ir užsidarė miegamajame kikendami. Vos tik tai įvyko, Reus gavo žinutę iš Paul - į lėktuvą jie spėjo ir jau laukia, kada jis pakils. Bet Reus tikrai matė, kad jie nespės. Tai vaikiną šiek tiek išmušė iš vėžių. Ar jis gali pakeisti ateitį? Ir taip, staiga jis pamatė, kaip jaunavedžiai mėgaujasi atostogomis Ispanijoje. Grįžęs į tikrovę, blondinas išsišiepė, o paskui prisitraukė Martin bučiniui ir pasiguldė jį į lovą - ne vien Milan gaus šią naktį.


[You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
I'm off the deep end
Watch as I dive in I'll never meet the ground Crash through the surface Where they can't hurt us We're far from the shallow now

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
avatar
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
Pranešimų skaičius : 1921
Likes : 61
Join date : 2013-03-26
Age : 22
Nationality : Dutch
Job : Stripper
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Sk. 09 16, 2018 6:44 pm

Martin žiūrėjo į Zeke tarsi įbaugintas vaikas, pro pirštus žvilgčiojantis į pabaisą siaubo filme. Lyg ir norėjo pakelti galvą, iš mandagumo kalbant žvelgti į akis, tačiau jau nebedrįso. Ašaros riedėjo skruostais, Martin apatinė lūpa nenumaldomai virpėjo, jis tik spoksojo į servetėlių kalną savo rankose ir bergždžiai stengėsi nuo visko pasislėpti. Gerai, kad pačiu laiku pasirodė Marco ir apsaugojo jį nuo dar daugiau gėdos. Vaikinas nedelsdamas įsikibo į Reus ranką ir išskubėjo iš patalpos paskui jį.
- Viskas gerai, aš... suprantu, kad jie tik gero nori tau, - šniurkštelėjo Martin. - Nori įsitikinti, kad tikrai esu tavęs vertas, - nežymiai šyptelėjo jis. - Turbūt praleisiu likusį gyvenimą mėgindamas tai įrodyti, - beveik pozityviai pridūrė Martin ir nedrąsiai nusišypsojęs greitai pakštelėjo Marco į lūpas. Tai buvo tarytum bandymas išvengti kitos pokalbio dalies, kurioje Reus prisipažino Martin mylįs. Garrix tuo tarpu... nė iš tolo dar taip nesijautė. Taip, simpatija buvo, Marco jam tikrai patiko, ir galbūt būtų smagu su juo ilgą laiką kartu praleisti, bet...
meilė? Kol kas Martin negalėjo atsakyti tuo pačiu, na, o bereikšmio "myliu" mestelėti irgi nesinorėjo vien tam, kad nesijaustų toks šiknius. Pagal Garrix, viskas turėtų būti tikra.
Likusią dalį vestuvių puotos, žinoma, jie praleido kartu. Nuėjo pašokti (Martin kadangi šioje vietoje profesionalas, tai parodė, ką moka. Aišku, išlikdamas padorumo ribose), vėliau sugrįžo pavalgyti, išgerti, o tuomet, laikrodžiui beveik išmušus vidurnaktį, nusprendė, kad metas namo. Vis tiek jaunieji jau išvažiavo, jiems ten nelabai buvo, ką veikti, tad geriau net ir nešvaistyti laiko. Mieliau namie paslampinės, kokios veiklos susiras.
Visgi ko jie nesitikėjo, tai kad Milan svetainėje bus įsikūręs. Ir dar su kompanija. Vos įžengęs į kambarį Martin suvokė
sutrukdė, ir jau suko galvą, kaip čia atsiprašius išeiti, kai staiga toji mergiotė prašneko. Kad ir ką Milan jai prišnekėjo, dabar viskas pradėjo byrėti ir vos sutikęs brolio žvilgsnį, Martin suvokė, jog turi kažką daryti. Šįkart jį Marco aplenkė. Nusprendęs pavaidinti liokajų dalykiškai paklausinėjo, ar ko nors reikia, nusilenkė, Martin, iš paskutiniųjų stengdamasis nenusijuokti, padarė tą patį, o tuomet abu greitai nuskubėjo į miegamąjį. Tada jau Garrix nusikvatojo.
- Ką jis sau mąsto... - kvarktelėjo jis ir papurtė galvą. - Tas vaikas toks velnių priėdęs, - vyptelėjo vaikinas, puikiausiai prisimindamas, jog pats buvo ne kitoks. Vis dėlto, regis, šiąnakt Marco nenorėjo nertis į pokalbius apie praeitį. Jis, neleisdamas net susimąstyti, jau įsisiurbė į lūpas ir nuvertė Martin ant lovos. Na, šito vaikinas tikrai negalėjo atsisakyti. Galbūt jis vis dar pabūgo ir nepanoro leisti Reus išlikti viršuje, tačiau atvirkštinis variantas jam puikiausiai tiko ir, regis, Marco taip pat. Jie ilgai netruko įsijausti. Vos keliolika minučių ir karšti bučiniai virto gilių atodusių kupinomis glamonėmis...
Kitą rytą Martin pabudo pirmas. Na, arba gal Marco jau nemiegojo, tik šiaip voliojosi. Vienaip ar kitaip, Garrix nutipeno iki vonios, nusiprausė, apsirengė ir nusprendęs pasigaminti sau pusryčius, nužingsniavo iki virtuvės.
Tikrai nesitikėjo ten rasti tą Milan paną.
- Pagaliau. Ar čia tavęs reikia prašyti, kad valgyt padarytum? Aš čia neketinu knaisiotis, - ji mostelėjo ranka ir vėl įlindo į telefoną. Sprendžiant iš to, kad ji vilkėjo Milan marškinėlius, ko gero, vaikinukui anąnakt nuskilo.
- Žinoma, panele, - nusišypsojo Martin ir įmetė dvi batono riekes į skrudintuvą. Kol šie ten kaitinosi, pakepė du kiaušinius. Aišku, krūptelėjo, kai skrudinta duona iššoko laukan, patenkintas pertepė ją sviestu ir patiekęs šalia kiaušinienės ištiesė lėkštę merginai. Dar įpylė ir sulčių į stiklinę, bet mergiotė jų net nepalietė. Turbūt vėliau šiaip ar taip lėks į kokį Starbucks'ą. Kol nepažįstamoji valgė, Martin sau maisto susirado, o ilgai netrukus pasirodė ir Milan. Jis, net nežvilgtelėjęs į savo partnerę, tiesiog pradėjo šnekučiuotis su broliu, klausinėjo, kas gero vestuvėse įvyko ir taip toliau, ir panašiai, o toji pana, negavusi dėmesio, po kelių minučių tiesiog išėjo iš jų namų.
- Argi šitaip mandagu? - Martin suspaudė lūpas ir pažvelgė į brolį. Šis tik trūktelėjo pečiais.
- Ji buvo tragiška. Ir aš nešneku apie charakterį. Išsidrėbė kaip guminė lėlė ir atseit, Milan, tu viską padaryk, aš čia tik pagulėsiu, - pasiskundė vaikas ir suraukė nosį. - Čia gal aš turėjau džiaugtis, kad tokia, kaip
ji išvis man dėmesį rodo, ar ne? - prunkštelėjo jis ir papurtė galvą. Martin tik krizeno iš jo problemų. Iki kol jo krizenimo nenutraukė gautas elektroninis laiškas. Jis tik blykstelėjo telefono ekrane, bet Martin spėjo pamatyti, jog iš universiteto. Vaikinas sunkiai atsiduso ir visgi perskaitė, ką jame rašo. Tėvai jau beveik visus metus už mokslą nemoka, o tai, ką Martin susirinkdavo darbe, toli gražu nepadengdavo nė penktadalio reikiamos sumos. Jam reikėjo pinigų. Daug. Ir verkiant. Nes čia jau paskutinis priminimas apie nesusimokėjimą už mokslus, po kurio seks tiesiog išspirimas iš universiteto. Martin nerimąstingai prikando lūpą ir žvilgtelėjo į Milan.
- Vis dar problemos dėl pinigų? - paklausė brolis. Garrix tik linktelėjo. - Bet tu pažiūrėk, kokį turtingą berną įsitaisei. Man atrodo, jam ta suma kaip vandenėlis būtų. Paprašyk gi, - vyptelėjo Milan, apsidairydamas aplink.
- Negaliu tiesiog imti ir reikalauti iš jo pinigų, - susiraukė Martin.
- Tai... ką aš žinau. Gal turi kokių brangių daiktų? Parduok, susirinksi gal kelis šimtus, - toliau siūlė Milan, tačiau Garrix jau turėjo vieną idėją. Tai nebuvo pati tobuliausia idėja ir toli gražu ne pati šauniausia, bet... jis galėjo tiesiog
pasiskolinti iš Marco pinigus. Bent dalį reikiamos sumos. Vėliau grąžintų, vos tik pakankamai užsidirbtų. Tikrai. O jam nereikia apie tai žinoti... Turbūt vis tiek toks turtingas būdamas savo sąskaitos net ir netikrina...


