Share
 

 Mr. France kabinetas

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
~~♣~~
Picturing you naked is the most productive thing I've done all day
Duncan de Moor
Picturing you naked is the most productive thing I've done all day
Pranešimų skaičius : 1106
Likes : 112
Join date : 2013-03-25
Age : 25
Nationality : Dutch
Job : Trapeze artist
Mr. France kabinetas Empty
RašytiTemos pavadinimas: Mr. France kabinetas   Mr. France kabinetas EmptyTr. 03 20, 2019 12:35 pm

Mr. France kabinetas 2049834922


A un passo da domani a un passo ormai da te ma cosa rende umani se non un limite? A un passo dalla voglia che avevamo e ora non c’è ho bisogno di credere ho bisogno di te
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
Picturing you naked is the most productive thing I've done all day
Duncan de Moor
Picturing you naked is the most productive thing I've done all day
Pranešimų skaičius : 1106
Likes : 112
Join date : 2013-03-25
Age : 25
Nationality : Dutch
Job : Trapeze artist
Mr. France kabinetas Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Mr. France kabinetas   Mr. France kabinetas EmptyTr. 03 20, 2019 2:06 pm

Praėjo metai nuo tos dienos, kai Tan surinko paskutinius Antoni daiktus, besimėtančius šen bei ten, ir rūpestingai sudėjo į savotišką prisiminimų skrynią. Nes, tiesą sakant, tiek vaikinui ir liko iš tokios stiprios, tyros meilės. Praėjo penkeri metai nuo tos dienos, kai Antoni užsimušė patekęs į avariją, ir beveik penkiolika metų nuo tos dienos, kai jie visiškai atsitiktinai bare susipažino. Tan tą vakarą buvo išėjęs tiesiog su draugais pasilinksminti, bet, ko gero, savo replikas mėtė pernelyg garsiai ir Antoni, tai išgirdęs, panoro užmegzti pokalbį. Ir, išties, be galo smagu, jog jis nusprendė tai padaryti, nes tas vienas pasišnekučiavimas galiausiai pavirto į dešimties metų draugystę ir sužadėtuves. Tan buvo įsitikinęs, kad Antoni - žmogus, kurį jis myli visa širdimi, kurį norėtų vesti, su kuriuo norėtų šeimą kurti, su kuriuo galėtų pasenti ir paskutinius atodūsius skaičiuoti. Jie jau buvo beveik visą savo gyvenimą susiplanavę, apie įvairiausias keliones po pasaulį svajojo, bet... likimas jiems turėjo kiek kartesnę dovanėlę. Visos problemos prasidėjo tada, kai Antoni tiesiog pabandė pastovėti už kito žmogaus teises, galbūt pasielgė kiek per agresyviai, nukentėjęs liko pasipūtęs baltaodis policininkas, ir, žinoma, niekas net nebandė tokios situacijos apsukti Antoni naudai. Bet koks kitas advokatas būtų tiesiog pataręs neprasidėti, nes teisėjai ir liudytojai nuolat būna "angelėlių" policininkų pusėje nei imigrantams, panorusiems pastovėti už mažumas. Tan tuo metu jau buvo patyręs advokatas ir turėjo gan gerą reputaciją, todėl apsiėmė pats dirbti su šia byla. Jis šventai tikėjo, jog savo mylimąjį apsaugos nuo kalėjimo. Bet... kuo daugiau faktų byloje dėliojosi, tuo aiškiau abu suvokė, jog Antoni kalėjimo jau neišvengs. Tačiau Tan būtų su tuo susitaikęs. Jis būtų kantriai palaukęs tuos ketverius metus, kol Antoni vargtų už grotų, o po to, vos iš ten ištrūktų, Tan būtų kaip reikiant priminęs, ką reiškia laisvė. Būtų užmylavęs Antoni iki uždusimo, būtų viską atstatęs į savas vėžes, būtų padėjęs vaikinui atsigauti, jie būtų galėję tęsti savo gyvenimą. Tačiau šioje vietoje likimas dar kartą kyštelėjo koją, vietoj metų kalėjimo ir galimos gražios pabaigos nutėkšdamas tik kraupią avariją, kurios metu nutrūko Antoni gyvybė. Tan iki šiol nedrąsiai atsiliepinėja į skambučius, nes pasąmoningai nuolat bijo, kad vėl išgirs tą nykų balsą, pranešantį, jog kažkas nutiko, ir Tan yra kviečiamas į policijos nuovadą. Jis iki šiol prisiminė, kaip drebančiomis kojomis žengė į lavoninę ir bandė klausytis, ką jam pasakoja ten dirbę žmonės, tačiau viso to esmė buvo tiesiog tai, kad Antoni rastas negyvas, kad jis neatpažįstamai apdegęs, ir kad jo asmenybę pajėgė nustatyti tik dėka dantų. Tan tikrai nedrįso nė karto į Antoni žvilgtelėti. Leido su jo kūnu tvarkytis tiems, kurie sugeba tai padaryti. Per laidotuves karstas, žinoma, buvo uždarytas, ir Tan vis dar puikiai prisiminė tą lietingą rytą, kai, skausmo apimtas, vienas parklupo šalia karsto, tvirtai į jį įsikibo, nagais netgi ant medienos palikdamas žymes, ir atsisakė nuo Antoni atsitraukti net tuomet, kai priėję darbuotojai pareiškė norintys karstą į duobę nuleisti.
Antoni mirtis buvo katastrofiškai traumuojantis įvykis Tan gyvenime ir, jei atvirai, jis ir pats nesitikėjo, kad po šito pajėgs atsigauti. Dešimt metų kartu ir viskas staiga
dingo. Tiek planų, tiek svajonių - veltui. Vaikinas paniro į depresiją, nepajėgė nueiti iki darbo, nebeėmė jokių naujų bylų, tačiau vienas pliusas buvo tai, kad Tan skausmą viršininkas suprato ir leido vaikinui gedėti tiek, kiek reikia. O Tan užtruko gerus metus iki kol pagaliau pradėjo gydytis ir pamažu sveikti. Prireikė dar pusės, kad atsistotų ant kojų ir susiimtų, o po to jau iš lėto pradėjo kabintis vėl į gyvenimą. Taip jau išėjo, kad, kaip tyčia, būtent Antoni byla buvo toji byla, kurią Tan pralošė. Ir puikiai prisimindamas to pasekmes, Tan tos bylos kelis lapus laikė įsirėminęs ir susikabinęs savo kabinete ant sienos - jam tai buvo nuolatinis priminimas, kaip reikia stengtis, tai motyvuodavo nenuleisti rankų ir kariauti iki pat paskutinio atodūsio. Dabar, praėjus penkeriems metams nuo Antoni mirties, Tan vis dar peržvelgdavo jo bylą, tačiau pastaruoju metu tai darydavo vis rečiau ir rečiau. Iš dalies galbūt dėl to, nes jau Antoni buvo saugiai užrakinęs savo širdutėje ir palikęs ramybėje, o galbūt dar ir todėl, nes suvokė, ką padarė blogai, ir kaip dabar, turėdamas gerokai daugiau patirties, šią bylą visgi įkirstų. Taigi, Tan visiškai pasinėrė į darbą. Aukojo viską, ką galėjo, kad išliptų iš duobės po paskutinės nesėkmės, ir iškiltų į aukštumas. Prireikė kelerių metų, tačiau Tan tai pavyko - jo pavardė jau skambėjo sukčiausiose bylose, ir France tikrai buvo žinomas kaip tas, kuris sugeba net ir tikrus nusikaltėlius išvesti atgal į laisvę, gaunant tik minimalias arba išvis jokių baudų. Taigi, tarp advokatų jis buvo pagerbtas, tačiau visuomenėje..? Ne itin. Neretai jis sulaukdavo laiškų ir pranešimų iš neaiškių žmonių, klausiančių, kaip jis gali pažvelgti į save veidrodyje žinodamas, kad dėka jo nusikaltėliai toliau vaikšto tarp eilinių žmonių. Tan tokiais atvejais tik tepasakydavo, kad, jeigu jau teisėjas nusprendė jo nebausti, vadinasi, žmogus ir nebuvo kaltas, tačiau į jo žodžius publika retai reaguodavo. Ir galbūt jie buvo teisūs. Anksčiau Tan dar dirbdavo kiek etiškiau ir laikydamasis moralės normų, tačiau po to, kas įvyko su Antoni, vaikinas jau tiesiog laužė visas taisykles. Yra įrodymų, kad jo klientas kažką nužudė? Tuoj įrodymai paslaptingai dings. Atsirado kliento nusikaltimų liudininkas? Tuoj netikėtai užsičiaups, arba netgi paliudys tai, ko būtent Tan reikia. Ir tai galbūt nebuvo teisinga, tai nebuvo gerai, tačiau tai kėlė France pavardę į aukštumas ir jam, kaip advokatui, tiek ir tereikėjo. Žinoti, kad yra geriausias, ir kad tokių grubių klaidų daugiau nebekartos.
- O, tu koks ankstyvas... - staiga prašneko Robert, atsivertęs ant kito šono ir pažvelgęs į Tan, kuris pastarąją valandą tiesiog tysojo lovoje, spoksojo į lubas ir mąstė apie šį bei tą.
- Šiandien metinės, - tiesiog tarė jis ir atsiduso. Robert šypsena iškart nuplaukė nuo veido.
- Antoni? - tepaklausė jis, o Tan niūriai palinksėjo. - Ar šį kartą jau galėsiu važiuoti kartu, ar vis tiek vienas norėsi? - kiek linksmiau pridūrė Rob, priversdamas ir Tan nusišypsoti bei pažvelgti į jį.
- Žinai, dabar tu jau mano vyras, vadinasi, nori nenori - tavo pareiga važiuoti kartu su manim pamerkti gėlytes ant mano buvusiojo kapo, - mestelėjo vaikinas, palinkdamas artyn ir pakštelėdamas Rob į lūpas. Praėjo jau penkeri metai. Viskas, kas anksčiau Tan taip kankino, dabar buvo saugiai užrakinta ir padėta šalin tiek širdyje, tiek pasąmonėje. Vaikinas su Antoni mirtimi jau buvo susitaikęs. Ir pernai galbūt dar buvo sunku eiti į kapines, nes jautėsi mažumėlę kaltas susiradęs kitą, tačiau dabar Tan į viską žiūrėjo kiek kitaip. Gėlių palikimas prie antkapio? Tai tapo panašiau į eilinį darbelį, kurį reikia atlikti, kaip kad prasišluoti namus ar išsiskalbti drabužius.
- Pastebėjau, kad važiuodami iš kapinių prasilenksim su pride paradu - galbūt dar ir ties juo norėsi sustoti? - mažumėlę pasityčiodamas paklausė Rob, puikiausiai žinodamas, kad Tan tik dramatiškai pavartys akis ir nueis kiek galima toliau, parodydamas, jog tokie baliavojimai - ne jam. O Robert tik sukikeno. Kaip ir visada. - Gerai, supratau, - pridūrė jis ir išvirtęs iš lovos pradėjo ruoštis dienai. Tan neatsispyrė pagundai prisijungti prie savo vyro duše, o vėliau abu be galo vienas kitą kritikuodami išsirinko, ką vilkės, ir pirmiausia nuvažiavo iki gėlių parduotuvės, o po to - į kapines, kur kažkur giliai po žeme - kaip Tan norėjo tikėti - vis dar gulėjo jo gyvenimo meilė.


A un passo da domani a un passo ormai da te ma cosa rende umani se non un limite? A un passo dalla voglia che avevamo e ora non c’è ho bisogno di credere ho bisogno di te
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
Why be moody if you can shake your booty
Luca Hänni
Why be moody if you can shake your booty
Pranešimų skaičius : 3209
Likes : 131
Join date : 2013-03-23
Age : 24
Nationality : swiss
Job : dancer/dance teacher
Mr. France kabinetas Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Mr. France kabinetas   Mr. France kabinetas EmptyTr. 03 20, 2019 10:08 pm

Ko labiausiai Antoni nenorėjo, tai vykti į kitą Amerikos pusę. Dabar jis sėdėjo penkių žmonių rate ir žiūrėjo, kaip jo geriausi draugai ir vaikinas, dalyvavo karštame argumente, kodėl jiems reikia vykti būtent į Los Andželą ir dalyvauti parade būtent ten. Nors vaikinas kelis kartus garsiai pasakė, kad į tą miestą nevažiuos, jo nuomonė liko nuignoruota ir Toni supratęs, kad vis tiek nieko nelaimės garsiau rėkdamas, sėdėjo tyliai ir visų klausė, kas ką turi pasakyti. Matilda ir Becky pradėjo pasakoti apie tai, kad Niujorke viskas būna kitaip, o Los Andžele žmonės karštesnis ir visas Pride turi visai kitokį patyrimą. Kažkas pabrėžė, kad arčiau būtų nuvažiuoti iki Majamio ir ten tikriausiai būtų labai panašus paradas, o Antoni tokia mintis puikiai tiko, bet galiausiai, tiek merginos, tiek jo vaikinas Zach ir vaikino geriausias draugas Tommy nusprendė kad taip, visi kartu važiuos į Los Andželą.
- Aš tikrai ten nevažiuosiu,- pasakė Toni, nors toje kompanijoje jis buvo prisistatęs kaip Jack, tą teigė ir jo padirbtas pasas, prie to vardo Antoni vis dar nebuvo pripratęs.
- Kas yra su tavimi ir tuo miestu? - Tommy atsigėrė alkoholio iš savo stiklinės ir keistai pažvelgė į draugą. Taip, per pastaruosius kelis metus, kai Antoni pradėjo bendrauti su šita kompanija, ne vienas turėjo pastebėti jo santykius su Kalifornijos didžiausiu miestu. Ne kartą jis buvo atsisakęs keliones į tą pusę, nes niekas nežinojo apie jo praeitį. Apie tai, kad Antoni turėjo savo antrą pusę, savo gyvenimo meilę ir be jo neįsivaizdavo savo gyvenimo. Apie tai, kad buvo kurtas gyvenimas kartu, bendras butas, bendri draugai, visi pamatai kurtis šeimai. Bet jie neskubėjo. Kartu su Tan laimingai gyveno iki vieno įvykio, kuris visiškai pakeitė jų gyvenimus. Vakare, eidamas namo iš darbo, Antoni pamatė, kaip kažkokie pareigūnai kabinėjasi prie dviejų jaunuolių. Paaugliukai  buvo juodaodžiai, todėl tai iš karto sukėlė Antoni įtarimų ir jis, praeidamas pro šalį, paklausė, kas nutiko. Žinoma, prasidėjo neaiškūs kaltinimai ant vaikinų, o galiausiai vienas pareigūnas išsitraukė iš savo kišenės pakelį narkotikų ir įkišęs vienam jaunuoliui į kišenę, liepė viską parodyti, kas ten yra. Antoni negalėjo ramiai nueiti matydamas tokius įvykius, tad jis pradėjo juos ginti ir galiausiai viskas pasibaigė muštynėmis, per kurias iššovė vienas iš pareigūnų ginklų ir nemenkai jį sužeidė. Antoni nebuvo prie jo prisilietęs, bet tie pareigūnai viską apsuko taip, kad būtent Porowski viską suorganizavo ir jis turėjo ir narkotikus, ir iššovė ginklą, nes norėjo pakenkti policijos pareigūnams. Tai buvo byla, kurios net Tan negalėjo išteisinti. Ir Antoni grėsė 4 metai kalėjimo. Jie netgi buvo pasikalbėję, kad viskas bus gerai, palauks jis tuos keturis metus ir toliau jie grįš į gyvenimą. Ir kai pareigūnai pamatė kad vyras su tuo susitaikė, nusprendė viską dar labiau pabloginti - dabar nusprendė pakenkti ir Tan. Jis, kaip advokatas, kuris gina kaltus ir juos išteisina, kartais pradangina tam tikrus įkalčius, kurie būna svarbūs bylai. Ir buvo susegta, kad būtent France, vienoje byloje, taip pasielgė. Pareigūnai, kurie kaltino Antoni, viską pateikė jam ir liepė rinktis - arba Tan keliauja į kalėjimą, ir tai nebus 4 metai, bus žymiai daugiau, arba Antoni dingsta ir visi kaltinimai nutraukiami. Žinoma, jis tikriausiai būtų sutikęs su viskuo, kad tik jo kačiukas nenukentėtų, bet kai išgirdo, ką reikės padaryti, tikriausiai vos neapsivėmė - suvaidinti savo mirtį nebuvo labai graži idėja. Bet jis tai padarė. Policija padėjo, suklastojo tiek avariją, tiek duomenis byloje. Antoni per 4 dienas turėjo išvykti iš Los Andželo niekam nepasakius. Kur jis važiuos - tai čia jo reikalas, bet gyventi toje pačioje valstijoje kaip Tan jis tikrai negalėjo. Paskutinį kartą advokatą matė per savo laidotuves. Kaip jis verkė dėl prarastos meilės ir kaip Antoni norėjo nubėgti, apkabinti mylimąjį ir pasakyti, kad jis čia. Kad viskas bus gerai. Bet jis negalėjo. Nusisukti ir išeiti buvo sunkiausias dalykas, ką jis padarė savo gyvenime. Bet jis taip pasielgė tik dėl noro padėti Tan, kad jis siektų aukštumų, o ne 20 metų sėdėtų kalėjime.
Tai taip, atsakydamas į Tommy klausimą, Antoni viso šito neišsakė, nes net jo vaikinas Zack nieko apie tai nežinojo ir buvo šventai įsitikinęs, kad įmylėjo kažkokį Jack iš Kanados.
- Man tas miestas visiškai nepatinka. Kodėl mums netinka Pride Niujorke? - ir vėl užsivedė ta pati diskusija, kurią galiausiai vis tiek pralaimėjo ir Tommy nieko nelaukęs nupirko penkis lėktuvo bilietus į Los Andželą.
- Mažuti, ten būsim tik kelias dienas. Galbūt tau tas miestas visai patiks,- šyptelėjo Zack, taip pakštelėdamas Antoni į skruostą, o vaikinas tik dirbtinai nusišypsojo ir palinksėjo. Tik kelios dienos. Tan nekenčia vietų, kuriose yra daug žmonių. Jo ten tikrai nebus. Jie nepasimatys. Reikės neprisvirti košės, visada galvoti ką darai ir Antoni nepastebės, kaip po tų kelių dienų ramiai sau sukiosis Niujorko restorane ir ruoš maistą žmonėms.
Ir jis atsidūrė areštinėje. Tikrai negalėjo patikėti, kad dabar sėdi už grotų ir mato, kaip policininkai pildo jo bylą.
- Kodėl jie visi per tą Pride laksto lyg  galvas pametę? - vienas pareigūnas pažvelgė į Antoni, kuris pakilo nuo suolo ir priėjo prie grotų.
- Aš jums sakau, kad nieko nepadariau. Kažkoks kitas tipas įžeidė mano vaikiną, prasidėjo muštynės, aš tik gyniau jį.
- Taip ir gynei, kad net užmušei vieną vyrą? - policininkas pakėlė antakį. Žinoma, Antoni buvo nekaltas. Jis netgi buvo kitoje pusėje ir matė, kaip kažkas iš to vyruko kompanijos jį pastūmė, vyras trinktelėjo galvą į baro kėdę, paskui į plyteles ir po kelių sekundžių pasipylė kraujas.
- Aš jums kartoju, kad tai ne mano darbas, aš netgi jums galiu parodyti, kas tai padarė, - bet jo niekas neklausė. Antoni buvo
that skinny gay guy, o kita kompanija - baltieji, tikriausiai Trumpo palaikytojai, kurie turėjo visas kortas savo pusėje. Nes policininkai atrodė lygiai tokie pat, kaip ir jie. Ir kodėl Antoni nelaimės persekioja? Jis tik atsiduso, supratęs, kad geriau patylėti negu kažką bandyti toliau įrodinėti, vyras tepasakė tik tiek.
- Gal galėčiau gauti advokatą? - šį kartą policininkai neturėjo kito pasirinkimo. Jie tik susižvalgė, kažką pasikalbėjo, ko Antoni tikrai neklausė, ir tada nusprendė jį nuvesti būtent ten.
- Advokatas turėtų tuoj pasirodyti, einam,- išleidęs Antoni, bet vis tiek jį surakinęs, policininkas nuvedė vaikiną prie advokato durų. Pabandęs jas atidaryti, suprato, kad užrakinta, tad policininkas liepė sėstis ant suolo prieš duris. Toni atsisėdęs jau pradėjo galvoje dėlioti istoriją, juk neaišku, koks bus advokatas ir koks jo požiūris į tokius kaip jis, bet tada jo akys užkliuvo už pavardės. "Tan France". Tai pamatęs, Antoni išpūtė akis ir pažvelgė į pareigūną.
- Gal galiu gauti kitą advokatą?
- Bet tu net su šituo nesusipažinai ir jau...
- Gal galiu gauti kitą advokatą?
- Palauk, klausyk, jeigu nieko...
- GAL GALIU GAUTI KITĄ ADVOKATĄ, PRAŠAU? - pakėlęs balsą, Antoni maldavo kito žmogaus, kad greičiau iš čia jį išvestų, bet nespėjo. Tan ėjo koridoriumi link savo kabineto ir po kelių sekundžių jų žvilgsniai susitiko.


But you don't know what you got till it's gone and you don't know what it's like to feel so low and every time you smile, you laugh, you glow

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
Picturing you naked is the most productive thing I've done all day
Duncan de Moor
Picturing you naked is the most productive thing I've done all day
Pranešimų skaičius : 1106
Likes : 112
Join date : 2013-03-25
Age : 25
Nationality : Dutch
Job : Trapeze artist
Mr. France kabinetas Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Mr. France kabinetas   Mr. France kabinetas EmptyPen. 03 22, 2019 7:16 pm