 [You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
When there's madness, when there's poison in your head When the sadness leaves you broken in your bed I will hold you in the depths of your despair
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
avatar
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
Pranešimų skaičius : 836
Likes : 123
Join date : 2013-04-18
Age : 29
Nationality : German
Job : Clairvoyant
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Št. 10 13, 2018 9:59 pm

Ryte Reus tikrai niekur nenorėjo keltis. Juk buvo sekmadienis, galbūt jis gali visą dieną praleisti lovoje ir niekur neiti? Bet net ir jis puikiai žinojo, kad kai tiek laiko nedirbi, prisižadėjai ateiti į darbą ir bent jau atsakyti į elektroninius laiškus, jeigu klientų ir nesulauks. Galėtų jis viską padaryti ir namuose, bet kai Martin kažkur sukiosis šalia, bus gana sunku susikaupti. Tad jis nusprendė, kad šiandien, bent jau iki penktos valandos, prasėdės kabinete. Vos ne vos išlipęs iš lovos, Marco nuėjo iki tualeto, o paskui tiesiai į virtuvę, kurioje buvo Martin su Milan. Kai jis įžengė į kambarį, vaikinai iš karto nutilo.
- Labas rytas,- pasisveikino jis, priėjęs prie Martin, pakštelėjo jam į skruostą, o pats nusprendė pasidaryti kavos,- šiandien važiuosi į darbą, tikiuosi, susigalvosit ką veikti be manęs visą dieną,- ieškodamas maisto, Marco atidarė šaldytuvą ir išsitraukė keletą produktų, kurie tiks sumuštiniams sutepti,- grįšiu kokią šeštą. Jeigu bus daugiau darbo, galbūt ir vėliau,- pasakė vokietis taip darydamas sau maistą. Greitai jis papusryčiavo, nuėjo dar iki dušo, apsirengė ir atsisveikinęs, išėjo. Kol Reus nuvažiavo iki senamiesčio buvo kelios minutės po dešimtos valandos. Pastatęs automobilį jis nuėjo iki ofiso, o kai prie jo durų pamatė stovint gal aštuonis žmones, tikrai nustebo. "Kol kas laukiamas". Priėjęs prie ofiso durų jis atsiprašė visų, kad vėluoja, mat galvoja, kad niekas tikrai neskubės sekmadienio rytą. Visiems prižadėjo padaryti nuolaidų. Suleidęs visus į ofisą jis pasikvietė pirmą žmogų pas save. Jau iš karto matė, kokia problema ir nusprendė jam padėti. Taip jis gana greitai praėjo visus aštuonis, bet kol baigė su jais, atsirado dar aštuoni, todėl visa diena buvo įtempta. Bet per ją ir uždirbo tikrai nemažai. Sekretorės nebuvo, mat paprastai jie sekmadieniais nedirba, tad visus pinigus susirinko sau. Ir kaip buvo sakęs Martin, grįš jis tikrai vėliau. Kai išleido paskutinį žmogų buvo beveik šešios. Kol apsitvarkė praėjo dar pusvalandis. Važiuodamas namo Reus vėl pagalvojo apie tai, kaip vakar David spėjo į lėktuvą. Aiškiai matė, kaip jie nespės. Ir tada perspėjęs jaunavedžius, kad pasirinktų kitą kelią, jie spėjo. Ir dabar guli sau Ispanijoje prie jūros. Marco reiktų įsitikinti, ar jis tikrai gali pakeisti ateitį ar čia buvo kažkoks sutapimas ir jis nieko nepadarė. Vis dėlto, jis spėjo grįžti namo taip ir nesugalvojęs daugiau nieko, kaip tuo įsitikinti. Pravėręs namų duris jis pajautė skanų aromatą. Nuėjęs į virtuvę, vokietis rado kelias picas, tikriausiai Martin buvo jas užsakęs. O kur pats vaikinas?
- Milan? Martin? - kol kas nei vienas iš jų neatsiliepė. Tik po to Marco pamatė, kad jo darbo kambario durys atidarytos. Ir taip, vaikinai buvo ten. Vos tik pamatė Reus, jie abu šyptelėjo,- ką čia darot? - paklausė vaikinas, mat čia, be jo kompiuterio, seifo, dokumentų ir kelių knygų lentynų, daugiau nieko ir nebuvo.
- Sugalvojom, kam kiekvieną valandą praleidžiam vis skirtingame kambaryje. Žinai, smagu buvo prie baseino arba žaidimų kambaryje, bet kai reikėjo abiems susigrūsti į tualetą, tai kažkaip sumažėjo smagumas,- prasitarė Milan atsistodamas nuo žemės ir praeidamas pro Marco,- einam valgyt,- sumurmėjo jis tikriausiai nueidamas į virtuvę.
- Neturėjot ką veikti? -šyptelėjo Reus prieidamas prie Martin ir pakštelėdamas jam į lūpas,- tu eik, aš tuoj grįšiu, pinigus tik padėsiu,- išsitraukdamas visą krūvą grynųjų, jis numetė tuos ant stalo, o paskui pasilenkė prie seifo. Suvedė šešių skaitmenų kodą, o po kelių sekundžių durelės atsidarė. Paėmęs pinigus jis viską įdėjo ten, o tada vėl uždarė seifą, kuris užsirakino. Kodas buvo labai paprastas, metai ir mėnuo to laiko, kai jis pirmą kartą nuvažiavo pažiūrėti futbolo rungtynių, kai Vokietija žaidė su Prancūzija. Reus daugiau nieko savo gyvenime neturėjo, tad šita tada, kai jis pamilo tą sportą, buvo jam labai artima. Martin vis dar jo laukė, tad kai jis išsitiesė, vaikinai abu nuėjo iki virtuvės pavalgyti. Tą vakarą jie nieko daugiau ir nenuveikė, o kai atėjo laikas miegoti, Marco dar sėdėjo savo kabinete ir atsakinėjo į laiškus. Nusimatė ilgos ir sunkios savaitės.
Praėjo dešimt dienų nuo to sekmadienio. Buvo ketvirtadienis. Reus sėdėjo savo kabinete ir laukė klientų. Srautas sumažėjo ir jis bent kiek galėjo pailsėti. Bet staiga pro duris įvirto Zeke ir dar keli Marco draugai.
- Ką jūs čia veikiat? - paklausė vokietis pakildamas nuo stalo.
- Marco, tavo sąskaitoje mažėja pinigai. Maniau, kad kai tu išsiėmei kelis šimtus, kažką užsinorėjai nusipirkti, bet dabar nėra kelių tūkstančių ir paskutinis nuėmimas įvyko prieš valandą, o tu visą rytą praleidai čia. Iš tavęs kažkas vagia,- Zeke buvo bankininkas ir jis kartais patikrindavo, kaip laikosi jų draugų banko sąskaitos - padėdavo su palūkanomis ir mažesniais mokesčiais. Tad dabar, kai draugas atėjo sunerimęs, Marco tikrai tuo patikėjo.
- Viena banko kortelė yra su manimi, o kita.. Net nežinau, kur yra kita,- susirūpinęs, kad galbūt ją pamatė, vokietis atsiduso, o Zeke jau ragino jį eiti pas jį į darbą, kur apsauga ieško vaizdo medžiagos ir jie sučiups, kas vagia iš jo pinigus. Ir Marco net neatėjo mintis, kad tai bus tas, kurį įsileido į savo namus ir įsimylėjo kaip koks paaugliukas.


[You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
I'm off the deep end
Watch as I dive in I'll never meet the ground Crash through the surface Where they can't hurt us We're far from the shallow now

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
avatar
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
Pranešimų skaičius : 1921
Likes : 61
Join date : 2013-03-26
Age : 22
Nationality : Dutch
Job : Stripper
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Tr. 10 17, 2018 6:42 pm