- Bent jau dabar jis geresnėje vietoje, - tyliai suniurnėjo Tan, žvelgdamas į antkapį, ant kurio puikavosi Antoni pavardė. - Kažkodėl abejoju, ar jis visgi būtų kalėjimą ištvėręs. Per daug švelnus žmogus buvo, per daug šiltas, - atsiduso jis, iškart pajausdamas, kaip Rob prieina arčiau ir įsikimba į ranką.
- Ir aš tikiu, kad visi, kurie jį pažinojo, tai puikiausiai žino, - murmtelėjo Robert, mėgindamas Tan paguosti. - Ir visai nesvarbu, ką kiti mano. Juk bent jau tavo akyse jis buvo didvyris, - tarė jis, atsargiai pataisydamas sidabrinių Tan plaukų sruogelę, išdraskytą vėjo.
- Aš tik noriu tikėti, kad jis mirė nesikankindamas, - vėl atsiduso Tan, padėdamas galvą Rob ant peties. Jis suvokė, kad dabar kalbos jau nieko nepakeis. Tuomet Tan jo neišteisino, vadinasi, visas miestas į Antoni žvelgė kaip į nusikaltėlį. Nepaisant to, kad vaikinas tikrai tik gerą norėjo padaryti, kad visą savo gyvenimą buvo tiesiog puikus žmogus, jis mirė su suteršta pavarde, ir tai labiausiai Tan skaudino. Norėjosi, kad ir aplinkiniai jo gedėtų, kad dalintų užuojautą, kad kartu liūdėtų, o ne pastoviai bambėtų, jog nusikaltėliams tokia baigtis ir pridera - girdėti tokius komentarus Tan prilygo druskos pylimui ant žaizdos, ir dėka to viską išgyventi buvo tik dar sunkiau.
- Galbūt šiandien gali neiti į darbą? - pasiteiravo Rob. - Grįžtume, įsitaisytume ant sofos, pažiūrėtume filmą, kokią picą užsisakytume, m? Tiesiog... galvas pravėdinti, - pasiūlė vyras, švelniai pakštelėdamas Tan į kaktą.
- Man galva geriausiai vėdinasi, kai darau kažką naudingo, - atsakė jis ir nusišypsojo. - Geriau apsaugosiu kokį potencialiai nekaltą žmogelį nuo kalėjimo, negu ėsiu priešais televizorių, - pridūrė Tan, o Robert tik supratingai linktelėjo. Jis jau net ir nesitikėjo, kad Tan sutiks. Jam ne itin patikdavo tokie ramūs vakarai - Tan nuolat trokšdavo veiklos, o jei toji veikla suteikdavo dar ir adrenalino antplūdį, tai tuo geriau.
- Bet aš vis tiek tau vakarienę paruošiu, - vis tiek savo tarstelėjo Rob ir Tan akių pavartymą priėmė, kaip sutikimą. - Aš einu į mašiną, gerai? Paliksiu jus vienus, - rūpestingai tarė jis ir kukliai pabučiavęs Tan skruostą, pasišalino. Išties, Tan tik padėkoti už tai galėjo. Kad ir kaip Rob mylėjo, širdis Antoni troško labiau, o šios kelios akimirkos, kai liko tik jiedu, kai Tan jautėsi galintis atvirai su vaikinu pasikalbėti ir bent jau įsivaizduoti, kad liks išgirstas, buvo tai, ko Tan labiausiai ir reikėjo. Jis, jau nesibaimindamas išterlioti savo drabužius, patiesė švarką ant žemės priešais antkapį, parietęs kojas prisėdo ant šio ir, žvelgdamas į blyškų savo atspindį tamsiame marmure, pradėjo pasakoti. Tiesiog... viską. Kaip jam sekasi gyvenime, ką per pastaruosius metus nuveikė darbe, papasakojo apie Rob, pridūrė, jog jį myli, tačiau niekad nemylės taip stipriai, kaip Antoni. Išdėstė keletą pokštų, kuriuos prisiminė, keletą nejaukių susitikimų su giminėmis, išdėstė viską taip, tarsi Antoni sėdėtų šalia ir dėmesingai klausytųsi. Ir, kaip ir kiekvienais metais, užsimiršęs Tan jau beveik laukė atsakymo į ore pakibusį klausimą. Tik po kelių minučių susivokė, jog Toni jam tikrai nebeatsakys, todėl Tan tik prunkštelėjo, tarsi pasijuokdamas iš savęs, ir nudelbė galvą į žemę. Kurį laiką stebėjo, kaip ašaros, nuriedėjusios skruostais, užtikšta ant rankų ar drabužių, o vos tik pasijuto bent mažumėlę lengviau, pakilo ant kojų, padėjo atsineštas gėles ant antkapio ir, tyliai su Antoni atsisveikinęs, grįžo į mašiną, kur jo jau laukė Robert glėbys.
- Kaip suprast "paskyrė"? - piktinosi Tan, šnekėdamas telefonu. - Niekas man tokių bylų nepaskirinėja. Aš dirbu privačiai.
Pri. Va. Čiai. Ir mano paslaugos kainuoja. Daug. Kas čia per valstybės paskirinėjimas? Aš ir taip turiu, ką veikt, - vis šaukė jis, slampinėdamas iš vieno kabineto į kitą, mėgindamas kam nors kitam perduoti kažkokio neaiškaus Jack bylą. Nei jam rūpėjo, ką ten tas vaikinas prisidirbo, nei jam buvo įdomu. Tan jau seniai nedirbo už "ačiū". Jį įpirkti galėjo tik patys turtingiausi (ir patys šlykščiausi) klientai, tačiau Tan bent jau žinojo, kad yra to vertas - per visą savo karjerą pralošęs tik vieną bylą, o nuo to momento išnarpliojęs ir dar sunkesnes, vaikinas tikrai turėjo nepriekaištingą reputaciją. Jis jau spėjo priprasti prie aukštuomenės. Todėl kai staiga jam paskambino ir pranešė, jog dėl parado begalės suiručių ir eiliniai advokatai nespėja susitvarkyti su savais klientais, todėl buvo kreiptąsi net į tokius, kaip Tan, vaikinas pasijuto beveik įžeistas. Ir situacijos tikrai nepagerino tas faktas, kad niekas kitas šioje firmoje nenorėjo tos neaiškios bylos perimti. Visų pasiteisinimas buvo toks pat - arba jie ir taip darbo turi, arba nenori dirbti už tokius mažus pinigus. Vadinasi, Tan liko nieko nepešęs. Jis nutraukė pokalbį, įsigrūdo telefoną atgal į kišenę ir pradėjo žingsniuoti atgal prie savo kabineto. Turbūt šitas Jack jau bus atvestas iš areštinės pokalbiui, todėl Tan, vien iš įpročio, pasitaisė plaukus bei drabužius tarsi stengtųsi padaryti gerą įspūdį. Nespėjo jis net už kampo pasukti, kai jau išgirdo šūkaliojimus koridoriuje. Ir... tas balsas... Tan žingsniai sulėtėjo, jis pakreipė galvą, kad geriau girdėtų, ir jau beveik virpėdamas artinosi prie siautėjančio žmogaus. Tas balsas. Jis įkyriai aidėjo Tan galvoje, kone tyčiojosi, kapstė lauk tiek daug skaudinančių prisiminimų... Negali būti. Pagaliau Tan stabtelėjo už nugaros, ir kai nepažįstamasis dar kartą pareikalavo kito advokato, o pareigūnas atsisakė paklusti, jis teikėsi žvilgtelėti į Tan...
Jis pasijuto lyg vaiduoklį pamatęs.
Negali būti primygtinai klykė vien logika besivadovaujantys smegenys, tačiau širdis jau skaudžiai dunksėjo, besiverždama lauk, tarsi tik ir trokštų sugrįžti į šio, į Antoni panašaus žmogaus, rankas. Tan žvelgė į tas pačias, puikiai pažįstamas akis ir nesuvokė, ką mato. Rankos suvirpėjo, bylos segtuvas dunkstelėjo ant grindų, o tarsi to garso išbudintas, Tan iš lėto žengė vieną žingsnelį atgal.
- Tu... - tesugebėjo išspausti jis. Tan su savotiška baime akyse stebėjo vaikiną priešais:
ar aš einu iš proto? Ar čia koks nors jo antrininkas? Ar Antoni gali būti gyvas? Negali. Jis žuvo. Užsimušė. Sudegė. Bet ar tikrai ten buvo jis? Taip, tikrai, dantys tai patvirtino. Tačiau dantis galėjo išmušti ir specialiai įvykio vietoje palikti. Galvoje mintys zujo ir dūzgė lyg bitės avilyje. Kūnas jau tiesiog atsisakė paklusti. Tan nemokėjo tokios informacijos suvirškinti, nežinojo, kaip į visa tai reaguoti.
Tačiau reikėjo įsitikinti.
Reikėjo išsiaiškinti, ar vaikino akys neapgauna. Gal čia tik be galo į jį panašus žmogus...
- Avocado..? - tyliai sukuždėjo Tan, kaip mat patraukdamas nepažįstamojo dėmesį. Vaikino akys sužibėjo. Jis tą pravardę prisiminė lygiai taip pat puikiai, kaip ir pats Tan. Nereikėjo jokių žodžių - Tan tai suprato tiesiog iš jo akių, iš staiga pakitusios, be galo slegiančios atmosferos. Priešais jį stovėjo
Antoni. Ir vos tik Tan tai pripažino, pasijuto lyg kas būtų visą pasaulį iš po kojų išspyręs. Vaikinas susvyravo, policininkas, išsigandęs, kad Tan parkris, suskubo jį sučiupti už alkūnės, tačiau Tan buvo per daug išdidus, kad tokią pagalbą priimtų, tad greitai nuvijo vyruką šalin. Geriau jau pats sunkiai atsirems delnais į sieną, priglaus kaktą prie šalto cemento ir bent kelioms akimirkoms pasistengs nuo visko atitolti. Tan iš padilbių dar žvilgtelėjo į Antoni. Beveik tikėjosi, kad visa tai buvo tik sapnas, ir vaikinas jau išnyko, bet kur tau - jis vis dar stovėjo priešais, ir atrodė toks pat sugniuždytas, koks dabar jautėsi Tan. Prireikė laiko, kol vaikinas pagaliau atplyšo nuo sienos ir atsitraukė tolyn dar per kelis žingsnius.
- Ar jūs gerai jaučiatės? - toliau rūpinosi policininkas. Tan iškart papurtė galvą. Jautė, kaip jį pradeda pykinti. Dar vienas nedrąsus žvilgtelėjimas į Antoni, dar viena skausmo banga. Tan net susiraukė, užsimerkė, nusuko galvą į kitą pusę, tarsi bandytų viso to išvengti, tačiau kūkčiojimo jau nesuvaldė. Jis vis dar iš lėto atbulomis slinko koridoriumi tolyn, vis delnu braukdamas per sieną, tarsi šioji būtų vienintelis dalykas, dar išlaikantis vaikiną realybėje. Tan iš lėto žingsniavo, ignoruodamas viską, ką jam sakė policininkas, netgi kai susirūpinę kolegos pribėgo artyn ir pradėjo glėbesčiuoti, Tan vis muistėsi ir varė juos šalin, o vidury visos tos sumaišties, dar kartą pažvelgė į Antoni ir sutiko jo žvilgsnį.
Kaip tu galėjai? Kaip tu galėjai? Kaip tu galėjai?.. vis aidėjo Tan galvoje. Jis akimirksniu prisiminė visas tas naktis, kai verkė vienas, visas tas dienas, kurias leido kapinėse, prisiminė vienišas popietes ir slogius vakarus be Antoni, prisiminė, į kokią duobę įkritęs buvo po tariamos vaikino mirties ir...
- Aš tau šito
niekad neatleisiu, - pakankamai tyliai tarė jis, tačiau žinojo, kad Antoni supras. Jeigu ne aidas per koridorių perneš žodžius, tai iš lūpų sugebės juos perskaityti. Tuomet jau Tan pajėgė atplėšti nuo vaikino akis ir įsmukti pro pirmas duris pašonėj. Ir pataikė į vyrų tualetą. Puiku. Jame dar buvo paliktas valytojos vėžimėlis, tad juo Tan prirėmė duris, kad neatsidarytų, skubiai apžiūrėjo, ar kabinos tuščios, o tuomet nuėjo prie kriauklių, paleido vandenį bėgti, kad šis užgožtų visus garsus, ir pratrūko verkti. Iš pradžių manė, kad tiesiog šiek tiek širdį išlies, galbūt, kaip šiandien ryte, tačiau po kelių sekundžių jis visiškai palūžo. Virpantys keliai neatlaikė, Tan suklupo ant grindų. Rauda be perstojo jį kankino - vaikinas jau nepajėgė suvaldyti visų tų emocijų, besiveržiančių iš visiškai suskaldytos širdies.