Taigi, Martin nusprendė tapti paskutiniu asilu. Būtent tokiu, kuriuos pats išsijuosęs smerkdavo. Šimtus kartu galėjai jį išgirsti šnekučiuojantis su kitais vaikinais iš jo grupės ir drąsiai peikiant visas tas panas, kurios išteka už senių dėl jų turtų ir, lygiai taip pat, visus tuos mažus pienburnius, kurie susiranda trigubai už save vyresnes bobas dėl tos pačios priežasties. Martin tų visų nekentė, kaskart žadėjo sau, jog vieną tokį sutikęs kaip mat iškolios (na, jis galbūt pervertino savo drąsą, bet pasvajoti juk galima), bet štai... Gyvenimas apsisuko taip, kad Martin pats pradėjo vogti pinigus iš Marco sąskaitos. Jis pasiekė naują dugną. Garrix pats savo sprendimo gėdijosi ir negalėjo į save veidrodyje pažiūrėti, tad ką bekalbėti apie Reus.
Tačiau net ir taip sąžinei priekaištaujant, Martin savo sprendimo nekeitė. Jis vis kartojo sau, kad tuos pinigus grąžins. Kaip nors. Užsidirbs. Ir pasistengs tai padaryti greitai, kad Reus nepastebėtų iš jo sąskaitos dingusių sumų. O dabar, kol kas, su juo niekingu planu pagelbėti nusprendė Milan. Vos tik Marco išėjo į darbą, jie išdundėjo į miestą. Milan paliepė įsigyti kuo mažesnę kamerą, būtent šnipinėjimui ir skirtą ir, nors Martin nelabai suprato, kur vaikas ją dės,  nesiginčijo. O, pasirodo, Milan buvo gudrus žaltys. Jis sugebėjo įsprausti kamerą į tarpelį tarp seifo ir spintos, į kurią šis buvo įgrūstas. Tą dieną jų darbas buvo baigtas. Kai Reus grįžo namo ir seifą atidarė padėdamas į vietą pinigus, Milan nufilmavo jo ranką, spaudinėjančią mygtukus, ir jiems tiek tereikėjo. Kitą dieną vaikinai be problemų atidarė seifą (atsikratė kamera ją sudaužydami ir įmesdami į pravažiuojantį šiukšlių sunkvėžimį) ir iškniso viską, kas jame buvo. Dūžtančia širdimi Martin paėmė kelias krūveles banknotų ir suvertė juos į savo kuprinę. Stengėsi imti tik tolimiausias krūveles, o tuščią vietą gale uždengti pinigais priekyje. Regis, pavyko. Neatrodė įtartinai. O Milan po to paskelbė, jog tarp seife sudėtų Marco dokumentų atrado banko kortelę su visais prisijungimo ir PIN kodais.
Garrix tikrai raudojo eidamas prie bankomato. Milan visą laiką švelniai glostė brolio nugarą ir ramino (nors turbūt jam tiesiog buvo gėda ir norėjosi Martin greičiau užkišti), nors tai menkai tegelbėjo. Pirmąjį kartą Martin nuo kortelės nuėmė du šimtus dolerių. Toli gražu ne tiek, kiek jam iš tikrųjų reikėjo, tačiau vis šiokia tokia pradžia. Be to, Martin nenorėjo sukelti įtarimų. Taigi per ateinančias aštuonias dienas jis kasdien pėdino prie vis skirtingų bankomatų, kaskart iš kortelės išlupdamas vis didesnes ir didesnes sumas, iki kol pagaliau, paskutinę popietę, vaikinas suvedė skaičius "2000", pasiėmė pinigus ir patraukė tiesiai į savo banką. Suvertė sukauptus grynuosius ant stalo ir paliepė pervesti į universiteto sąskaitą. Turbūt tai atrodė kiek įtartinai, bet vaikinas dabar apie tai nemąstė. Norėjo atsikratyti tais pinigais, norėjo pradėti užmiršti šitą savo klaidą...
Aš juk tuos pinigus grąžinsiu ramino jis save net jei tai bus paskutinis dalykas, kurį padarysiu.
Martin kartu su Milan grįžo namo. Pats susisuko į pledą, parkrito ant sofos ir pravirko, o Milan, suniurnėjęs kažką panašaus į "na, ir liurbis", tik žaismingai pliaukštelėjo per pakaušį ir nuslinko į kambarį turbūt su xbox žaisti. Nepraėjo ne valanda, kai pro duris audringai įsiveržė Marco, su Zeke priešaky. Pastarasis taip greitai perskriejo per svetainę, kad Martin net mirktelėti nespėjo. Jis grubiai sugriebė vaikinui už plaukų ir staigiai pasodino, nė velnio nepaisydamas Martin cypčiojimų.
- Tu mažas, suktas, nenaudėli... - įtūžo Zeke ir, matydamas tik skruostais pasruvusios Martin ašaras, dar labiau supyko, - manęs šitas savo spektakliukas neapgaus, - prunkštelėjo jis ir šaltai kirto Garrix per veidą. Vaikinas tokios atakos nesitikėjo. Jis nusirito nuo sofos ant grindų, bet, vietoj to, kad pultų gintis, tiesiog visiškai suglebo ir susisuko į kamuoliuką. Aišku, tuo momentu tarp judviejų pagaliau įsiterpė Reus. Po sekundės jau ir Milan smalsaudamas iškišo galvą pro duris.
- Kas čia vyksta? - kvarktelėjo jis.
- Va, tas antras rupūžiokas, - nusispjovė Zeke. - Įsileidai juos į savo namus, o jie lupa iš tavęs pinigus! - burnojosi jis. Tokį kaltinimą išgirdęs Milan tik švilptelėjo.
- Neturim mes jokių pinigų, - vaikis suraukė kaktą ir iškėlęs galvą žengė artyn. Na, teoriškai, jis neneigė, kad apsivogė, tačiau, tuo pačiu, jie jokių pinigų
iš tikrųjų nebeturėjo. Jis buvo pakankamai gudrus. Jis būtų galėjęs išsisukti, jei būtų sėkmingai sužaidęs savomis kortomis... ir jei būtų turėjęs bet kokį kitą nusikaltimų partnerį nei Martin.
- Aš atsiprašau, - murmtelėjo jis, bergždžiai tramdydamas raudą, vis dar spausdamas delną prie tvinksinčio skruosto. - Aš neturėjau kitos išeities, jie būtų mane išmetę iš universiteto... Aš viską grąžinsiu.
Viską. Uždirbsiu. Nors ir tarnausiu. Vergausiu. Bet ką. Grąžinsiu jam viską, iki paskutinio cento, - silpnu, gergždinčiu balseliu sucypsėjo Martin, pasitikdamas sužvėrėjusį Zeke žvilgsnį. - Žinau, kad... susimoviau. Nenusipelnau čia būti. Nenusipelnau Marco meilės. Nieko aš išvis nevertas... - liūdnai sušnarėjo Martin ir pamažu, sunkiai rangydamasis, pradėjo kilti nuo grindų. - Vienu momentu jis pažvelgė į Marco, tačiau pastarojo žvilgsnis buvo išplaukęs. Jei Martin būtų gerai pagalvojęs, būtų suvokęs, kad Reus pamatė kažkokią viziją. Ir, jei būtų dar geriau pamąstęs, būtų supratęs, kad šioji susijusi su pačiu Garrix. O jei būtų kaip reikiant pasukęs smegenis, būtų išsiaiškinęs, jog Marco vienareikšmiškai pamatė Martin savižudybę.


 [You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
When there's madness, when there's poison in your head When the sadness leaves you broken in your bed I will hold you in the depths of your despair
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
avatar
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
Pranešimų skaičius : 836
Likes : 123
Join date : 2013-04-18
Age : 29
Nationality : German
Job : Clairvoyant
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Kv. 11 01, 2018 7:25 pm

Marco visai nenorėjo palikti savo darbo vietos, bet Zeke liepė eiti kartu link banko ir žiūrėti, kas iš jo pinigus vagia. Po ilgų įtikinėjimų jis galiausiai sutiko, dar aptarnavo kelis žmones, taip gana greitai pasakęs, ką mato jų ateityje, o paskui kartu su draugu nuvažiavo iki banko, kuriame Zeke ir dirbo. Reus čia buvo tik kelis kartus, tad nieko nežinodamas, sekė vyrui iš paskos. Galiausiai jie atsidūrė jo kabinete, o po kelių minučių buvo atnešta ir medžiaga, kurią pavyko gauti iš kelių kamerų mieste. Reus visiškai nenorėjo kažko žiūrėti ir gaudyti, mat jam pinigų užteko, jis net nepastebėjo, kad jie dingo, kodėl čia tokia panika? Bet Zeke degė aistra pagauti tą vagį, lyg žinodamas, kas jis toks bus. Ir vos tik ekrane pasirodė Martin veidas, Reus įsitempė.
- Po velnių, Marco, aš sakiau kad iš jo jokios naudos!! Sakiau, kad jis tavimi naudojasi!! Jau per David vestuves visiems kaliau į galvą ir niekas manimi netikėjo. Matai?? - jis rankomis baksnojo į ekraną ir rodė, kaip Martin nusiima pinigus. Vieną kartą mažiau, kitą daugiau, o paskui suma vis auga ir auga.
- Kiek jis iš viso paėmė? - paklausė Marco, bandydamas nuraminti Zeke, kuris vis dar buvo užsidegęs ir kažką burbėjo panosėje, kad tas mažius kentės.
- Apie 8 tūkstančius. Ir čia tik iš tavo sąskaitos. Manau, grynųjų pas tave namuose taip pat mažiau,- draugas pasiėmęs telefoną jau surinko policijos numerį. Marco greitai atėmė iš jo telefoną ir padėjo ragelį,- kąąą??? Juk reikia jį pasodinti! Jis vagis!
- Zeke, mes to tikrai nedarysim,- sumurmėjo Marco vis žiūrėdamas į įvairius vaizdos įrašus, kaip Martin ima iš bankomato pinigus,- jeigu jis viską ėmė, tikriausiai jam reikėjo,- padarė tokią išvada Marco. Zeke tik pavartė akis.
- Tu taip jį įsimylėjęs, kad nieko nematai,- pakilęs ant kojų vyras pradėjo vaikščioti po savo kabinetą, lyg galvodamas veiksmų planą,- kur jis dabar yra?
- Tikriausiai pas mane bute,- pasakęs tai, Marco iš karto pasigailėjo, mat Zeke puolė prie durų ir jau buvo aišku, kur jis dabar lėks. Reus puolė iš paskos, spėjo pasivyti draugą. Po gero pusvalandžio jie atsidūrė prie buto, o Zeke net nelaukė lifto į viršų, puolė laiptais bėgti. Reus nežinojo, kad jo draugas gali būti būtent toks,  kad jis siekė būti teisus ir dabar įrodymas, kad Martin nebuvo galima pasitikėjo, Zeke suteiks tokią palaimą. Žinoma, jį pasivijo tik prie buto durų, o vos tik jas atrakino, draugas pats pirmas nulėkė prie Garrix, taip nespėdamas pats tinkamai sureaguoti. Ir žinoma, iš karto buvo imtasi smurto. Tai pamatęs Marco nuėjo prie Zeke ir patraukė jį nuo olando, kuris ir taip buvo gyvenimo nuskriaustas, dar jam reikėjo kažkokio neaiškaus tipo, kuris jį gadintų. Po kelių akimirkų ir Milan pasirodė svetainėje, taip pasakydamas, kad jokių pinigų neturi. Reus atsiduso, Zeke pradėjo šaukti, kur pinigai, Martin pasakė, kad juos išleido ir taip kilo dar daugiau kivirčų. Visą tai buvo per daug. Jis net nežinojo, nuo ko pradėti šnekėti. Galiausiai, jį dar aplankė vizija. Visai nelaukta vizija.
Marco grįžta namo po darbo dienos, pasidaro kavos puodelį. Nuėjęs į kabinetą jį pasideda ant stalo. Martin turėtų būti paskaitose, tad jo rasti namie tikrai nesitiki. Reus nuėjęs iki miegamojo persirengia, o paskui išgirsta, kad lyg tai vonioje iš čiaupo bėga vanduo. Nuėjęs iki vonios kambario jis pamato kraupų vaizdą - Martin gulinti vonioje, persirėžusi rankas ir kraujuojanti. Matosi, kad praėjo ne viena ir ne dvi valandos. Reus prilėkė prie mylimojo ir bandė surasti bent dalelę gyvybės. Deja. Grįžęs į realybę, Reus pažvelgė į  rėkianti Zeke.
- DINK!! Staigiai! - parodydamas į duris, Marco liepė draugui išeiti.
- Bet tavo pinigai ir... - bandė dar kažką aiškinti vyras, bet Reus tai nerūpėjo.
- Bus tu pinigų, palik mus ramybėje,- griežtai pasakė jis.
- O tu tikrai keistuolis,- sumurmėjo Zeke, taip tikrai įžeisdamas draugą, o tada apsisuko ir toliau burbėdamas išėjo iš buto, po savęs garsiai užtrenkdamas duris. Reus atsiduso ir atsidūrė šalia Martin, kuris toliau ašarojo. Marco nieko nesakė, jį apsikabino ir prisiglaudė šalia savęs. Niekas nenusipelnė tokio gyvenimo. Tokios pabaigos. Ir ką dabar vokiečiui daryti? Juk jis viską matė... Kad ir kaip, reikia išnaudoti paskutines gyvenimo dienas kartu. Tad Reus prisižadėjo nepalikti Martin vieno. Kad ir kas, būti šalia. Ir jo veiksmai tikrai pasiteisins, gaila, kad jis nieko apie tai nežino.


[You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
I'm off the deep end
Watch as I dive in I'll never meet the ground Crash through the surface Where they can't hurt us We're far from the shallow now

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
avatar
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
Pranešimų skaičius : 1921
Likes : 61
Join date : 2013-03-26
Age : 22
Nationality : Dutch
Job : Stripper
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Pir. 11 05, 2018 5:32 pm

Martin buvo pernelyg sunku pakilti nuo žemės. Jis, koliojamas Zeke, tik tyliai verkšleno, iki kol neįsiterpė tiek Marco, tiek Milan. Reus, paties Garrix nuostabai, stojo į jo pusę ir nedelsdamas triukšmingai išvijo Zeke iš savo namų, o brolis, tuo tarpu, padėjo Martin atsikelti, prisėsti ant sofos, nuolatos tyliai jam kuždėdamas:
- Ššš, nusiramink... Jis dar mūsų neišvijo. Čia juk geras ženklas, tiesa? Kad ir kas būtų, aš tau padėsiu, gerai? Sugalvosim išeitį... - Milan raminančiai glostė Martin nugarą ir, po galais, tai padėjo. Dar kelios minutės ir vaikinas susiėmė. Dar šniurkščiojo nosimi, dar bukai spoksojo į vieną tašką stiklinėmis akimis, tačiau bent nežliumbė, tad vis šioks toks progresas. Tuo momentu, kai Milan šiek tiek atsitraukė, Martin vėl sunerimo. Ir greitai pamatė, kodėl brolis atšlijo - prie judviejų prisėdo Marco ir, vėl juodu nustebindamas, Martin tiesiog apkabino. Ir tas jo menkas gestas buvo kaip išsigelbėjimas. Martin taip tvirtai į jį įsikibo, kad net pačiam sunku kvėpuoti pasidarė.
- Aš... atsiprašau. Tikrai, - pradėjo tyliai šnarėti jis. - Aš tik gavau laišką iš universiteto, ir puikiai žinojau, kad jau ilgą laiką nesusimoku už mokslus, ir jie dėl to pyksta, bet nemaniau, kad taip greitai imsis kitų priemonių. Jie grasino mane išmesti, jeigu per artimiausias tris savaites nesusimokėsiu už viską, ir, Marco, aš nežinojau, ką daryti. Pats pakankamai neuždirbu, giminės man nepadeda... aš žinau, kad pasielgiau kiauliškai, neturėjau iš tavęs vogti, bet aš... matyt, tikėjausi, kad nepastebėsi iki kol pajėgsiu visą paimtą sumą grąžinti... - nedrąsiai aiškinosi Martin, pamažu rasdamas pakankamai valios išsprūsti iš Marco glėbio ir pažvelgti jam į akis. - Suprantu, jei manęs nekenti ar... nenori akyse matyti, ar nori, kad dingčiau... Mudu su Milan galime išvažiuoti. Tiesiog... aš visko taip nepaliksiu - vis tiek tau tuos pinigus grąžinsiu. Net jei išsiskirtume, nenoriu, kad mane prisimintum tik kaip vagį. Pažadu tą sumą surinkti, - atsikvėpė Martin, tiesą sakant, nė velnio nesuvokdamas, kaip išvis turėtų tai padaryti. Akivaizdu, kad darbo striptizo klube neužteko. O ten jam dar ir mokėjo daugiau nei įprasta, nes vaikinas buvo vienas geidžiamiausių šokėjų, todėl... Martin tikrai atrodė, kad kitų variantų net ir nėra. Bet po to toptelėjo. Juk jis yra
geidžiamas, tiesa? Galėtų siūlyti turtingiems seniams paslaugas ne tik klubo ribose. Už apvalią sumą Martin galėtų padaryti daug daugiau. O kodėl gi ne?
- Ei... Martin? - po akimirkos sunkiai atsikvėpė Milan ir iš lėto pakilo nuo sofos. Iš to, kaip vaikas susvyravo, Martin suvokė, jog
kažkas ne taip. - Martin? Man... - nespėjęs užbaigti minties Milan tiesiog suklupo vidury kambario. Jis žiauktelėjo, bet iš burnos pasipylė tik kraujas. Martin, lyg jungiklį nuspaudus, tuoj pat persimainė. Akimirksniu įsiliejęs į savo dalykišką, profesionalų vaidmenį pripuolė prie brolio ir pirmiausia pakišo bet kokį pirmą pasitaikiusį dubenį, o po to priglaudė pirštus prie kaklo, ieškodamas pulso.
- Marco? Kviesk greitąją! - paliepė jis, atsargiai prisitraukdamas Milan į savo glėbį. - Kodėl tau čia šitaip ūmiai..? - tyliai pasiteiravo jis, o iš to kaip brolis kaltai šyptelėjo, Martin suprato, kad jo būklė jau kurį laiką prastėjo, tik, aišku, vaikas tylėjo. Galbūt naiviai tikėjo, kad viskas praeis. O gal tiesiog nenorėjo sugrįžti į tą realybę, kai visas gyvenimas sukosi apie ligonines ir chemoterapiją.


 [You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
When there's madness, when there's poison in your head When the sadness leaves you broken in your bed I will hold you in the depths of your despair
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
avatar
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
Pranešimų skaičius : 836
Likes : 123
Join date : 2013-04-18
Age : 29
Nationality : German
Job : Clairvoyant
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Tr. 11 21, 2018 8:36 pm