A un passo da domani a un passo ormai da te ma cosa rende umani se non un limite? A un passo dalla voglia che avevamo e ora non c’è ho bisogno di credere ho bisogno di te
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
Why be moody if you can shake your booty
Luca Hänni
Why be moody if you can shake your booty
Pranešimų skaičius : 3209
Likes : 131
Join date : 2013-03-23
Age : 24
Nationality : swiss
Job : dancer/dance teacher
Mr. France kabinetas Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Mr. France kabinetas   Mr. France kabinetas EmptySk. 03 24, 2019 6:34 pm

Tai neturėjo įvykti. Tan neturėjo pamatyti Antoni. Daugiau niekada. Toks buvo viso šito susitarimas. Bet vaikinui dabar apie tai, ką jis ten susitarė ir kas turėjo nutikti, visiškai nerūpėjo. Jis žinojo tik vieną, kaip jam sunku buvo palikti vyrą ir pamesti jį iš galvos. Prireikė gerų metų Antoni atstatyti savo emocinę būklę ir pagaliau užrakinti tą stalčiuką, kuriame buvo visi prisiminimai susiję su France. Galima sakyti, kad per tuos metus jis nieko nenuveikė. Persikėlė gyventi į kitą Amerikos galą, susirado kažkokį prastą darbą ir ten ėjo kiekvieną dieną, dirbtinai visiems šypsojosi, nors viduje taip skaudėjo, kad grįžęs atgal į savo baisų butą, jis naktimis praverkdavo, o kitą rytą vėl eidavo į darbą. Antoni buvo gilioje depresijoje, kol galiausiai suprato, kad reikia pagalbos ir nusprendė nueiti į vieną centrą, kur jis tikrai gavo palaikymą ir po truputi išlipo iš duobės, kurioje buvo. Tame centre jis susipažino ir su Zack - jis buvo savanoris, kuris atėjo kelioms dienoms prieš Antoni baigiant visas terapines sesijas. Jie daug nekalbėjo, bet pirmas įspūdis buvo geras, kad vaikinai nusprendė susitikti kažkur bare ar kokioje kavinėje, taip užmegzti pokalbį ir pradėti bendrauti. Ir iš pradžių Antoni nereikėjo vaikino - jam tiesiog reikėjo gero draugo. Jis vis dar buvo vienas naujame mieste, jam viskas iš ties buvo baisu, tad pirmus metus jų bendravimo tikrai jie buvo geri draugai. Tuo laikotarpiu jis prisijungė prie vienos aktyvistų grupelės, kurie gynė homoseksualių žmonių teises, susipažino su Matilda ir Becky, kurios tapo neatskiriama dalis nuo jų kompanijos, taip pat ir su dar daugybę žmonių, kurie tapo Antoni naujo gyvenimo dalis. Su Zack jis pradėjo draugauti gal po pusantrų metų nuo jų pažinties - jie tada tikrai buvo geriausi draugai ir keli kvaili pasakymai, kad jie atrodytų kaip gera pora, viską apvertė aukštyn kojomis. Taip, jie labai bijojo rizikuoti savo draugyste, bet Antoni visiškai pasitiki tuo žmogumi, todėl jie užsidėjo tam tikras ribas ir kol kas viskas ėjosi visai neblogai. Bet reikėjo būtinai atvažiuoti į LA. Ten, kur Tan sutikti buvo toks mažas procentas, kad Antoni tikriausiai būtų pasakęs, kad sutiks kokią nors Kardashian, negu France. Bet įvyko tai, ko jis labiausiai bijojo. Pirma mintis, kuri atėjo vaikinui į galvą, kad jis visiškai nenorėjo nieko aiškinti, tiesiog norėjo prieiti prie Tan, jį apsikabinti ir atsiprašyti. Jis neturėjo kito pasirinkimo, nes jeigu ne tos mirties suklastojimas, Tan sėdėtų kalėjime, o Antoni nerastų vietos savo gyvenime ir neaišku iki ko tai būtų privedę. Tą akimirką vaikinas manė, kad tai yra geriausias sprendimas ir niekam apie tai nereikia žinoti. Žinoma, po penkių metų, sėdėdamas prie jo kabineto durų, viskas atrodė ne be taip gerai. Galbūt jis liks neatpažintas? Per 5 metus šiek tiek pasikeitė, galbūt Tan pamanys, kad tai tik tiesiog labai panašus žmogus į Antoni ir labai visko nesureikšmins. Juk žmonės kalba, kad kažkur planetoje yra lygiai taip pat atrodantis asmuo, tai čia sėdi labai labai panaši Antoni kopija. Deja, vos tik išgirdęs kreipinį, kuriuo Tan vadindavo būtent tik jį, Parowski suprato, kaip jo širdis dar kartą sudužo ir kad viskas nesibaigs geruoju. Sausas iš balos jis tikrai neišlips, reikės atkentėti viską. Jis viso šito nesitikėjo, jau norėjo kuo greičiau važiuoti namo ir viską pamiršti. Palikti Tan, pradėti naują gyvenimą - sunkiausia, ką vaikinas turėjo padaryti. Ir jis manė, kad išgyveno, kad blogiau už tą laikotarpį nieko nebebus. Deja, tai buvo šimtą kartą blogiau, kaip su peiliu tiesiai į širdį. Matyti jo skausmo pilnas akis taip iš arti buvo dar blogiau. Antoni net atsistojo nuo suoliuko, galbūt būtų ką nors pasakęs, bet pats pradėjo springti nuo ašarų, visiškai nebežinojo, nei ką sakyti, nei ką daryti. Jis galiausiai įsmeigė akis į sieną, kol Tan dingo iš koridoriaus, o paskui vėl atsisėdo ant suolo ir kukčiodamas, verkė. Jam nesvarbu buvo, kad tas policininkas stovi šalia ir visiškai nieko nesupranta, kad aplinkui eina žmonės ir žiūri į Antoni - jo širdis dar kartą subyrėjo į šipulius, matant tokį vyrą. Ir kas dabar jų laukia?
Antoni po gerų dešimt minučių, kai išsiverkė ir apsiramino, buvo nuvestas į kitą patalpą. Ten pasodintas ir prirakintas prie kėdės, kad niekur nepabėgtų. Dabar jis ėmė galvoti apie savo situaciją, visai pamiršo, kad gali netgi sėsti į kalėjimą. Ir tuo momentu jis prisiminė Zack - jis visiškai nieko apie tai nežino, o juk žadėjo Antoni iš čia ištraukti. Negi reikės ir jo širdį sudaužyti? Bet tuo momentu vyras suprato, kad Zack gali pasitikėti ir kad, anksčiau ar vėliau, būtų tekę papasakoti apie savo praeitį. Tad tą reikės padaryti vos tik jie susitiks, o tai tikriausiai bus po dar gerų dvylikos valandų, nes jie gali Antoni čia laikyti tik 24 valandas, o daugiau jokių parodymų niekas neturi.
Staiga kambario durys atsidarė ir pro jas atėjo tas pats pareigūnas ir kažkoks kitas kostiumuotas vyras.