Reus dabar nebeturėjo galimybių pykti ant Martin. Jis matė, kas nutiks, todėl galvoti apie kažkokius pinigus, kurių bus arba ne, tikrai nebuvo prasmės. Tikriausia jeigu ir nebūtų matęs tokios žiaurios ateities, vis tiek nebūtų pykęs. Pinigai jam niekada nebuvo didelė vertybė, tiesiog jis jų turėjo... Nemažai. Jam vertingesnis buvo santykis tarp žmonių, o su Martin jį pavyko užmegzti neblogai. Kas jį labiau nustebino, tai kaip elgėsi Zeke. Su juo dar reikės pasikalbėti, bet ne dabar. Marco galvojo tik apie vaikiną, kuris buvo šalia jo.
- Juk galėjai paprašyti, būtume pasirašė kokią paskolos sutartį ir būtum ramiai man viską atidavęs. Arba neatidavęs. Visiškai nesvarbu,- jis toliau glaudėsi prie Martin jį guosdamas,- man daugiau nemaloniau, kaip Zeke į viską sureagavo... Aš žinau, kad jis mane stengėsi apginti, bet vaikinas persistengė,- sumurmėjo Marco vėl prisispausdamas prie olando, kad jis tik nusiramintų. Žinoma, toks artumas vis tiek nepadės, bet jeigu jis ir nusprendė užbaigti savo gyvybę, Reus, kad ir kaip bandys viską sustabdyti, bent jau parodys, kad ant jo niekada nepyks. Vokiečio ne toks būdas. Ir tikriausiai jie dar būtų ilgai taip sėdėję, jeigu ne Milan staiga pablogėjusi būklė  - vaikas tiesiog nugriuvo viduryje svetainės. Martin puolė staiga prie jo, o Marco automatiškai išsitraukė telefoną ir surinko 911, taip laukdamas patvirtinimo, ar tikrai reikia skambinti. Kai tai išgirdo, puolė kalbėtis su operatore ir paaiškino visą situaciją. Greitoji pagalba bus po dešimt minučių.
- Ar per dešimt minučių jam niekas nenutiks? - paklausė Marco, o kai Martin papurtė galvą, šis šiek tiek atsiduso, o tada vėl sustingo. Dar viena vizija.
Ligoninė. Marco ir Martin stovi prie Milan lovos, o vaikas kad pasakoja, kaip jam kažkokia mergaitė valgykloje nusišypsojo ir kaip jis priėjo jos pakalbinti, paskui siūlė ir nulėkti iki kokio sandėliuko, bet ji nesutiko, tai Milan reikėjo atsiprašinėti už savo nepadorų elgesį.
- Jam viskas bus gerai,- sugrįžęs į realybę, pasakė Marco ir prisėdo ant sofos. Žinoma, vos tik tai padarė, pažvelgė į sunerimusi Martin veidą. Nors jis ir tikėjo Reus pranašystėmis, jam vis tiek buvo neramu.
Greitoji medicinos pagalba, kaip ir buvo žadėta, atvažiavo per dešimt minučių ir išvežė Milan į ligoninę. Martin su Reus važiavo iš paskos, bet jie pasiekė pastatą kur kas vėliau, negu GMP. Pasistatę mašiną, vaikinai nuėjo iki priimamojo ir paklausė, kur būtų galima rasti Milan. Kol kas ši informacija buvo neteikiama, bet vos tik slaugytoja ką nors sužinos, tuoj pat praneš. Pora nuėjo ir atsisėdo ant suoliuko.
- Keista, kad nemačiau, kad tai nutiks. Būčiau jam liepęs nuvažiuoti pasitikrinti,- sumurmėjo Marco, bandydamas kaip nors pagerinti situaciją. Iš tikro, kodėl jis to nematė? Tikriausiai dėl to, nes paskutines savaites ir taip buvo užsivertęs darbais, o ir jis spėja pavargti ir kartais tos vizijos nebepasiekia jo. Bent jau tokią išvada turi pats Marco. Kaip yra iš tikrųjų, niekas nežino.
Po kelių valandų slaugytoja pasakė, kad Milan būklė stabili ir kad jie gali aplankyti jį palatoje. Vaikinai nuėjo iki ten, rado vaiką miegantį, todėl nenorėjo jo žadinti ir pažiūrėję, kaip jis laikosi, išėjo atgal į koridorių.
- Manau, be rytojaus nieko nepadarysim,- atsiduso Marco ir su Martin jau norėjo važiuoti namo, nors olandas kartojo, kad jis nebevažiuos pas Reus, nes jis jaučiasi nemaloniai, bet vyras jo neklausė ir vis tiek tempė eiti kartu.
- MARTIN!!! - staiga iš kito koridoriaus galo pasigirdo moters balsas. Abu vaikinai apsisuko pažiūrėti, kas ten šaukia. Už dvidešimt metrų stovėjo moteris su vyru. Ir ji tikrai buvo panaši į Garrix, tad vokietis net neabejojo, kad ten jo tėvai,- kodėl leidai Milan būklei pablogėti? Koks tu esi brolis? Atsirado, mat, slaugytojas, net ligoniais nesugeba rūpintis, kaip tu galėsi dirbti...  - staiga moteris sustojo ir pažvelgė į Marco,- kas čia per klounas? Neužtenka tau tokių "darbe", kad įsitaisei dar vieną?  - moteris puolė sūnų, o jos vyras stovėjo ir linksėjo.
- O Jūs labai panašūs į mano tėvus, gal duoti kontaktus, galėsite susėsti ir pasakoti, kokius turite blogus sūnus,- Marco įsiterpė į pokalbį, bet į jį buvo nekreipta dėmesio.
- Sakiau Milan grįžti namo, jis manęs neklausė... Va dabar ir turim, vėl vaikas ligoninėje,- moteris toliau sau burbėjo, o Martin, nuleidęs galvą, atsiprašinėjo mamos. Reus susiraukė, kad su sūnumi taip šneka, bet nespėjo nieko pasakyti - pačiam galva pradėjo svaigti ir jis nukrito visiems po kojomis.


[You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
I'm off the deep end
Watch as I dive in I'll never meet the ground Crash through the surface Where they can't hurt us We're far from the shallow now

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
avatar
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
Pranešimų skaičius : 1921
Likes : 61
Join date : 2013-03-26
Age : 22
Nationality : Dutch
Job : Stripper
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Pir. 11 26, 2018 9:59 pm

Martin smegenys tuoj pat persijungė į aukščiausią pavarą. Jis staiga nebebuvo tas vargšelis, verkiantis dėl pinigų. Dabar jis dirbo savo būsimą darbą, ir tai atliko nepriekaištingai. Nepailsdamas tikrino Milan būklę, šiam nustojus spjaudytis krauju mėgindavo įsiūlyti stiklinę vandens, kurią vaikas nenoriai išgerdavo, tačiau tai mažai tepadėdavo - ilgai netrukus Milan vėl subloguodavo. Martin pasistengė jį pasodinti ant sofos, apkamšyti pagalvėmis, įsitikinti, kad Milan tikrai bus patogu tas keletą minučių, iki kol atvažiuos greitoji. Martin, žinoma, paklausė Marco ar pastarąją iškvietė, o sulaukęs teigiamo atsakymo tik linktelėjo. Ilgai netrukus paramedikai pasirodė ir nieko neklausinėję išvežė Milan į ligoninę. Martin su Marco sekė jiems iš paskos ir, nors stengėsi neatsilikti, vis vien ligoninę pasiekė vėliau. Martin dar tikėjosi kur nors priimamajame atrasti Milan, bet jis, regis, jau buvo kažkur išvežtas. Vaikinas nulėkė prie registratūros darbuotojos ir pasiteiravo jos, ar jau kur nors paguldytas Milan Garritsen, tačiau jokios informacijos nepešė. Matyt, tie žmonės, kurie jį priėmė, dar nespėjo suvesti duomenų į sistemą. Vadinasi, reikėjo laukti. Martin nervingai persibraukė delnais per veidą ir vos ne vos sugebėjo prisėsti ant kėdės krašto šalia Reus.
- Ei, žinai, man tos tavo vizijos dabar paskutinėj vietoj, - persmelktas dabartinės situacijos emocijų piktai atšovė Martin ir akimirksniu to pasigailėjo. Per sekundę jo veidas persimainė, jis siaubo kupinomis, didžiulėmis zuikio akimis įsitebeilijo į Marco ir dar tyliai sukuždėjo:
- Atsiprašau, nenorėjau... - Martin nudelbė žvilgsnį. - Tiesiog, nerimauju dėl brolio, - tarytum pasiteisino jis. Kokį pusvalandį Martin įstengė sėdėti, bet ilgai netrukus pakilo ant kojų ir pradėjo sukti ratus po priimamąjį. Beprasmiškai vaikščiojo aplink, pirštais braukė sienas, skaitinėjo ant lentynos sudėtų knygų nugarėles, vis mėgindamas atitraukti mintis nuo pačio blogiausios scenarijaus: kad galbūt viskas čia taip ilgai trunka, nes Milan neišgyveno, ir gydytojai delsia pranešti. Arba, na, tai jau padarė, tačiau tikrai ne Martin pirmas sužinotų, o...
Išgirdęs motinos klyksmą, vaikinas taip krūptelėjo, kad net į orą pašoko. Instinktyviai susigūžė, atsitraukė į tolimiausią kampą, tarsi tai turėtų padėti išvengti skvarbaus jos žvilgsnio.
- Jis man nieko nesakė... - tyliai sušnarėjo vaikinas, bet Helma tik švystelėjo rankomis:
- Tai gal reikia sugebėti pastebėti?! - susiraukė ji. Kaip visada, klusnusis Philip šalia tik palingavo galva.  - Nebūtų jis išvažiavęs, dabar šito mėšlo nebūtų... Aš būčiau pastebėjusi, būčiau nuvedus pas gydytoją... - toliau sau burbuliavo moteris, apsidairydama, regis, kažko ieškodama. Po akimirkos ji tik nužingsniavo prie aparato kavos nusipirkti, kol tėvas, tuo tarpu, paklausė slaugytojos apie Milan būklę.
Vaikas jau buvo paguldytas į palatą reanimaciniame skyriuje, iš kurio, žinoma, vėliau bus pervežtas į onkologijos skyrių (nebent tėvai užsimanytų parsigabentį jį atgal į savo miestą). Helma kaip reikiant papurtė budintį gydytoją, mėgindama išsiaiškinti, kas čia tiksliai įvyko, tačiau itin daug ji nesužinojo. Jai tebuvo pranešta, jog trūko kraujagyslė, ir reikėjo chirurginės intervencijos norint sustabdyti vidinį kraujavimą. Viskas įvyko skubiai ir greitai, tačiau be problemų. Panašu, kad tai buvo susiję su Milan liga, bet Martin galėjo neabejoti, jog motina ras būdą, kaip kaltę suversti vyresnėliui. Ji jau kone žiojosi tiksliai tai ir padaryti, tačiau jai prabilti nespėjus, lyg niekur nieko, iš Martin rankos išsprūdo Reus ir sunkiai sukniubo ant žemės.
- Marco! - šūktelėjo Martin ir staigiai suklupo prie jo. Pirmiausia pašaukė vardu, papurtė, patikrino kvėpavimą, pulsą, regis, jokių problemų nebuvo.
Ar jis... tiesiog nualpo? Martin suraukė kaktą, tačiau nesudvejojo - pasikvietė medicinos personalą į pagalbą.
- Dar vienas... - kažkur suburbuliavo motina. - Ar čia jam dėmesio pritrūko? Nenori, kad tu Milan rūpintumeis, ar ką? Ko gero, taip visą laiką ir buvo. Vargšiukas net nedrįso prabilt apie savo problemas, nes gi šitas... - Helma, tiesiogine ta žodžio prasme, žvilgančio aukštakulnio galiuku paspyrė Marco ir, lyg niekur nieko, su savo kavos puodeliu nuėjo šalin. Philip, visuomet buvęs rūpestingesnis, dar pritūpė šalia Martin ir paklausė, ar gali kuo nors padėti. Garrix tik papurtė galvą. Skruostais jau nuriedėjo ašaros. Martin bijojo. Ir dar kaip. Tačiau ligoninės atmosfera skatino jį susitvardyti. Čia reikėjo blaivaus proto. Čia reikėjo žvaliai mąstyti, atsakinėti į klausimus ir stumti tėvus tolyn. Nebuvo kada verkšlenti.
Pribėgęs vienas gydytojas, panašiai, kaip ir Martin prieš tai, apžiūrėjo Marco, padedamas kitų, nutįsė jį iki gulto tvarstomajamame ir rūpestingai paguldė. Ko gero, gydytojas irgi nutarė, jog Reus tiesiog nualpo, tačiau jo atliekamų veiksmų Martin jau nematė, nes buvo ištemptas atgal į koridorių.
- Klausyk, - valdingai tarė motina, mostelėdama pirštu taip arti veido, kad Martin net atgal žengtelėjo. - Prisižaidei jau. Užtenka. Kai tik Milan bus galima parsivežti namo,
tu vyksi kartu. Ir jokių atsikalbinėjimų, - griežtai tarė ji, vėl prisiartindama prie sūnaus. - Ir gana čia žaisti su kito žmogaus gyvybe. Martin, tapk kaulų čiulpų donoru. Tuomet Milan turės didžiausią tikimybę pasveikti, - beveik meiliai nusišypsojo ji, atsargiai uždėdama delną Martin ant peties. Jos tokia nuotaikų kaita kitam žmogui galbūt būtų pasirodžiusi keista, tačiau Garrix jau puikiausiai žinojo, ką tai reiškia. Motina kaskart tapdavo tokia meili, kai pradėdavo prašyti vaiko kaulų čiulpų. Ir ji puikiausiai žinojo, kokie gali būti viso šito rezultatai. Ji puikiausiai suvokė, ko reikalauja, net jei pats Milan griežtai atsisakė eiti būtent šiuo keliu.
- Tu juk... prisimeni, jog turiu širdies ydą, taip? Net ir tokios menkos operacijos aš galiu neištverti... - patyliukais priminė Martin, nepatikliai nužvelgdamas motiną. Įprastai po šių dviejų sakinių ji tik atsidūsdavo, skėstelėdavo rankomis ir eidavo toliau personalo terorizuoti, bet... šiandien viskas buvo kitaip. Helma tik tvirčiau sugniaužė Martin petį ir žengė žingsnį dar arčiau jo.
- Bet tu pagalvok apie Milan. Savo mažąjį broliuką. Jis
pasveiktų. Kokį gyvenimą nugyventi galėtų! Tiek jam laimės suteiktum! - gyvatiškai nusišypsojo ji, jau ir antra ranka į Martin įsikibdama. Pamažu Garrix suvokė, ko ji reikalauja. Akimirksniu širdį paskaudo, akyse susikaupė ašaros... Girdėti tokius motinos žodžius prilygo skaudžiausiam smūgiui.
- Prašai manęs paaukoti savo gyvybę dėl Milan? - tarstelėjo jis.
- Nagi, nereikia šitaip melodramatiškai. Medicina juk... daug pažengusi, esu įsitikinusi, kad jie... atgaivins? Ar... ne taip stipriai... užmigdys... Na, nežinau, ką jie ten daro - ne mano reikalas. Bet ar sutinki? Nagi. Išgelbėtum Milan, - vėl vyptelėjo ji, jau traukdama kažkokį popiergalį iš rankinės. Panašu, kad ji šitą vizitą planavo jau kurį laiką ir, jei ne Milan staigus pablogėjimas, vis vien būtų pasirodžiusi Martin akyse. - Tiek laiko praėjo, jie kitų donorų neranda, o tu - puikiai tinki. 6 iš 6 antigenų. Geriau būti negali, - toliau kvarksėjo ji, mėgindama Martin į rankas dokumentus įgrūsti. Kelias ilgas akimirkas jis tik bukai spoksojo į lapus, o po to pro ašaras dar pažvelgė į motiną.
- Ar aš tikrai tau jau
nieko nebereiškiu? - tesukuždėjo Martin ir vietoj atsakymo sutiko tik tuščią Helmos žvilgsnį.
- Aš tenoriu padėti Milan... - galiausiai pamėgino išsisukti ji, tačiau nesulaukęs paneigimo Martin tik dar labiau subyrėjo. Jis žvelgė į popieriaus lapą, stipriai gniaužiamą savo paties pirštų, ir juto kaip pamažu pradeda nenumaldomai virpėti. Jis jautėsi tarytum pasirašantis sau mirties nuosprendį.
Juk panašiai ir būtų, tiesa? Mano gyvybė už Milan? Galbūt jis išgyventų, kažką nuveiktų su savo gyvenimu? Gal nešvaistytų jo taip, kaip aš..?