- Prašei kito advokato, tai... - policininkas parodė į vyrą, Antoni jam linktelėjo, o advokatas prisėdo šalia, išsitraukė reikiamus daiktus ir policininkui išėjus už durų, "Jack" ėmė pasakoti apie tai, kas nutiko - kaip jis atvažiavo į Pride, kaip kažkokie girti vyrai prisikabino prie jo ir Zack, kaip įsivėlė į muštynes ir kaip tas vyras, pastumtas savo draugelių, nukrito ant grindų susitrenkęs galvą. Antoni aiškiai pasakė, kad buvo per 15 metų nuo to žmogaus ir tikrai negalėjo nieko tokio padaryti. Jis nusistebėjo, kad tik jį vieną sulaikė, o kitų vyrų net neatvedė čia. Jiems bekalbant, abu vyrai išgirdo balsus už durų ir po kelių sekundžių jos atsidarė. Pamatęs Tan, Antoni vėl sudrebėjo, net advokatas tikrai nebuvo nusiteikęs draugiškai.


But you don't know what you got till it's gone and you don't know what it's like to feel so low and every time you smile, you laugh, you glow

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
Picturing you naked is the most productive thing I've done all day
Duncan de Moor
Picturing you naked is the most productive thing I've done all day
Pranešimų skaičius : 1106
Likes : 112
Join date : 2013-03-25
Age : 25
Nationality : Dutch
Job : Trapeze artist
Mr. France kabinetas Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Mr. France kabinetas   Mr. France kabinetas EmptySk. 03 24, 2019 9:01 pm

Tan prireikė tikrai nemažai laiko, kad pagaliau suimtų save į rankas, pakiltų nuo žemės, iš lėto atsistotų ant dar mažumėlę drebančių kojų ir pažvelgtų į save veidrodyje. Na, kas jau kas, tačiau buvo akivaizdu, kad jis ką tik verkė. Akys dar raudonos, paakiai paburkę, skruostai dar žibėjo nusėti ašarų. Tan sunkiai atsiduso ir, kadangi jau šiaip ar taip kriauklėj vanduo bėgo, iš lėto nusiprausė po šaltu vandeniu, tikėdamasis bent kiek patinimą sumažinti. Servetėlėmis atsargiai nusišluostė veidą, rankas, po to patraukė į šalį valytojos vėžimėlį ir nedrąsiai išėjo pro duris. Beveik nenustebo koridoriuj išvydęs pasipiktinusią valytoją, kuri tik kažką kandžiai leptelėjo advokatui ir grįžo prie darbų. Tan, tuo tarpu, iš lėto vėl nužingsniavo iki savo kabineto ir, bijodamas net į vidų žengti, kelis kartus prie durų giliai įkvėpė bei iškvėpė, bandydamas nusiraminti. Kai pagaliau įėjo pro duris, tikrai tikėjosi išvysti liūdesio kupiną Antoni žvilgsnį, įsmeigtą į jį, ir šalia stovintį pareigūną, vis dar nieko nesuvokiantį, tačiau kabinetas buvo tuščias. Tan suraukė kaktą ir nuėjo prie stalo bent jau bylos pasiimti. Tik kai papurtęs keletą popierių nieko panašaus nerado, prisiminė, jog tą bylą koridoriuj ant žemės išmetė, tad išskubėjo ieškoti. Kai ir ten nieko nerado, pagaliau kreipėsi į savo kolegas, kurių daugelis nežinojo, kas vyksta, tačiau viena mergina viską matė ir pranešė, jog "Jack" gavo kitą advokatą.
- Šito tai jau nebus... - sušnarpštė Tan prieš išsiaiškindamas, kas ten per naujas suskis su jo Antoni užsiima, o po to greitai nuskriejo koridoriumi iki kolegos kabineto durų ir itin dramatiškai įsiveržė vidun.
- Šitas pokalbis baigtas, - tvirtai pareiškė Tan, žvelgdamas advokatui į akis.
- Ką čia išdarinėji, France? Pats nenorėjai šito kliento, tai dabar jis atėjo pas mane... - kažką pradėjo vapėti vyrukas, bet Tan jam net ramiai šnekėti neleido - siekdamas jį tik įbauginti, vienu staigiu judesiu pagriebė rašiklį, besivoliojusį ant popierių ir rėžė jį į stalą, vos nepataikydamas į kolegos ranką, ramiai padėtą šalia telefono. Tai visgi suveikė - advokatas taip atšoko atgal, kad vos pro atvirą langą už nugaros neišvirto. Tan tik nusikeikė, piktu žvilgsniu nudelbė policininką, šokusį advokatų skirti, bet taip nieko ir nepadariusį, o galiausiai atsisuko ir į Antoni. Jam buvo pasilikęs daugiausia pagiežos ir neapykantos kupiną žvilgsnį, ir tikrai nepagailėdamas visa tai vaikinui parodė.
- Klientas -
mano, - pridūrė Tan, pasiimdamas bylos segtuvą nuo stalo. - Pereikit į mano kabinetą, - paliepė jis pareigūnui, tačiau žvelgė tik į Antoni. Širdis vis dar skaudžiai tvinksėjo matant vaikiną priešais sveiką ir gyvą, bet dabar jau ne iš netekties, o dėl išdavystės.
Prireikė kokių penkių minučių, kol Tan, policininkas ir Antoni persikėlė iš vieno kabineto į kitą. Pareigūnas tuoj pat vėl prirakino Antoni rankas prie kėdės, nors Tan ir prašė to nedaryti. Vyras tik pareiškė, jog jo pareiga užtikrinti saugumą. Vis dėlto Tan dar paliepė jam išeiti, ir nors pareigūnas spyriojosi, galiausiai padarė tai, pažadėdamas stovėti iškart už durų, jei kas nutiktų.
Vos tik durys paskui policininką užsidarė, kambaryje pakibo nejauki atmosfera. Tan, nenuleisdamas akių nuo Antoni, prisėdo ant savo didelės kėdės, alkūnes atrėmė į stalo kraštą ir, suglaudęs pirštų galiukus, kilstelėjęs juos prie lūpų, kelias ilgas minutes mąsliai žvelgė į vaikiną priešais. Po kankinamai ilgo laiko Tan pagaliau įkvėpė, sulaikė kvėpavimą, trumpam užmerkė akis, o kai vėl į Toni pažvelgė, iškart šovė ir savo pirmąjį klausimą:
- Kaip tu galėjai?.. - Tan rankos suvirpėjo, todėl vaikinas jas paslėpė po stalu. Vis dar stengėsi susiimti ir nepradėti siautėti. Visgi įtarė, jog nespės net pusės Antoni pasiaiškinimo išklausyti, kai jau kas nors perskries per kambarį. Tačiau Tan bandė tvardytis. Net jeigu daugiau nieko kito čia nepadarytų, norėjo bent jau žinoti,
kodėl su juo buvo taip pasielgta.
- Penkerius metus... Penk-... - niurntelėjo jis ir, akimirką užspringęs savo paties žodžiais, nusuko žvilgsnį. - Penkerius metus man leidai galvoti, jog esi negyvas!!! - galiausiai užrėkė Tan, rankomis trinktelėdamas per stalo paviršių. - Šitiek laiko leidai man gedėti!! Ir dėl ko?! Kad išvengtum tų ketverių metų kalėjime?! Ar tikrai dabar viskas geriau?! Ar tikrai buvo verta?! -
ar labai smagiai jauteisi, žinodamas kaip mane kankini? tarytum pakibo klausimas ore, tačiau Tan visą savo įniršį tarytum nušniojo į šalį kartu su krūva daiktų nuo stalo. Aišku, išgirdęs kažką krentant ir dūžtant, policininkas įžengė pro duris, patikrinti ar viskas gerai.
- STOVĖK UŽ DURŲ IR NESIKIŠK!!! - užrėkė Tan, sviesdamas kažkokią knygą jo pusėn. Pakraupęs vyrukas spėjo uždaryti duris, tad knyga sunkiai dunkstelėjo į jas ir nusirito ant žemės, o Tan, tarsi būtų ką tik visas neigiamas emocijas iškrovęs, tik vėl nugriuvo ant savo kėdės ir prisidengė delnais veidą.