 [You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
When there's madness, when there's poison in your head When the sadness leaves you broken in your bed I will hold you in the depths of your despair
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
avatar
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
Pranešimų skaičius : 836
Likes : 123
Join date : 2013-04-18
Age : 29
Nationality : German
Job : Clairvoyant
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Tr. 12 26, 2018 3:47 pm

Marco prabudo po gero pusvalandžio. Pramerkęs akis jis pamatė ligoninės lubas, o kai pasisuko į šoną, suprato, kad palatoje yra ne vienas. Ten dirbo kelios slaugytojos ir buvo kitų žmonių. Kur Martin? Pabandęs atsistoti, vyras pajuto, kad vis dar svaigsta galva. Kas jam nutiko? Kodėl jis staiga, praradęs visas jėgas, tiesiog nukrito ant grindų? Vis dar sėdėdamas lovoje jis atsiduso, kol prie jo nepriėjo viena iš slaugytojų.
- Kaip jaučiatės? - paklausė ji stebėdama Reus.
- Galva vis dar svaigsta, jaučiuosi be jėgų... - lėtai išsakė kelis dalykus vokietis ir užsimerkė. Neaišku, kiek laiko slaugytoja dar prie Marco stovėjo, nes kai po geros minutės jis vėl pramerkė akis, moters jau nebebuvo. Jam vis dar galvoje sukosi Martin, kur dabar yra vaikinas ir ką jo tėvai sugalvos. Reus kankina bloga nuojauta, jis lyg ir kažką nujaučia, bet bandydamas įžvelgti kokį viziją, dar labiau netenka jėgų, kol galiausiai jis vėl atsigulė į lovą ir užsimerkęs, nusprendė bent kelias valandas pailsėti.
Atsikėlęs iš miego jis jautėsi šiek tiek geriau. Vis dar gulėjo ten pat, bet aplinkui nebuvo tiek daug žmonių. Prie lovos buvo palikta stiklinė vandens, tad vos tik atsikėlęs, Reus atsigėrė iš jos ir nusprendęs, kad jau gali eiti ieškoti Martin, atsistojo ir pasileido koridoriumi. Beeinant vokietis sustoto, mat nujautė, kaip dar viena vizija jį aplanko. Atsirėmęs į sieną jis užsimerkė ir nusikėlė į kitą pasaulį.
Reus buvo ligoninėje. Jis stovėjo šalia Milan lovos ir žiūrėjo į mažąjį Garrix. Berniukas po kelių akimirkų pramerkė akis.
- Marco? - kelias akimirkas jis patylėjo, dairėsi,- kur Martin? - paklausė paauglys, o tuo tarpu Reus tik atsiduso. Kelios ašaros nuriedėjo jo akimis.
- Milan, jis... Na, jis buvo donoras. Atsigulė ant operacinio stalo ir atidavė tau savo kaulu čiulpus. Jis buvo tobulas atitikmuo. Bet, deja... - Reus balsas užlūžo, o tai supratęs vaikas, tai pat pradėjo verkti.
- Aš jam sakiau, kad nereikia man nieko iš jo, sakiau.. - Marco apsikabino vaiką ir nusprendė jį paguosti. Po kelių akimirkų atėjo Milan tėvai.
- Mažuti mano, kaip gera tave matyti sveiką! Ir tu, gyvuli, patrauk rankas nuo mano sūnaus,- surėkė motina ant Reus, o vaikinas atsitraukė, priėjo prie jos ir negailėdamas, trenkė moteriai per veidą.
- Niekada neatleisiu už tai, kad privertėt Martin su tuo sutikti. Jis buvo tokia trapi siela šiame pasaulyje, tokia tyra ir be galo aukojanti. Galbūt pažinojau vaikiną neilgai, bet spėjau jį pamilti ir suprasti, koks nuostabus jis gali būti. Tikiuosi, kad dabar kiekvieną dieną galvosite apie tai, kaip nužudėte savo sūnų,- pasipiktinęs Marco apsisuko ir išėjo iš palatos, toliau verkiantis ir gedinti savo vienintelės tikros meilės.
Kai Marco atsigavo iš transo, aplink jų buvo keletą žmonių, kurie klausinėjo, ar jam viskas gerai.
- Taip, puiku, kur yra Martin? - jis ėmė klausti slaugytojų, ar matė vaikiną, kol galiausiai suprato nueiti pažiūrėti į Milan palatą. Kaip ir tikėjosi, jo ten nebuvo, bet sėdėjo vaikino tėvai. Vos tik Marco atidarė duris ir pamatė juos, jis staiga apsisuko ir dingo, o Helma vis tiek sugebėjo Reus pasivyti.
- Ko tu nori? - pradėjo piktintis moteris, o Marco atsisukęs, pažvelgė į ją.
- Pabaisa,- tepasakė jis vieną žodį ir dingo nuo jos ko toliau. Bijojo, kad užsikrės tokia pat neigiama energija. Bet kur yra Martin? Jis, vis dar klausdamas personalo, ieškojo jo ligoninėje, kol galiausiai viena iš slaugytojų pasakė, kad kažkokį vaikiną matė vaikštant vidiniame kiemelyje. Reus ten ir pasuko ir žinomo, po kelių minučių rado Martin sėdint ant suolo. Reus prisėdo šalia ir paėmė jį už rankos.
- Prašau, pasakyk kad nesutikai? Kad suplėšei tuos lapus ir pasiuntei savo motiną toli toli,- bet iš Martin akių buvo galima suprasti, kad jis nieko tokio nepadarė. Reus tik atsiduso ir prisitraukė olandą arčiau savęs, jį apsikabindamas ir bandydamas nuraminti.
- Ką tik mačiau viziją... Joje tavęs nebuvo...- sumurmėjo jis, bet tai dar nebuvo visko pabaiga,- bet ir joje aš atrodžiau siaubingai... Man atrodo, aš sergu. Man reikia pasitikrinti,- Reus vizijoje viską matė iš šalies. O tai, kad jis buvo su ligoninės pižama, chalatu ir visai nepanašus į save, privertė vaikiną pagalvoti ir apie tai, kad ne vien Martin ateina pabaiga. Jis taip pat gali nesulaukti savo kito gimtadienio.


[You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
I'm off the deep end
Watch as I dive in I'll never meet the ground Crash through the surface Where they can't hurt us We're far from the shallow now

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
avatar
I may not love you the way you want me to but... I love you with all I have
Pranešimų skaičius : 1921
Likes : 61
Join date : 2013-03-26
Age : 22
Nationality : Dutch
Job : Stripper
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Tr. 12 26, 2018 9:36 pm

- Žiūrėk, aš dabar einu pas Milan, o tu... pasirašyk. Imk, va, palieku, - greitai tarstelėjo mama ir įgrūdusi dar tušinuką Martin į saują nukulniavo tolyn. Garrix kurį laiką žvelgė jai pavymui, o po to nudelbė žvilgsnį į lapą rankose. Tai buvo tarsi pats akivaizdžiausias įrodymas, jog niekam Martin net nebuvo reikalingas. Tėvams nusispjaut, draugų jis neturėjo, na, galbūt Milan jis buvo svarbus, tačiau kiekgi berniukas gyvens be konkrečiai šios operacijos? Ar po to, broliui mirus, Martin negraužtų savęs, kad šitam dalykui nepasiryžo? Ar po to nebūtų tik dar blogiau? Vaikino ranka sudrebėjo, jis, priėjęs prie sienos, prispaudė prie jos lapą. Dėti parašą ar ne? Tačiau jo gyvenime dar buvo Marco. Būtent tuo  momentu Garrix ir susirūpino vaikinu. Kai paskutinį kartą jį matė, Reus buvo perkeltas ant gulto. Ar jis jau atsigavo? Galbūt reiktų su Marco pasitarti? Gal jis ką nors įžvelgtų Martin ateityje? Gal pasakytų, ką rinktis?
Martin nužingsniavo iki tos vietos, kur Reus paliko, ir be galo nustebo pamatęs, kad jo ten nebėra.
- O kur... - prašneko vaikinas, bet jį pertraukė artyn priėjęs tėvas.
- Čia tie lapai? Jau pasirašei? - šaltai pasiteiravo jis ir per petį žvilgtelėjo į vis dar tuščią eilutę lapo apačioje. - Greičiau, gerai? Helma nenori visko vilkinti, - atsainiai murmtelėjo tėvas, tačiau vietoj to, kad paliktų erdvės apmąstymams, jis tik sukryžiavo rankas ant krūtinės ir labai jau įkyriai įsispoksojo į ašarotą Martin veidelį. Staiga jis pajuto tokį spaudimą, kad ranka, rodos, savaime pakilo, o drebantis tušinukas pats išraitė "Martijn Garritsen" eilutėje šalia žodžio "donoras". Vos tik vaikinas padėjo parašą ir sunkiai atsikvėpė, Philip tiesiog iš rankų išplėšė popierių, vos jo nesudraskydamas, ir nieko netaręs nupėdino šalin. Nei "ačiū", nei "viso gero". Martin ką tik paaukojo savo gyvenimą dėl tėvų mylimiausiojo sūnaus, o šie net į akis pažvelgti nesugebėjo. Vos kelios sekundės ir Garrix vėl pratrūko. Vaikinas sukūkčiojo, keliai ėmė linkti, tačiau Martin nenorėjo pravirkti dar ligoninėje. Turint galvoj tai, kad čia gali būti būsima jo darbo vieta, kažkaip nepatogu atrodė taip elgtis. Jis skubiai apsidairė, pamatė duris į vidinį kiemelį, tad iškart ten ir nuskuodė. Prisėdo ant dailaus fontano krašto ir, nuleidęs galvą, įsistebeilijęs į žemę tyliai verkė. Pats nežinojo, kiek laiko ten praleido. Gal tik kelias minutes, gal kokią valandą, tačiau kai jį staiga pajudino tvirta Marco ranka, Martin krūptelėjęs pajuto, jog skauda įtemptus raumenis. Žinoma, jis klausė apie lapus. Būtų buvę kvaila klausti, iš kur Marco apie tai žino, tad Martin tik gailiai pažvelgė į jį ir papurtė galvą. Tiek turėjo užtekti, kad Reus suprastų, jog Garrix tiesiog neturėjo kito pasirinkimo.
- Pala, kokią viziją..?- tyliai niurntelėjo vaikinas, bet iškart po to ir išgirdo, kad vizija net ne apie jį buvo, Martin su tuo nesusijęs. Visgi kai jis išgirdo Marco nuogąstavimus dėl savo sveikatos, ne ką mažiau susirūpino.
- Žinoma, Marco, - mėgindamas susiimti, Martin atsikvėpė, delnais nusišluostė veidą, ištiesino nugarą, pasitempė, pasistengė įsikūnyti į savo profesionalų medicinos personalo vaidmenį. Bent kuriam laikui. - Mes dabar kaip tik ligoninėje, tai gali prie to paties užsiregistruoti tyrimams. Galbūt matei, kame problema? - dar pasiteiravo Martin, tačiau pats įtarė, jog bėda slypi smegenyse. - Einam? Užsirašysim, gerai? - kiek žvaliau pridūrė vaikinas ir pakilęs ant kojų tuoj pat sugriebė Marco rankas bei trūktelėjo vaikiną į save.
Pradžiai Martin reikalavo bent jau magnetinio rezonanso nuotraukos, kuriai, žinoma, personalas tai neprieštaravo, tačiau tai buvo vienas brangesnių tyrimų, todėl, prieš pradėdamas siūlyti visa tai, Martin atsisuko į Marco.
- Ar... nori? Tiksliau, ar išgali..? Po... visko. Na... po mano... ah...
pasiskolinimo, - tyliai sušnarėjo Martin, bet, panašu, kad jo menki darbeliai problemų nesukėlė. Reus nedelsdamas užsiregistravo ir iš darbuotojos gavo lapelį, prašantį sugrįžti tyrimą pasidaryti po savaitės. Martin sunkiai atsiduso, tačiau jau neprieštaravo. Turbūt ankstesnės datos net ir norėdamas negautų.
Sutvarkęs šitą menką dalyką, Martin nutarė, kad jau kaip ir galėtų važiuoti namo. Bet nenorėjo to daryti neatsisveikinęs su Milan, tad pirmiausia nužingsniavo iki jo palatos. Nespėjo net į vidų įžengti, kai laukan jį vėl išstūmė motiną.
- Nė žodžiu jam apie sutartį neprasitari, aišku? - tiesiai šviesiai pareikalavo ji. - Jam nereikia tokių dalykų žinoti. Kas ten žino, gal po to nusimins, dar labiau sveikata pablogės, - tarsi susivokusi, dar mažumėlę saldesniu balseliu pridūrė Helma ir, Martin sutikus, pasislinko į šalį, leisdama vaikinui užeiti. Milan išsišiepęs iki ausų sėdėjo vidury lovos ir kažką tauškė apie neseniai matytą Avengers filmą. Tai pamačius, Martin net širdį suspaudė.
Ir iš kur pas jį šitiek optimizmo? Tiek nenumaldomo džiaugsmo? Tiek vaikiško tyrumo?..
- Eeei, Martin, gal tau geriau išeis, aš bandau tėčiui paaiškint, kaip ten su tuo Thanos buvo, bet jis kažkaip nieko nesuvokia, - burbtelėjo vaikas ir paplekšnojo lovą šalia savęs. Tik kai Milan į jį dėmesį atkreipė, Philip teikėsi apsižvalgyti. Pamatęs Martin jis paniuro, o, gavęs Helmos leidimą, išvis nutarė pasišalinti. Tėvas išėjo, tačiau motina stovėjo tarpdury, net tirtėdama iš įtampos, laukdama progos kirsti, tarsi kobra, įsibrauti į pokalbį, jei tik Martin prašnektų apie donorystę.
- Girdėjai? Man mama ką tik pasakė - atrado donorą! - jos nelaimei, iškart prasitarė Milan ir džiugiai spygtelėjo. Martin pro ašaras nusišypsojo, iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti besidžiaugiantis dėl brolio.
- Nuostabu, mažiau. Žiūrėk, gal dar ir mane pergyvensi, - tarstelėjo jis, o Milan, mažumėlę įtariai, nužvelgė Martin nuo galvos iki kojų.
- Ei, dar pameni, ką mes planavom? Kai tau keturiasdešimt bus, o man - trisdešimt du, skrisim į Havajus. Tik aš ir tu. Savaitei. Ar pameni? - smagiai tarė vaikas, tačiau jo akyse jau šmėkščiojo šešėliai. Milan juk buvo protingas - tikrai pajuto, kad kažkas ne taip.
- O taip, prisimenu. Tada sakėm, kad eisim ieškot panų, - beveik nusijuokė Martin. - Turbūt šitas vienas planas turės jau pasikeisti, - vyptelėjo jis.
- Na, gerai, - Milan pavartė akis. - Marco galės važiuoti kartu, - atseit nepatenkintas pridūrė vaikas, dabar jau tikrai išpešdamas iš Martin nuoširdžią šypseną. - O... Edward... gal irgi..? - patyliukais, kad tik mama nenugirstų, nedrąsiai tarė Milan ir pakėlė akis į Martin, sutikdamas jo smalsų žvilgsnį.
- To... režisieriaus sūnus..? - pakuždomis pasitikslino Garrix, o Milan tik išsišiepė.
- Tai yra, jeigu jis dar norės su manim susidėti, - atsiduso vaikas, patempdamas lūpą. - Aš jam dar nepaskambinau, - Milan švystelėjo telefoną, kurį laikė rankose, - nenoriu, kad gydymo metu būtų šalia, švaistytų laiką po tas ligonines besitampydamas... Galvojau, dabar viską nutrauksiu, bet po to... jei tik jis norės...
jei tik aš pasveiksiu... gal pakviesiu jį vakarienės, - beveik svajingai tarė mažylis ir pakėlė akis į brolį.
- Į kokį restoraną? - smalsavo Martin.
- Jei tik paskolinsi pinigų, - prunkštelėjo Milan ir sukrizeno.
- Gerai, leisk Milan pailsėti, - staiga įsiterpė motina, žengdama artyn.
- Aš dar norėjau pašnekėti... - bandė pareiškti vaikas.
- Nevargink šiandien jau savo galvelės. Pamiegok, pailsėk, vėliau galėsit pratęsti. Martin niekur nedings, - atseit nuramindama pridūrė Helma ir, mėgindama prisibrauti arčiau Milan, taip Martin stumtelėjo, kad šis vos nuo lovos nenukrito. Garrix, vėl nuliūdęs, tyliai ištipeno iš palatos ir tiesiu taikymu krito Marco, stovėjusio už durų, glėbį.