A un passo da domani a un passo ormai da te ma cosa rende umani se non un limite? A un passo dalla voglia che avevamo e ora non c’è ho bisogno di credere ho bisogno di te
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
Why be moody if you can shake your booty
Luca Hänni
Why be moody if you can shake your booty
Pranešimų skaičius : 3209
Likes : 131
Join date : 2013-03-23
Age : 24
Nationality : swiss
Job : dancer/dance teacher
Mr. France kabinetas Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Mr. France kabinetas   Mr. France kabinetas EmptyPen. 05 10, 2019 7:51 pm

Antoni buvo nusiraminęs, kai gavo kitą advokatą, bet visa jo laimė truko neilgai. Įsiveržęs Tan pareikalavo, kad vaikinas eitų su juo, o negavęs ko nori, pradėjo peštis su advokatu. Kanadietis sėdėjo prilipęs prie kėdės ir maldavo, kad viskas pasibaigtų jo naudai, bet France turėjo gerą reputaciją ir niekas su juo nenorėjo ginčytis, tad kitas darbuotojas atidavė bylą vyrui ir pats, išsigandęs kolegos, išlėkė lauk. Porowski atsiduso ir tikrai norėjo paprašyti, kad gautų kitą advokatą, bet suprato, kad nuo likimo nepabėgsi. Jeigu jau taip nutarė, kad šiandien jiems reikia susitikti, tai taip ir bus. Persikelti iš kabineto į kabinetą nebuvo sunku, bet "Jack" tempė laiką, labai ilgai ėjo, vengė pokalbio su Tan, nes vis dar jautėsi siaubingai, o pradėti aiškintis visai nenorėjo, nes žinant karštą France būdą, jis net nebus išklausytas iki galo. Galiausiai, jis buvo pasodintas kitoje patalpoje, jo rankos prirakintos prie stalo, o po kelių sekundžių pasišalino ir policininkas. Toni pažvelgė į buvusį, bet labai trumpai, nes paskui nuleido akis ir toliau, viena po kitos, ašaros tekėjo skruostais. Ir jie tylėjo gal kelias minutes. Bet tas laikas buvo amžinas, kai kabinete atmosfera buvo labai nemaloni. Antoni pradėjo trūkti oro, jį troškino, bet iš Tan dabar tikrai nieko negausi. Galiausiai jis vėl pažvelgė į mylimą vyrą, o tada jis prašnekėjo.
- Tanny, tu nieko nesupranti, aš neturėjau pasirinkimo... - vaikinas pradėjo sakyti, bet buvęs jo tikrai neklausė, pradėjo kalbėti apie penkerius metus, kaip jis nieko nežinojo ir kaip Antoni galėjo su juo taip pasielgti. Žinoma, jis jautėsi košmariškai. Jie neturėjo susitikti, matydamas ant Tan rankos žiedą, Antoni jau suprato, kad jis turi kitą šeimą, taip ir turėjo būti. Daugiau nieko. Išeidamas jis labai gailėjosi ir liūdėjo, išgyveno tą patį procesą, ką ir France, atsigauti prireikė gerų pusantrų metų, kol jis pradėjo vėl kurti savo gyvenimą iš naujo. Tada susipažino su naujais žmonėmis, tarp jų rado ir Zack, jį pamilo ir viskas būtų buvę gerai, jeigu ne kažkokie vyrai ir jų homohobiškas požiūris į juos. Antoni buvo nekaltas. Kaip ir aną kartą, jis nieko nepadarė, tiesiog atsidūrė nereikiamoje vietoje netinkamu laiku. Bet kas tai gali įrodyti ir palaikyti homoseksualo pusę? Kol kas liudininkų neatsirado, tas Toni neramino faktas, kad šį kartą jis tikrai prisivirė košės. Vis dėlto, dabar reikėjo išspręsti visai kitą problemą, kuri nelabai leidosi į šnekas. Išliejęs savo emocijas į daiktus ir vos neužmušęs policininko su knyga, Tan vėl nugriuvo į savo kėdę ir delnais užsidengė veidą. Antoni gerą minutę patylėjo, kol galiausiai prakalbo.
- Viskas ne taip, kaip atrodo. Man kalėjimas buvo nebaisus. Jie norėjo nuskriausti
tave. Aš neturėjau kito pasirinkimo. Tanny, tavo karjera buvo ką tik prasidėjusi, tu taip džiaugeisi dėl to, ką darai. Ir viena byla galėjo tau sugriauti viską. Tie policininkai man liepė rinktis, arba aš dingtu, jie nutraukia bylą ir niekas nenukenčia, arba uždaro mane, iškelia dar vieną bylą, kurioje tu būtum nukentėjęs ir sėdęs ne keliems metams, kaip aš,- vyras trumpam nutilo,- aš norėjau suteikti tau gyvenimą, kad ir be manęs. Prašiau tų policininkų, kad nebūtų viskas taip žiauru, bet jie manė, kad jeigu tiesiog išvažiuosiu, vis tiek bandysiu su tavimi atrasti kontaktą. Tai reikėjo imtis labai drastiškų priemonių,- na, apie tai, kaip Antoni žuvo, ir pats Tan žino. Pokalbis nebuvo malonus, bet jis turėjo pasiaiškinti. Toni nežinojo, ar vyras jo klauso, ar ne, nes vis dar sėdi taip, kaip ir sėdėjęs,- aš tikrai atsiprašau. Tu neturėjai manęs pamatyti, sužinoti, kas aš čia. Gyvenu kitoje Amerikos pusėje, nemaniau, kad dar kada nors tave pamatysiu.... - vaikino balsas užlūžo, jis pasidavė. Jau taip buvo susigraudinęs ir vos neverkė, dabar tikrai pradėjo kūkčioti ir susigūžė į kamuoliuką, bandydamas paslėpti savo akis, bet kai rankos prirakintos, jis galėjo atlikti tik labai minimalius judesius.
- Aš...tikrai...atsiprašau...kad tau tai teko...išgyventi,- kūkčiodamas Antoni jau nebežinojo, ką sakyti. Jautėsi kaip pats blogiausias žmogus visoje planetoje, o ką kalbėti apie tai, kad matydamas Tan prieš savo akis, situacija atrodė visiškai siaubinga. Bet tai dar tik pradžia. Jiems reikės kalbėtis apie bylą. Ir Antoni norėjo, kad France padėtų jam išlipti sausam, bet po viso šito... Antoni pradėjo tuo abejoti.