 [You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
When there's madness, when there's poison in your head When the sadness leaves you broken in your bed I will hold you in the depths of your despair
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
avatar
I tried to embrace my inner child today and the little asshole bit me
Pranešimų skaičius : 836
Likes : 123
Join date : 2013-04-18
Age : 29
Nationality : German
Job : Clairvoyant
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   Antr. 01 15, 2019 9:26 pm

Kaip pasakyti mylimam žmogui, kad jis operacijos, kuriai pasirašė, neišgyvens? Kad Reus pats viską matė, jo ten nebuvo šalia. Kaip tai viską paaiškinti, nesugriovus paskutinių vilčių. Marco nujautė, kad jeigu Martin tiesiai šviesiai viską pasakys, jis tiesiog sumurmės, kad jeigu taip bus, tai jis to nusipelnė. Vaikinas buvo labai pažeidžiamas, o jo motina tuo puikiai pasinaudojo ir manipuliuodama sūnumi, privertė padėti parašą. Realiai, Martin pasirašė ant savo mirties liudijimo. Ir Reus tiesiog pyko ant savęs, kad sugebėjo ligoninėje nualpti ir negalėjo prieš olando tėvus atsistoti, apsisukti ir išeiti. Bet iš kitos pusės - Garrix mylėjo savo mažąjį broliuką. Jeigu tai reiškia, kad jis išgyvens ir gyvens ilgiau, negu Reus matė, jis tikriausiai bus laimingas. Bet tada vokietis susimąstė. Jis tai nematė, kad Martin gyvens  daugiau, negu tada, kai pirmą kartą jį sutiko. Galbūt reiktų prieiti arčiau jo, nueiti iki palatos ir tada pažiūrėti, ar kas nors pasikeis. Nežinodamas, kaip viskas pasisuks, Marco grįžo į čia ir dabar. Juk šalia jo sėdėjo nuostabus žmogus, kurio jis greitai nebeturės. Atsidusęs, jis suspaudė vaikino laikytą ranką, o paskui pranešęs apie tai, kad norėtų pasitikrinti, padėkojo už pagalbą. Gana greitai jie iš vidinio kiemelio nuėjo iki registratūros, kurioje Reus bandė paaiškinti , ko jam reikia. Žinoma, darbuotojos įkyriai klausinėjo, ar jis kažką jaučia, bet kai pasakė kad ne, nenorėjo jam leisti gadinti laiko, kuk yra tikrai daug laukiančių, bet Martin jas sugebėjo įtikinti ir po savaitės, Marco sužinos, ar jis tikrai smegenyse nieko neturi. Žiūrėdamas į savo lapelį jis įsidėjo jį į kišenę. Pagal viską, pasikeisti neturėtų niekas. Bet kažkur giliai viduje, kažkoks balselis kuždėjo, kad jis pasielgė tinkamai. Na, bus galima pamatyti. Dabar vaikinai kaip ir norėjo palikti ligoninę, bet reikėjo dar nueiti pas Milan. Reus palygėjo olandą iki mažojo broliuko palatos, bet į ją nėjo - sutiko Helmos žvilgsnį ir suprato, kad nesivels ten, kur nereikia. Tad vokietis liko stovėjo koridoriuje. Atsirėmęs į sieną jis bandė kažką pamatyti, kas susiję su Milan, kad jam viskas bus gerai, bet nieko. Žinoma, Marco negalėjo valdyti savo vizijų, o kartais pagalvojus, taip būtų gerai - pamąstai apie kažkokį žmogų ir štai - jis jau viską mato apie asmenį. Deja, kai ligoninėje jų tiek daug ir negali susikaupti, nieko nepavyko padaryti. Po kelių akimirkų iš palatos išlėkė Martin tėvas. Jų žvilgsniai susitiko, o vyras nulėkė kuo toliau nuo vokiečio. Ir šį kartą Reus nieko nepamatė. Gal ir gerai, nes po pastarųjų vizijų jis jautėsi šiek tiek pavargęs. Praėjo dar keletą minučių ir pro palatos duris išvirto Martin. Reus šyptelėjo pamatęs vaikiną ir iš karto prisitraukė jį į savo glėbį. Taip jie pastebėjo gerą pusę minutės, o tada nusprendė eiti. Iš Milan palatos išėjus Helmai, blondinas pažvelgė į moterį.
- Vietoj jūsų, bijočiau toliau gyventi,- sušnabždėjo jis, o tada su Martin nuėjo tolyn. Tikriausiai moteris netiki tuo, kuo užsiima Reus, bet jam tokias bjaurybes pagąsdinti tikrai patiko. Šyptelėjęs pats sau, jis su vaikinu išėjo iš ligoninės. Matė, koks nusiminęs buvo Martin, bet kaip jam pakelti nuotaikos, nelabai žinojo.
- Gal ko nors nori? Galiu ką nors nupirkti? Beje, kiek tau trūksta apmokėti už mokslus? Nes Martin, man tikrai negaila,- dar nepriėję prie Marco automobilio, jie sustojo aikštelėje, - per tiek metų, kiek gyvenau vienas, tikrai susitaupiau nemažai. Kartą į metus kažkur išvažiuodavau paatostogauti su draugais. Kartais visai niekur nevažiuodavau, tik dirbdavau ir tiek. Juk tai ne vienintelė mano banko sąskaita, turiu ir kitą, ten saugau pinigus juodai dienai. Ir aš nenoriu, kad tu jaustumeisi kaltas, galbūt aš tik.. Nusivylęs, kad negalėjai su manimi pasikalbėti, kad nesuteikiau tau saugios aplinkos viską papasakoti. Juk tikrai būčiau padėjęs,- Marco atsiduso, labiau pradėjo save kaltinti, o Martin iš viso, niekada nekaltino ir net nepyko,- tai gal vis dėlto ko nori? Picos? Ledų? Šiltos lovos? Mylinčio glėbio? - šyptelėjo vokietis taip vėl pradėdamas eiti link automobilio. Jis nežinojo, kaip elgtis. Visa šita diena privertė apie daug ką pagalvoti. Bet jis žinojo vieną. Tikrai neleis Martin tapti donoru. Apkeliaus visą pasaulį, bet suras kitą žmogų, kas tam tiks.


[You must be registered and logged in to see this image.] [You must be registered and logged in to see this image.]
I'm off the deep end
Watch as I dive in I'll never meet the ground Crash through the surface Where they can't hurt us We're far from the shallow now

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content
~~♣~~
RašytiTemos pavadinimas: Re: Home   

Atgal į viršų Go down
 

Home

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Magnificent City!  :: I aukštas-