But you don't know what you got till it's gone and you don't know what it's like to feel so low and every time you smile, you laugh, you glow

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
~~♣~~
Picturing you naked is the most productive thing I've done all day
Duncan de Moor
Picturing you naked is the most productive thing I've done all day
Pranešimų skaičius : 1106
Likes : 112
Join date : 2013-03-25
Age : 25
Nationality : Dutch
Job : Trapeze artist
Mr. France kabinetas Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Mr. France kabinetas   Mr. France kabinetas EmptyPir. 05 13, 2019 1:09 pm

Tan stengėsi nejudėti. Galbūt jau visko pasirodė per daug ir atrodė, kad, jei ramiai pasėdės akis prisidengęs, viskas savaime išsispręs ir susitvarkys. Aišku, nieko panašaus neįvyko. Kelios ilgos minutės smaugiančios tylos ir Antoni prabilo. Tan užteko išgirsti tą kreipinį "Tanny", ir vyras vėl pasiuto. Pasijuto tarsi sulaukęs durklo į širdį. Jis įtūžio kupinu žvilgsniu pažvelgė į vaikiną ir, nelaukdamas jokių tolimesnių jo pasiaiškinimų, po stalu kilstelėjo koją, bato galu užčiuopė kėdės, ant kurios Antoni sėdėjo, kraštą ir negailestingai paspyrė. Galbūt truputį jėgos neapskaičiavo, nes šiaip jau norėjo vaikiną tik griežtai užčiaupti, tačiau kėdė bematant susvyravo ant galinių kojų ir Antoni sunkiai vožėsi į grindis. Tan kelias sekundes spoksojo į jį, o po to pakėlė akis į duris, pro kurias nedrąsiai galvą policininkas įkišo. Kadangi Tan nieko nesakė, vyrukas įskubėjo vidun, padėjo Antoni atsikelti, vėl sutvirtino jo riešus pančiojančius antrankius ir, vos ne nusilenkęs priešais Tan, pasišalino. Pastarasis, tuo tarpu, vėl sudribo kėdėje, vėl prispaudė rankas prie veido ir sunkiai atsiduso. Šįkart Tan sugebėjo Antoni išklausyti.
- O tau tikrai nešovė į galvą tiesiog ateiti pas mane ir situaciją paaiškinti? - šūktelėjo Tan, pašokdamas ant kojų ir palinkdamas virš stalo. - Negalvojai, kad aš būčiau galėjęs pats su tuo susitvarkyti? Kokią gi informaciją jie galėjo apie mane turėti? Kad klastoju įkalčius? Papirkinėju liudytojus? Aš
galėjau su tuo susitvarkyti! - griežtai pareikšė jis, baksnodamas pirštu sau į krūtinę. Jeigu jau visiškai atvirai, galbūt prieš tuos penkerius metus Tan nebūtų sugebėjęs susitvarkyti taip švariai ir lengvai, kaip tai galėtų padaryti dabar, tačiau, kas be ko, jis bent jau būtų pabandęs. Gal užsibaigtų už grotų, o gal liktų išteisintas, tačiau jau bet koks variantas būtų buvęs geresnis nei dabartinė situacija.
- Ir
liaukis mane taip vadinęs! - galiausiai pareikalavo jis, delnu dunkstelėdamas per stalą. - Aš tau nebe Tanny. Neturi teisės į mane taip kreiptis. Supranti? Mane tai skaudina! - šūktelėjo Tan, apsimesdamas, kad nepastebėjo, kaip balsas nežymiai užlūžo. Iš lėto jis vėl prisėdo ant kėdės krašto, tačiau stengėsi išlaikyti tvirtą povyzą - nugara tiesi it styga ir mažumėlę aukštyn kilstelėta galva. Beveik teatrališkai dailiai jo skruostu nuriedėjo viena šalta ašarėlė, kurią Tan sėkmingai visiškai nuignoravo - veidas išliko sustingęs lyg akmuo, žvilgsnis - tuščias, nė žiupsnelis kankinančių emocijų neatsispindėjo akyse.
Kelias ilgas minutės Tan tiesiog spoksojo į vieną tašką kažkur Antoni už nugaros, o po to tylą pertraukė giliai įkvėpdamas, pagaliau susiimdamas ir pažvelgdamas į vaikiną priešais. Tan dalykiškai susidėjo rankas ant stalo, sunėrė pirštus ir šaltai, mandagiai šyptelėjo.
- Taigi,
Jack, kuo galiu jums padėti? - tarsi iš šablono prašneko jis. - Privalau jus informuoti, kad tai, ką man papasakosite, išliks konfidencialu - advokato-kliento privilegija, - pridūrė Tan ir stumtelėjo popieriaus lapą per stalą. - Esu valstybės jums paskirtas advokatas, todėl mano paslaugos jums nieko nekainuos. Padėsiu jums pasiruošti gynybą ateinančiam teismo posėdžiui. Tačiau jei norite mano pagalbos, privalote papasakoti man viską - nepraleiskite jokių detalių, net jei ir pačių menkiausių, nes jus kaltinantys asmenys būtent prie to gali ir mėginti prikibti. Norėčiau, kad pasakytumėte man visą tiesą, nes, primenu, mano pareiga - jus apsaugoti, - vėl šaltai šyptelėjo Tan, bakstelėdamas tušinuku į kelias vietas popieriaus lape, nurodydamas, kur Antoni turėtų padėti parašus, kad patvirtintų, jog sutinka su Tan dirbti. Aišku, teoriškai, Toni galėjo atsisakyti, tačiau turint galvoj dabartinę situaciją, kito varianto jau nebeturėjo.


A un passo da domani a un passo ormai da te ma cosa rende umani se non un limite? A un passo dalla voglia che avevamo e ora non c’è ho bisogno di credere ho bisogno di te
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content
~~♣~~
Mr. France kabinetas Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Mr. France kabinetas   Mr. France kabinetas Empty

Atgal į viršų Go down
 

Mr. France kabinetas

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Magnificent City!  :: Dangoraižis-